34-erių metų „Trakų“ kapitonas Valdemaras Borovskis ir 2019-aisiais gins klubo garbę. Gynėjui su riteriais tai bus trečias sezonas – pirmais dviem jis tapo bronziniu laimėtoju.
„Kai į „Trakus“ atvykau prieš dvejus metus, dėl vietos aikštėje turėjau kovot tuomet dar pačiame jėgų žydėjime (šypsosi) esančiu Deividu Česnauskiu.
Pradžia buvo sunki, tačiau laikui bėgant įsivažiavome ir Europai buvome pasiruošę gerai. Antrus metus pradėjome dar sunkiau, tačiau pergalinga pabaiga atpirko tą sunkią pradžią“, – pokalbį su oficialia klubo svetaine pradėjo V.Borovskis.
– Jau užsiminėte, kad abiem atvejais komanda siaubingai pradėdavo sezoną ir po to bandydavo lipti iš duobės. Kaip išvengti tokio scenarijaus dar kartą?
– Mes susižaidę turime būti pirmoms sezono rungtynėms, o ne tada ieškoti savo žaidimo. Aš taip galvoju. Kita vertus, tai klausimas ne man, o treneriui. Labai džiaugiuosi, kad dar iki Naujųjų sužinojome, kas juo tapo. Tiek mums žaidėjams, tiek treneriui tai yra privalumas.
– Kokios pirmos mintys išgirdus, kad ekipą treniruos Aurelijus Skarbalius?
– Daugelis komandos žaidėjų turi tą pačią nuomonę – turėsime tikrą profesionalą, su kuriuo galime toli eiti.
– Grįžkime į jau prabėgusį laiką, jei atmestumėm gerą žaidimą Europoje, ar tos dvi trečios vietos Lietuvoje „Trakams“ geras rezultatas?
– Nežinau. Be to, reikia atskirti tas dvi trečias vietas. Pirmu atveju, mes iki pat pabaigos kovojom dėl čempiono titulo, o šiemet, likus keliems turams, dar galėjome likti net penkti. Sakyčiau taip, rezultatas neblogas, tačiau iki gero reikėjo daugiau.
– Pernai prieš sezoną netrūko minčių, kad „Trakai“ jau užaugo kovai dėl čempiono titulo, bet pats sezonas parodė, kad neužaugo. Kaip manote, kodėl?
– Mano nuomone, komandą palikus keliems stipriems žaidėjams, naujieji ne taip greitai įsiliejo į komandos žaidimą. Mes per ilgai ieškojome to susižaidimo ir per daug praradome taškų.
– Kas, jūsų nuomone, davė didžiausią impulsą visiškai pasikeitusiam komandos žaidimui antroje sezono pusėje? Trenerio pasikeitimas? Žaidėjų pasipildymas? Tų buvusių žaidėjų geresnis atsinešimas į darbą?
– Vienareikšmiškai, trenerio Kibu Vicunos atvykimas. Savo profesionalumu ir sugebėjimu prieiti prie kiekvieno žaidėjo jis iš mūsų išspaudė tai, ko mes patys nesugebėjome iš savęs išspausti sezono pradžioje. Manau, galiu kalbėti už visus „Trakų“ žaidėjus – tarp mūsų ir trenerio buvo neįtikėtina abipusė pagarba.
– Antrais metais komanda jus išrinko kapitonu. Ką tai reiškia jums?
– Gal skamba ir banaliai, tačiau man tai buvo didžiulė garbė. Tikrai nesitikėjau.
– Karjerai po truputį artėjant į pabaigą, treji metai viename klube nėra mažai. Sutinkate? Ir, beje, sutinkate su tuo, kad karjera artėja į pabaigą?
– O aš galvojau, kad treji metai tai tik pradžia (šypsosi). Jei rimtai, tai puikiai suprantu, kad karjera artėja pabaigos link, nors savijauta tokia, kad atrodo, jog dar dvi širdutės laksto.
– Liko dvi savaitės iki to momento, kai komanda susirinks į pirmąją treniruotę. Ką norėtum joje pamatyti?
– Norėčiau pamatyti visus „Trakų“ šeimos narius, su kuriais užbaigėme praėjusį sezoną. Buvome tapę stipria jėga..
– Beje, kiek planuojate būti pasiruošęs tai sausio 7-ajai?
– Planuoju būti pasiruošęs maksimaliai (šypsosi). Neleidžiu sau per ilgai ilsėtis, kasdien bėgu krosus, nes jei paleisi save, po to bus labai sunku.
– Jei turėtumėte tokią privilegiją pasikviesti vieną žaidėją į komandą, kas jis būtų?
– Tokių būtų ne vienas (šypsosi).
– Turbūt, stebite situaciją. Kaip iš šono atrodo kitų komandų žiemos namų darbai?
– Kol kas per anksti kalbėti. Žinant lietuviškų klubų virtuvę, reikia suprasti, kad tie namų darbai bus atliekami iki pat sezono pradžios.
– Kas turėtų nutikti per 2019 metus, kad metų pabaigoje sakytumėte, jog esate labai labai laimingas?
– Man jau yra nutikę daug dalykų, dėl kurių aš esu laimingas. Turiu šeimą, kurią beprotiškai myliu, vis dar žaidžiu mėgstamą žaidimą puikiame kolektyve ir panašiai. Aišku, aukso medalis nepamaišytų (šypsosi).
