„Superclasico“ – tragedijų aptemdoma Argentinos futbolo šventė

Šį savaitgalį europiečiams tapti „Superclasico“ liudininkais bus paprasčiau negu bet kada. Du legendiniai Argentinos sostinės klubai pirmąjį kartą susitiks Senajame žemyne. „Boca Juniors“ ir „River Plate“ sekmadienį atsakomąsias „Libertadores“ taurės finalo rungtynes žais Ispanijos sostinės Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione (21.30 val. Lietuvos laiku).

Pirmoji dvikova lapkričio 11-ąją dieną „Boca“ arenoje baigėsi lygiosiomis 2:2.

Pastaraisiais metais ne vienas Europos sporto ir ne vien sporto leidinys bandė sudaryti aršiausių futbolo derbių sąrašą. Šių sąrašų sudarytojų nuomonės ne visada sutapdavo dešimtukuose ar penketukuose paskirstant žemesnes vietas, tačiau dėl vieno dalyko abejojančių nebuvo – nė viename kitame futbolo mūšyje nebūna taip karšta, kaip akis į akį susidūrus „Boca Juniors“ ir „River Plate“ futbolininkams.

„Glazgo derbis, palyginti su Buenos Airių derbiu, yra lyg vidurinės mokyklos tarpklasinės rungtynės“, – prieš keliolika metų rašė Anglijos dienraštis „The Observer“, palyginęs Argentinos sostinės „Superclasico“ su aršiausiu Britanijos futbolo mūšiu, kuriuo laikomos Glazgo „Celtic“ ir „Rangers“ futbolininkų dvikovos.

„Šis stambaus kalibro pabūklų mūšis yra geriausias socialinių sluoksnių susidūrimo pavyzdys“, – rašė Anglijos dienraštis „Daily Mirror“, pernai išrinkęs aršiausių futbolo dvikovų dešimtuką. Šio dešimtuko viršūnėje, suprantama, irgi atsidūrė argentiniečių „Superclaciso“, aplenkęs ispanų „El Clasico“ („Barcelona“ – Madrido „Real“), škotų „Old Firm“ („Celtic“ – „Rangers“) ir kitus garsiausius pasaulio futbolo derbius.

Šiais laikais „Superclasico“ yra labiausiai dėmesį prikaustantis Argentinos sporto reginys. Tačiau „Boca Juniors“ ir „River Plate“ nėra seniausi Argentinos klubai. Pirmasis šios šalies futbolo čempionatas buvo surengtas dar XIX amžiaus pabaigoje – 1891 metais, o abu nesutaikomi šių laikų varžovai kurti savo istoriją pradėjo tik XX amžiaus pradžioje: „River Plate“ – 1901 metais, „Boca Juniors“ – 1905 metais.

Ir vienas, ir kitas klubas dar kelerius metus užtruko, kol užkopė iki pirmosios lygos, bet nuo tada vystėsi labai sparčiai ir jau XX amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo kaupti Argentinos čempiono titulus. „River Plate“ šalies čempionu tapo 36 kartus (pirmąjį – 1920 m., pastarąjį – 2014 m.), „Boca Juniors“ – 33 kartus (pirmąjį – 1919 m., pastarąjį – 2018 m.).

Trečiąją vietą labiausiai tituluotų klubų sąraše užimantis Aveljanedos „Racing“ aukso medalius iškovojo 17 kartų (pirmąjį – 1913 m., pastarąjį – 2014 m.).

Verta pažymėti, kad Argentinos futbolo varžybų struktūra smarkiai skiriasi nuo Europos. Kai kuriais metais būdavo surengiami du nacionaliniai čempionatai, todėl nuo 1891 iki 2018 metų futbolininkai išsidalijo ne 128, bet 188 medalių komplektus.

Kaip ir daugumoje kitų didžiųjų derbių, „Superclasico“ nesantaikos šaknys glūdi klubus palaikančių sirgalių socialiniuose skirtumuose.

„Boca Juniors“ klubas įsikūręs Buenos Airių pietryčiuose esančiame Bokos rajone, kuriame nuo seno daugiausiai gyvena uosto darbininkai ir kiti žemesniųjų sluoksnių atstovai. Tuo tarpu „River Plate“ būstinė jau daug metų yra Argentinos sostinės šiaurėje esančiame Nunjeso rajone, kuris yra pernelyg prabangus net ir daugeliui viduriniojo sluoksnio gyventojų.

Tiesa, bėgant metams priešpriešos priežastys prarado prasmę. Dabar tarp abiejų klubų sirgalių yra įvairiausių sluoksnių žmonių. „Prieš šimtą metų šios rungtynės simbolizavo klasių kovą tarp darbininkų ir aristokratų. Dabar jos simbolizuoja tik iš praeities atkeliavusią neapykantą“, – rašė šiais metais uždaryto Argentinos sporto žurnalo „El Grafico“ apžvalgininkas Martinas Mazuras.

