O po čempionato paaiškėjo, kad ši auka gali netgi atsipirkti, – Rusijos prezidentas nurodė bilietus įsigijusius ir vadinamąjį sirgaliaus pasą gavusius futbolo mėgėjus į šalį įleisti nemokamai be vizų iki metų pabaigos.
Čempionato metu lietuviai bene labiausiai tapatinosi su kroatais, kurie pasižymėjo geležine valia ir pasakiška ištverme skindamiesi kelią per baudinių serijas ir pratęsimus. O jų pralaimėtas finalas prancūzams ne vienam lietuviui buvo panašus į 1995-ųjų Europos krepšinio čempionato finalą, kurį mūsiškiai dramatiškai pralaimėjo Jugoslavijai, bet namie buvo sutikti kaip čempionai.
Tarp Lietuvos ir Kroatijos daug panašumų: ir kelias į nepriklausomybę, ir demografinė situacija. Ir Lietuva, ir Kroatija per pastaruosius pustrečio dešimtmečio sumažėjo maždaug milijonu žmonių, bet likusių meilė krepšiniui ar futbolui neišblėso.
O ėmus labiau gilintis į „kroatišką futbolo stebuklą“ paaiškėjo, kad mus su pasaulio vicečempionais sieja dar vienas dalykas – nepastatytas nacionalinis stadionas. Kaip sakoma, smulkmena, bet vis tiek malonu.
Tiktai Lietuva stadioną stato ir nepastato jau 30 metų, o Kroatijoje ginčijamasi dešimtmetį. Dar 2008 metais ten buvo parengtas originalus „Plavi vulkan“ („Mėlynasis ugnikalnis“) stadiono projektas, bet jis įstrigo.
Dabar kalbos atgijo, bet nedaug kas Kroatijoje tiki, kad stadionas atsiras, nes visi žino, jog politikų kalbos ir darbai yra skirtingi dalykai.
Kita vertus, kam tie modernūs stadionai, jeigu laimėti galima ir be jų. Šią vasarą tai įrodinėja ir Lietuvos futbolo klubai, kurie Europos turnyruose startavo sėkmingiausiai per visą istoriją.
