Tačiau tokių besitraukiančių ir bankrutuojančių klubų kas sezoną būna po vieną ir tai netampa tragedija Lietuvos sportui. Tiesa, net ir šalies futbolui tai nė motais, nes tai jau tapo rutina, į kurią beveik niekas nekreipia dėmesio – net ir Federacijos Licencijavimo komisija, kuri turėtų prisiimti atsakomybę už savo tragišką darbą.
Juk tik jai patikrinus finansus ir klubo struktūra yra konstatuojama, kad komanda gali žaisti A lygoje, ji moki ir galinti konkuruoti rinkoje.
Futbolo ekspertas ir žurnalistas Nerijus Kesminas po „Stumbro“ išsišokimo savo fesibuko paskyroje pratrūko ir prisiminė visus įmanomus kauniečių ekipos pirmtakus, kurie grasino, bankrutavo bei kenkė ir taip nykiam šalies futbolo įvaizdžiui.
„Lietuvos futbolas – kaip avarinės būklės transformatorinė su krūva neizoliuotų laidų ir be jokių saugiklių. Jei išlydžiais nekibirkščiuoja Futbolo federacija ar šalies rinktinė, driokstelėti gali A lyga, – raso komentare rašė N.Kesminas. – Šįkart – senas, geras šantažas. Ožiuojasi Kauno „Stumbro“ savininkas iš Airijos Richardas Walshas, nuo sezono pradžios besielgiantis kaip dramblys, kuris niekada nemoka, iš seno reklamos klipo. Jis pareiškė, kad Lietuvoje jo nesupranta ir nepalaiko bei liepė algų seniai nemačiusiems savo futbolininkams nežaisti A lygos ir LFF taurės turnyro rungtynių.
Tarsi mes to nebūtume matę. Lygą yra šantažavę Vladimiras Romanovas, Algimantas Breikštas, Vadimas Kastujevas. Visų jų klubiniai projektai seniai užsilenkė. Šią savaitę šaukštą, reikia manyti, paliks ir „Stumbras“. Bala jo nematė, – galėtume sakyti ir nusispjauti į R.Walsho pusę. Bet ne viskas taip paprasta.
Dėlionė tokia: šantažuotojai pridergia ir išeina, o pralaimi lyga. Nors... Ne. Lyga negali pralaimėti, nes mes jos neturime. Tiksliau, neturime to, ką pasaulyje įprasta vadinti futbolo lyga.
Save gerbianti lyga yra nepriklausomas darinys, išsilaikantis iš televizijos sutarčių ir rėmėjų lėšų. Anglijoje, Vokietijoje, Ispanijoje jie maudosi piniguose, daugumoje kitų Europos šalių neskursta ar bent jau nesunkiai suduria galą su galu.
A lygoje – kitaip. Apie finansinę ir organizacinę nepriklausomybę nėra ko kalbėti: prieš šį sezoną lyga, kaip visada, su ištiesta ranka ėjo pinigų į Federaciją. Be tų lėšų ji tiesiog neišgyventų.
Titulinį rėmėją čempionatas turėjo gal sykį, bet ir tas nėrė tolyn nuo lietuviško futbolo vos sutarčiai pasibaigus.
Televizinių kontraktų lyga dažniausiai neturi, o jei turi – pati primoka už tai, kad būtų rodoma. Įdomu tai, kad vis dar išlikę seno sukirpimo futbolo mąstytojų, kurie dėl to stebisi. Negi neaišku, kodėl taip yra? Todėl, kad šūdas netaps saldainiu net jei bandysi jį vynioti į tokį pat popierėlį.
Televizijai nereikia čempionato, kuris veikia kaip prastos reputacijos oro linijos: įlipdamas į lėktuvą bagažo skyriui atiduodi aštuonis lagaminus, o išlipęs atgauni, pavyzdžiui, šešis. Televizijos supratimu, yra daugybė panašiu principu grįstų realybės šou, žiūrovui gerokai įdomesnių nei nusmurgęs lietuviškas futbolas.
Tikimybė, kad Lietuvos futbolo čempionatą pradės daugiau komandų nei jį baigs, ne mažesnė už sniegą antroje kovo pusėje: gali būti, gali nebūti. O sąlygos klubų šantažui – tobulos. Lygoje jų mažai ir kiekvieno pasitraukimas – stiprus smūgis čempionatui.
Kartais jiems net šantažuoti nereikia. Licencijavimo procesas tarsi ir apibrėžia klubų pareigas, bet komandų mažai, todėl gali nutikti taip, kaip Klaipėdos „Atlantui“. Visomis prasmėmis nustekentas uostamiesčio klubas į šių metų čempionatą pateko pagal principą: skolas grąžinsiu, dantį duodu.
Normaliose lygose tokiose situacijose klubai dar prieš sezoną baudžiami bent jau išankstiniu taškų handikapu. Bet tai – ten, pas juos. Pas mus klubus reikia lepinti, nes jų yra mažai.
R.Walsho demaršas „Atlantui“, beje, turbūt yra džiugi žinia. Net jei susitarimai su Futbolo federacija bus vykdomi ne pagal numatytus grafikus ar visai nevykdomi, kažin ar kas ryšis išmesti iš čempionato dar vieną komandą.
Ar panacėja galėtų būti bandymas didinti komandų skaičių taikant švelnesnes licencijavimo sąlygas ir taip devalvuojant įžūlių klubų kaprizų vertę? Gal, bet ne faktas: taip pagausėtų galimų rizikos židinių sezonui vykstant.
Be to, kai kuriuose ir futbolo tradicijas, ir infrastruktūrą turinčiuose provincijos miestuose svarstoma taip: pirmoje lygoje mes laimime, į stadioną ateina tūkstantis žiūrovų. A lygoje mus droš, dėl to tribūnose liks gal perpus mažiau žmonių. Smagumo tai nepridės. Pridės išlaidų.
Toks užburtas ratas. Sukiesi, kol ima pykinti. Turbūt dėl to iš rato pasitraukė ir idėjų, ir noro dirbti turėję buvę lygos vadovai Deividas Šemberas ar Rytis Davidovičius.
Mažeikių „Romar“, Kauno „Inkaras“ ir FBK, Šiaulių „Kareda“, Klaipėdos „Sirijus“ ir „Granitas“, Panevėžio „Ekranas“, Marijampolės „Žydrius“, Tauragės „Tauras“, Pakruojo „Kruoja“, Vilniaus „Panerys“, „Vėtra“, FC „Vilnius“, „Reo“. Tai – klubų, kurie dėl finansinių sunkumų arba sukčiavimo per tris dešimtmečius pasitraukė į šalies futbolo istoriją ar pusiau mėgėjiškų lygų užkaborius, nebaigtinis sąrašas.
Galima būtų pagaminti taurę, ant jos išgraviruoti šiuos pavadinimus ir palikti vietos naujiems. „Stumbrą“ vis tiek tuoj tektų ten įrašyti, ir yra nuojauta, jog tai – ne pabaiga. Kad ir kaip to nesinori, tęsinio, matyt, sulauksime“.
