„Pakvietimas buvo visiškai netikėtas. „Spartaks“ vadovai pasiūlė atvykti pažiūrėti UEFA Europos lygos rungtynių prieš „Sūduvą“, vėliau pasiūlė neskubėti namo, o kitą dieną pasiūlė treniruoti komandą. Pasitaręs su šeima, sutikau – tokių šansų nepasitaiko itin daug“, – pasakojo treneris.
Pasiruošimui laiko T.Ražanauskas turėjo minimaliai – jis privalėjo paruošti komandą atsakomosioms rungtynėms prieš tą pačią „Sūduvą“, po dviejų dienų kautis prieš trečioje vietoje esantį „Ventspils“ klubą, o praėjusį savaitgalį – prieš Valdo Dambrausko treniruojamą RFŠ. Šiose rungtynėse buvo iškovota pirma pergalė.
„Nors šioje komandoje buvau praėjusiais metais, tačiau joje viskas pasikeitė. Liko gal penki žaidėjai, tačiau visas personalas, įskaitant masažistus, gydytojus, nieko neliko. Pasikviečiau į komandą Leo (buvusį FC „Vilniaus“, Panevėžio „Ekrano“ ir „Trakų“ fizinio rengimo trenerį Leonardo Iparraguirre), jį pažįstu nuo „Vilniaus“ laikų, komanda priėmė normaliai, darbas vyksta, turi ateiti ir rezultatas“, – dėstė T.Ražanauskas.
– Latvijoje, skirtingai nei Lietuvoje, yra vietinių žaidėjų limitas. Kuris variantas jūsų akimis geresnis?
– Žiūrint, iš kurios pusės pasižiūrėsi. Jei kalbame apie Latvijos rinktinę – tai priverstinis vietinių žaidimas yra geras. Jei to nebūtų, neabejoju, kad pirmo trejeto komandose žaistų žymiai daugiau užsieniečių ir natūraliai jos taptų stipresnės. Latvijos rinka, kaip ir Lietuvos, nėra didelė, tačiau tos minėtos pirmojo trejeto komandos finansiškai gana pajėgios, todėl neabejoju, kad kreiptų dėmesį į kokybę. Lietuvoje situacija panaši. Rinktinei geriau būtų, kad limitas būtų, klubams – turbūt ne.
– Ar labai sudėtingas perėjimas iš vaikų futbolo į suaugusių?
– Nepasakyčiau. Vis tiek, visada stebiu, domiuosi, skaitau. Kol neturėjau pasiūlymo treniruoti suaugusių komandos, tol džiaugiausi dirbdamas su vaikais. Iš esmės, treniruočių procesas, treniruočių planavimas, treniruočių ruošimasis tarp vaikų ir suaugusių nesiskiria. Ypač, jei kalbame apie futbolą 11×11.
Aišku, daug kas priklauso nuo pačios mokyklos. Kadangi aš dirbau „Ateityje“ – geriausioje Vilniaus futbolo mokykloje, tai tas skirtumas tarp vaikų ir vyrų dar mažesnis. Mokykla turi savo iššūkius, jaunieji treneriai turi perspektyvą, yra žingeidūs, inovatyvūs. Tikrai dėl perėjimo nėra jokių problemų.
