29-erių M.Ozilas, kuris gimė Vokietijoje, bet turi turkiškų šaknų, apie savo atsisveikinimą pranešė ilgu ir emocingu laišku.
Jame kalbama apie Vokietiją papiktinusį jo susitikimą su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, konfliktą su futbolo federacija ir sirgalių kritiką.
„Kai laimime – aš vokietis, kai pralaimime – imigrantas“, – tokius garsiai nuskambėjusius žodžius laiške rašė M.Ozilas.
Apie sudėtingo futbolininko žingsnio šaknis rašo „The Guardian“ žurnalistas Johnas McManusas:
Reinhardas Grindelis yra Vokietijos futbolo federacijos vadovas ir akivaizdžiai nemėgsta R.Erdogano. Pyktis, kurio R.Grindelis neslėpė po gegužę įvykusio M.Ozilo ir Turkijos prezidento susitikimo, tapo domino efekto pradžia.
Galų gale viskas baigėsi tuo, kad M.Ozilas paliko nacionalinę komandą. Žinoma, gal pozavimas su žmogumi, kuris yra kaltinamas Turkijos vertimu į autokratinę visuomenę ir kuris lygino Vokietijos valdžią su naciais, nėra pats išmintingiausias sprendimas.
Kita vertus, kol R.Gridnelis įsivaizduoja išsididžiai stovintis prieš T.Erdoganą, Turkijos valdžia sujudimą išnaudoja prikišdama vokiečiams rasistų ir amžinų turkų priešų etiketes.
„Kur jūsų tolerancija? Jūsų daugiakultūriškumas?“, – „Twitter“ rašė T.Erdogano atstovas spaudai Ibrahimas Kalinas.
Turkijos teisingumo ministras Abdulhamitas Gulas irgi netylėjo: „Sveikinu M.Ozilą, kuris palikdamas rinktinę įmušė įvartį sklidančiam rasizmo virusui“.
Valdžiai palankus Turkijos dienraštis „Star“ M.Ozilo veiksmą apibūdino kaip „antausį neonaciams“.
Tai, kad padalinti meilę tarp gimtinės ir valstybės, kurioje tavo šaknys, sudėtinga – nieko naujo. Turkijos ir Vokietijos santykių kontekste, tokios situacijos tik įpila žibalo į dešiniųjų jėgų politiką.
T.Erdoganas ne vieną kartą yra sakęs, kad užsienyje gyvenantys turkai turėtų integruotis, bet jokiu būdu neasimiliuotis.
„Asimiliuotis? Ne. Esu sakęs ir sakau dar kartą – mes dėl savo kalbos, kultūros ar religijos neiname į kompromisus“, – savo rinkiminės kampanijos metu rėžė jis.
Reikia pabrėžti, kad turkiškų šaknų turintys futbolininkai sunkumų pritampant turi ne tik Europoje. Buvęs „Leicester City“ saugas Muzzy Izzetas, gimęs ir augęs Londone, 2000 metais priėmė sprendimą žaisti būtent Turkijos rinktinėje.
„Aš visada didžiavausi galėdamas rungtyniauti joje. Žinojau, ką tai reiškė mano šeimai, tėčiui. Tačiau, kad ir ką dariau, kad ir kaip stengiausi, skirtumas tarp manęs, antrosios kartos turko, ir vietinių visada išliko“, – vėliau savo autobiografijoje rašė jis.
Turkija gali būti negailestinga ir nacionališka tiems, kuriuos jie įsivaizduoja kaip šalies išdavikus.
Kai griežti Vokietijos dvigubos pilietybės įstatymai privertė tuomet 17-metį M.Ozilą atsisakyti turkiško paso, jis buvo pasitiktas priešiškai.
Saugas prisimena, kad Turkijos konsulate jis ir jo tėvas sulaukė „Negražių įžeidimų, kaltinimų nemylint Turkijos ir neturint jokio garbės jausmo“.
Gal dėl to šiek tiek keista dabar klausytis, kaip daliai vokiečių M.Ozilo ištikimybė tebėra klausimas.
Tačiau kaip bebūtų, ir Vokietija, ir Turkija pasipelno iš abipusių ryšių. Juk visiems aišku, kad 2014-aisiais pasaulio čempionatą laimėjusi Vokietija be M.Ozilo tikrai nebūtų tokia pati. Tuo metu Turkija ir jos futbolas apskritai remiasi užsienio resursais.
2016 metais Europos čempionate dalyvavusioje Turkijos rinktinėje net trečdalis visų sudėties žaidėjų buvo gimę ne šios šalies teritorijoje.
„Jei FIFA kada nors priims sprendimą žaidėjams, gimusiems ir augusiems ne tėvų gimtinėje, žaisti už tą šalį, mums bus velniškai sudėtinga“, – yra sakęs Turkijos futbolo federacijos atstovas Ahmetas Guveneris.
M.Ozilas įkūnija migrantą, kuris neatitinka šablono. Jo tėvai yra iš Juodosios jūros regiono, tačiau jis užaugo Gelzenkirchene, vakarų Vokietijoje.
M.Ozilas yra „Arsenal“ žvaigždė, savo atsakymus į vokiečių-turkų konfliktą „Twitter“ rašanti anglų kalba.
Bet vietoj to, kad klausytume abiejų pusių pykčių, turėtume atkreipti dėmesį į patį žaidėją. „Kaip ir daugelio žmonių, mano protėvių pėdsakai yra ne vienoje šalyje, – rašė M.Ozilas. – Turiu dvi širdis – vokišką ir tukišką“.
