Jonavoje gimęs specialistas dar paauglystėje mąstė ne apie futbolininko kelią, o kaip tapti treneriu. Lietuvos sporto universitete baigė futbolo trenerio specialybės bakalaurą, o vėliau įgijo ir sporto psichologijos krypties magistro laipsnį.
Tačiau, nematęs perspektyvų likti Lietuvoje, jis išvyko ieškoti laimės į Angliją, kurioje viskas pasirodė ne taip paprasta, kaip galbūt galėjo atrodyti iš pradžių.
„Būdamas Lietuvoje galvojau, kad viską žinau apie futbolą ir daug suprantu. Atvažiavęs į Angliją, supratau, kad nieko nemoku. Pirmi metai buvo labai sunkūs, nepavyko net paprastos praktikos susirasti. Londone atsirado pinigų stygius, teko susirasti paprastą darbą – pilsčiau kavas, parke už dyką treniravau vaikus“, - pasakojo apie pirmuosius žingsnius britų salyne J. Gasiūnas.
Išsilavinęs vyras atskleidė, kad viskas pakrypo į kitą pusę, kai atsitiktinumo dėka jis sutiko Lietuvos trenerį Valdą Dambrauską, treniravusį vaikų komandas Anglijoje. „Jis man padėjo suprasti sistemą Anglijoje, kaip pradėti lankyti kvalifikaciją keliančius trenerių kursus. Taip atsirado ir daugiau pažinčių, o pirmųjų metų gale sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie antrajame divizione žaidžiančios „Brentford“ komandos ir treniruoti jaunus vartininkus“.
Greitai įsitvirtinęs Londono klube, jis vėliau kuravo visą vartininkų rengimo procesą jaunimo komandose. J. Gasiūnas „Brentford“ klube praleido ketverius metus ir vėliau nedvejojo sulaukęs „Brighton“ klubo pasiūlymo tapti akademijos vartininkų treneriu. Čia jis treniruoja U-18 amžiaus grupės žaidėjus ir kuruoja vartininkų rengimo programą.
Visgi lietuvis neslepia, jog turi svajonių pakilti į aukščiausią komandą ir tam ėmėsi priemonių: „Kiekvieno trenerio tikslas kilti kuo aukščiau ir reprezentuoti vyrų komandą. Aš nuosekliai dirbu, kad pasiekčiau tą tikslą. Dabar įgijau UEFA B vartininkų trenerio licenciją, kurią užtruko gauti aštuonerius metus – turi išsilaikyti daugybę kursų ir licencijų, o į šią programą patenka tik 16 žmonių per metus“.
Dar prieš kelis mėnesius J. Gasiūnas įprastai darbavosi Braitone, kol nesulaukė skambučio iš Lietuvos rinktinės trenerio Valdo Urbono.
„Su juo palaikėme tam tikrą ryšį nuo to laiko, kai prieš du metus į „Brighton“ persikėlė Nacionalinės futbolo akademijos gynėjas Kipras Kažukolovas. Tuo metu Valdas buvo akademijos direktoriumi. Palaikėme tam tikrą ryšį, tačiau skambutis buvo netikėtas. Pabendravome, mūsų mintys dėl rinktinės sutapo ir kvietimo negalėjau atsisakyti – tai didelė garbė ir malonumas“, - teigė J. Gasiūnas.
„Jeigu prieš septynis metus, kai dar buvau „Brentford“ klube ir laisvalaikiu pilsčiau kavą „Starbucks“ kavinėje, kažkam pasakyčiau, jog dabar dirbsiu Lietuvos rinktinėje, jie nepatikėtų. Nuoseklus darbas ir tikėjimas tuo, kad kažką gali pasiekti, ankščiau ar vėliau priveda prie galutinio tikslo. Tikrai tuo didžiuojuosi. Tikiuosi, kad ateityje mes, kaip komanda ir treneriai, priversime žiūrovus didžiuotis Lietuvos rinktinės pasiekimais“, - sakė vartininkų treneris.
33 metų vyras yra tokio pat amžiaus, kaip Lietuvos rinktinės pagrindinis vartų sargas Ernestas Šetkus. Visgi, anot J. Gasiūno, jaunas amžius nesukelia kliūčių tvarkingai darbuotis: „Kol kas problemų jokių neiškilo, tiek Ernestas, tiek kiti vartininkai yra labai atvirai nusiteikę. Jie galbūt yra kiek daugiau patyrę, kaip žaidėjai, bet aš turiu dešimties metų treniravimo patirtį ir, manau, į jų žaidimą žiūriu iš kiek kitokios perspektyvos. Taip pat manau, kad treneris neturi turėti ego, to paties reikalauju ir iš vartininkų. Nėra taip, kad kažkieno nuomonė tvirtesnė už kito, aš skatinu atvirą diskusiją, kuri padeda pasiekti geriausią įmanomą rezultatą“.
„Visi trys mūsų vartininkai yra svarbūs. Neatsižvelgiant į amžių, ar patirtį, Lietuvos rinktinei turi atstovauti šiuo metu pajėgiausi žaidėjai. Jeigu kalbame apie tris vartininkus, jie užima svarbias pareigas tiek treniruotėse, tiek pasirengime rungtynėms. Niekada negali žinoti, kada pirmasis, ar antrasis vartininkas gaus traumą. Tu niekada negali būti atsipalaidavęs, nes vieną sekundę esi ant suolo, o kitą gali būti aikštėje“, - pasakojo specialistas.
J. Gasiūnas atskleidė, jog rinktinės vartų sargų atranka ir monitoringas vyksta atsakingai, kol galų gale pasirenkami trys geriausi kandidatai: „Jau po pirmojo kontakto su Valdu Urbonu, pradėjome rinkti informaciją apie vartininkus: kiek jie rungtyniauja, kokiuose klubuose rungtyniauja. Vėliau susidarėme trumpesnius sąrašus žaidėjų, kurie, mūsų nuomone, yra optimaliausios formos. Tuomet stengėmės kaip įmanoma daugiau stebėti jų rungtynes nacionaliniuose čempionatuose, buvo sudaryti vartininkų profiliai – stipriosios savybės ir kt. Tuomet su trenerių štabu pasirenkame tris kandidatus ir jau stovykloje galutinai įvertiname, kas žais. Kol nepamatai žmogaus treniruotėse, negali priimti išankstinių sprendimų“.
Vienas įdomiausių futbolo žaidimo elementų – vienuolikos metrų baudiniai, kuriems vartininkų treneriai turi atitinkamus paruošimo metodus. J. Gasiūnas paprieštaravo populiariam teiginiui, kad baudinių serija nėra loterija.
„Galbūt prieš daug metų tai buvo loterija, bet, manau, kad galime tam pasiruošti, kai turime modernias technologijas – atliekame statistinę ir video analizę. Pavyzdžiui, buvome išanalizavę tris pagrindinius Liuksemburgo rinktinės baudinių mušėjus. Galime analizuoti žaidėjo kūno judėjimą, į kurią pusę žaidėjas muš. Visgi galutinis sprendimas lieka vartininkui, kuris tuo metu žaidžia rungtynėse“, - kalbėjo jonavietis.