Įdomu, kad „River Plate“ buvo įkurtas ne kur kitur, o Bokoje – rajone, kuris ypač išsiplėtė, kai XIX amžiuje jame antruosius namus rado tūkstančiai išeivių iš Genujos bei kitų Italijos miestų. Tačiau ilgainiui „River Plate“ vis judėjo į Buenos Airių šiaurę. Trečiajame dešimtmetyje klubas persikraustė į turtingesnį Rekoletos rajoną, o paskui – į prestižinį Belgrano rajoną, kuriame 1938 metais buvo pastatytas „River Plate“ namais tapęs „Monumental“ stadionas.

„River Plate“ klubui dar ketvirtajame dešimtmetyje prilipo „milijonierių“ („Los Millionarios“) pravardė. Taip klubas pakrikštytas dėl to, kad suplojo milžiniškus tiems laikams pinigus už dvi Argentinos futbolo žvaigždes Carlosą Peucellę ir Bernabę Ferreyrą. 1932 metais „River Plate“ už puolėją B.Ferreyrą sumokėjo Viktorijos „Tigre“ klubui net 35 tūkst. dolerių – tuo metu rekordinę sumą ne tik Pietų Amerikoje, bet ir visame pasaulyje.

„Boca Juniors“ pravardė ne tokia ambicinga. Bokos klubas vadinamas „genujiečiais“ („Xeneizes“).

Apie genujietišką „River Plate“ praeitį primena šio klubo spalvos – balta ir raudona. Tos pačios spalvos yra Genujos miesto vėliavoje (raudonas kryžius baltame fone; Genujos vėliava yra tokia pati, kaip Anglijos).

Abiejų klubų spalvų kilmė apipinta legendomis, o šiomis dienomis niekas tiksliai nebegali pasakyti, kiek tose legendose yra tiesos.

„River Plate“ marškinėliai iš pradžių buvo balti. Pasakojama, kad antra spalva atsirado po to, kai komandoje žaidę jaunuoliai Užgavėnių karnavalo naktį iš be priežiūros palikto sunkvežimio nušvilpė dėžę, kurioje rado raudonas šilkines juostas. Futbolininkai nesugalvojo, ką veikti su grobiu, ir galiausiai nusprendė prisiųti juostas prie marškinėlių.

„Boca Juniors“ marškinėliai XX amžiaus pradžioje buvo balti su juodomis juostomis. Labai panašią aprangą tuo metu vilkėjo ir kita komanda „Nottingham de Almagro“.

Dėl panašumo kildavo nesusipratimų, todėl komandos susitarė sužaisti rungtynes dėl išskirtinės teisės į baltą ir juodą spalvas. „Boca Juniors“ šias rungtynes pralaimėjo ir privalėjo pasirinkti kitą spalvų derinį. Pasak legendos, Bokos futbolininkai nutarė pasikliauti atsitiktinumu. Jie nuėjo prie Platos upės ir pasirinko tokias spalvas, kokia buvo pirmo į uostą atplaukusio laivo vėliava. Į uostą atplaukė Švedijos laivas, todėl „Boca Juniors“ apsivilko mėlynus marškinėlius su plačia geltona juosta.

Šiais laikais per „Boca Juniors“ ir „River Plate“ rungtynes, kaip ir per kai kuriuos kitus karščiausius pasaulio derbius, svečiuose žaidžiančios komandos sirgaliai į stadioną neįleidžiami. Tačiau net ir dabar per kiekvieną „Superclasico“ stadionuose budi keli tūkstančiai policininkų, o anksčiau tvarkos saugotojams šių klubų dvikovos, per kurias reikėdavo atskirti priešiškai nusiteikusius sirgalius, būdavo dar didesnis iššūkis.

Juodžiausia diena „Superclasico“ istorijoje laikoma 1968 metų birželio 23-ioji, kuomet per spūstį „Monumental“ stadione žuvo 71 žmogus. Tarp jų daugiausiai buvo paaugliai ir jauni vyrai (vidutinis žuvusiųjų amžius – vos 19 metų). Dar apie 150 sirgalių buvo sužeisti. Tai – didžiausia tragedija Argentinos futbolo istorijoje.

Tikslios nelaimės aplinkybės nebuvo atskleistos, o kaltininkai nebuvo nustatyti ir nubausti.

Pagal vieną versiją, sumaištis stadione kilo, kai „Boca Juniors“ sirgaliai iš viršutinių tribūnų pradėjo mėtyti padegtas varžovų komandos vėliavas. Pagal kitą versiją, didelis būrys „River Plate“ aistruolių įsiveržė į svečių sirgalių sektorių. Žmonės iš tribūnos plūstelėjo išėjimo link, tačiau stadiono vartai buvo užrakinti.

Tuometinis „River Plate“ klubo prezidentas Williamas Kentas tvirtino, jog policija tyčia užrakino vartus, nes „Boca Juniors“ sirgaliai mėtė į policininkus šlapimo pripiltus maišelius ir plastikinius indus.

Pragaras stadione užvirė jau po paskutinio teisėjo švilpuko, kai futbolininkai, nuobodžias rungtynes pabaigę lygiosiomis 0:0, buvo išėję į rūbines.

