30-ies metų Lietuvos rinktinės futbolininkas 2018-uosius praleido gindamas Minsko klubo spalvas. „Minsk“ komanda užėmė 11-ąją vietą kaimyninės šalies pirmenybėse.
Prieš tai ilgą laiką E. Vaitkūnas atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“, buvo tapęs jo kapitonu ir vienu simbolių.
Šiuo metu Vilniuje atostogaujantis krašto gynėjas paneigė trenerio žodžius apie planus sugrįžti į „Žalgirio“ ekipą: „Tiesiog buvo toks pokalbis su treneriu. Jis klausė: „Ką tu galvoji apie kitus metus? Nori grįžti į „Žalgirį“? Atsakiau: taip, norėčiau. Tik tiek.“
– O tai su „Žalgiriu“ jokių kalbų nebuvo?
– Kaip ir ne. „Žalgiryje“ yra krašto gynėjai Rolandas Baravykas ir Donovanas Slijngardas. Matau, kad man nelabai ten yra vietos.
– Žadate toliau žaisti „Minsk“?
– Nežinau. Kol kas esu be komandos. „Minsk“ reikalai irgi įvairiai gali pakrypti. Eina kalbos, kad „Minsk“gali susijungti su Minsko „Dinamo“. Todėl šiuo metu tikrai neaišku, kas su manimi bus.
– Kaip įvertintumėte savo sezoną Baltarusijoje?
– Gerai. Man ten patiko – geras futbolo lygis, geras čempionatas, geros aikštės. Manau, buvo geriau nei Lietuvoje. Įgavau geros patirties ir esu patenkintas. Nepatenkintas tik komandos rezultatais.Jie nebuvo tokie geri, kaip tikėjausi.
– Palyginkite Baltarusijos ir Lietuvos futbolo klubų finansines sąlygas?
– Panašios. Tik tos pirmos Baltarusijos pirmenybių komandos turi geresnes galimybes. Barysavo BATE, Bresto „Dinamo“ turi tikrai nemažai pinigų.
– Futbolas tenai stipriai skiriasi nuo mūsų?
– Ten futbolas kovingesnis. Bet ir techniškesnis. Ir nebūna taip, kad žinotum, kad lengvai laimėsi. Su visomis komandomis reikia kovoti, niekas kojos nepatrauks.
– Kokia situacija su legionieriais Baltarusijos čempionate?
– Be abejo, geresnės komandos gali pasikviest geresnių žaidėjų. Dažnai būna, kad netgi jei silpnesnėje komandoje kas nors pasirodo geriau, tuoj atsiranda geresnėje. Tik, skirtingai, nei Lietuvoje, Baltarusijoje galioja užsieniečių limitas. Todėl ten komandose žaidžia nemažai vietinių futbolininkų. Mūsų „Minsk“ jaunų, bet jau gerų ir turėsiančių gerą ateitį baltarusių buvo nemažai.
– Žiūrovų Baltarusijoje renkasi gerokai daugiau nei Lietuvoje?
– Į kai kurių komandų rungtynes. Labai gausų jų palaikymą šeimininkai galėjo jausti Breste, Barysave, o mums jų trūko. Gal dėlto, kad Minske ar jo srityje yra 11 futbolo klubų – nemažas pasirinkimas. Ir šiaip Minske yra daug ką veikti. Nelabai kas ir eidavo į mūsų mačus. Populiariausias miesto klubas, suprantama, - „Dinamo“. Bet jo gerbėjai turi savų bėdų. Aktyvių fanų tenai nelabai būna. Girdėjau, kad „Dinamo“ ultras labai spaudžia vietos policija, represinės struktūros.
– Baltarusija yra artima, bet politiškai labai skirtinga šalis. Pačiam neteko pastebėti jokių baltarusiškų ypatumų?
– Pas mus daug kalbama ir rašoma, kad Baltarusijoje viskas yra labai blogai, bet aš jokių baisumų nemačiau. Visur gražu, tvarkinga, nepamatysi šiukšlės, sniegas valomas, vos tik iškrenta ir kad nesusikauptų sniego kalnai – išvežamas. Man ten labai patiko, buvo ir gražu, ir gera.
– Baltarusija šalia Lietuvos. Dažnai pavykdavo sugrįžti namo?
– Dažnai, nes atstumas tarp Minsko ir Vilniaus – nedidelis. Sėdi į traukinį ir net prie sienos išlipti nereikia.Traukinys labai patogus ir juo geriau važiuoti negu mašina. Nes važiuojant mašina prie sienos stovi eilėje. Kartą joje stovėjau net devynias valandas. O važiuojant traukiniu nebūna nei eilių prie sienos, nei miesto kamščių.