Daugelis garsiausių Argentinos futbolininkų yra žaidę arba „River Plate“, arba „Boca Juniors“, o kai kurios žvaigždės pasimatavo abiejų klubų aprangą. Gabrielis Batistuta, Claudio Caniggia, Oscaras Ruggeri, Alberto Tarantini, dar kelios dešimtys ne tokių garsių futbolininkų dalį karjeros praleido „River Plate“, kitą dalį – „Boca Juniors“.

Tačiau yra nemažai futbolininkų, negalinčių įsivaizduoti, kad kada nors pereitų į didžiausių priešų stovyklą. Tarp jų buvo ir geriausias visų laikų Argentinos futbolininkas Diego Maradona.

D.Maradona profesionalo karjerą pradėjo stiprią jaunimo futbolo mokyklą, bet ploną piniginę turėjusiame Buenos Airių „Argentinos Juniors“ klube. Neeilinį talentą nuo pirmųjų kamuolio spyrių viliojo turtingesni klubai, o didžiausią atlyginimą siūlė „River Plate“. Jei D.Maradona būtų priėmęs šį kvietimą, jau tada būtų tapęs daugiausiai uždirbančiu Argentinos futbolininku. Tačiau kamuolio burtininkas „River Plate“ klubui ištarė „ne“ – jo vaikystės svajonė buvo žaisti „Boca Juniors“.

D.Maradona į „Boca Juniors“ perėjo 1981 metų pradžioje, būdamas 20-ies, bet šioje komandoje žaidė tik pusantrų metų. 1982-ųjų vasarą, iškovojęs vienintelį karjeroje Argentinos čempiono titulą, jis išvyko į Europą ir sudarė sutartį su „Barcelona“. Karjeros pabaigoje D.Maradona grįžo į Bokos komandą ir joje žaidė dar dvejus metus.

Paskutinės D.Maradonos karjeros rungtynes kaip tik ir buvo „Superclasico“, kuriame 1997 metų spalio 25 dieną „Boca Juniors“ įveikė amžinus varžovus jų stadione 2:1. Nors aikštėje vos judėjęs 36-erių D.Maradona per pertrauką buvo pakeistas, po rungtynių nepraleido progos įgelti „milijonieriams“: „Boca“ žaidė kaip „Boca“, „River“ žaidė kaip „River“. Jie puikiai žaidė pirmajame kėlinyje, bet po to pridėjo į kelnes“.

„Libertadores“ taurės turnyras rengiamas 59-ąjį kartą (pirmasis įvyko 1960 m.). Argentinos klubai svarbiausią žemyno prizą iškovojo net 24 kartus (palyginti, Brazilijos – 18, Urugvajaus – 8), tačiau argentinietiškas finalas šiais metais vyksta pirmąjį kartą.

Įdomu, kad daugiausiai kartų taurę iškovojo ne „Boca Juniors“ ar „River Plate“, bet kitas Buenos Airių klubas „Independiente“. Jis nugalėtoju tapo septynis kartus. „Boca Juniors“ futbolininkams „Libertadores“ taurė buvo įteikta šešis kartus (1977, 1978, 2000, 2001, 2003 ir 2007 m.), „River Plate“ – tik tris kartus (1986, 1996 ir 2015 m.). Pastarąjį klubą dar lenkia ir keturiskart triumfavęs La Platos „Estudiantes“.

Pirmąjį argentinietišką finalą negandos persekiojo nuo pat pradžių. Pirmosios rungtynės „Bombonera“ stadione turėjo vykti lapkričio 10 d., bet futbolininkams sutrukdė Argentinos sostinę užpylusi smarki liūtis. Komandos jau buvo atvykusios į stadioną, bet „Conmebol“ (Pietų Amerikos futbolo konfederacijos) delegatas ir teisėjai nusprendė, jog vejos būklė yra per prasta, todėl nukėlė rungtynes į kitą dieną. Mačas įvyko lapkričio 11-ąją ir baigėsi lygiosiomis 2:2.

„Monumental“ stadionas priimti „Superclasico“ dalyvius turėjo lapkričio 24-ąją, bet „Boca Juniors“ iki varžovų tvirtovės nenuvažiavo. Pakeliui į miesto šiaurę „genujiečių“ autobusą užpuolė „River Plate“ sirgaliai. Keli futbolininkai nesunkiai nukentėjo nuo šukių, pažirusių sudužus autobuso langams, ir ašarinių dujų, kuriomis policija tramdė užpuolikus.

Kadangi niekas nebuvo rimtai sužeistas, „Conmebol“ iš pradžių planavo atidėti rungtynes tik vieną dieną ir surengti jas lapkričio 25-ąją, tačiau pareikalavus „Boca Juniors“ klubui, paskyrė vėlesnę datą. Maža to, Pietų Amerikos futbolo vadovai nusprendė, kad dėl saugumo priežasčių atsakomosios rungtynės turi būti rengiamos ne Argentinoje.

Po kelias dienas trukusių svarstymų rengti „Superclasico“ apsiėmė Madrido „Real“ klubas (jis platino bilietus) ir Ispanijos futbolo federacija (ji yra atsakinga už saugumą).