„Esame per 90 minučių nuo savo svajonės, – sakė saugas. – Turime tapti čempionais, įeiti į istoriją ir sudrebinti šalį taip, kad Prancūzijos vaikai, jų vaikai ir dar tolimesnės kartos prisimintų, ką nuveikėme“.
Prancūzijai pavyko iškovoti titulą ir taip suvirpinti daugelį širdžių, tačiau buvo dalykas, kurio jie nepadarė – šis čempionatas Rusijoje nepakeitė nusistovėjusios tvarkos, rašo „The Independent“ žurnalistas Miguelis Delaney.
Po visų netikėtų turnyro scenarijų ir stiprių komandų iškritimo, viskas pasibaigė taip, kaip ir buvo galima tikėtis. Išryškėjo tendencija, kuri greičiausiai išliks ir ateityje.
Jau ketvirtą pasaulio čempionatą paeiliui titulą kėlė komanda iš turtingos Vakarų Europos šalies, kurios futbolo sistema – tarsi gerai išvystytas fabrikas.
Gal dėl to nebuvo didelio džiaugsmo matant, kaip jie laimi žaisdami savo pragmatišką ir griežtą futbolą. Šalys, kuriose talento mažiau, privalo suktis kitaip.
Jų pavyzdys parodė, kad masiškai futbolininkus gaminančioms gigantėms galima pasipriešinti ir niekas nėra nenugalimas.
O realybė tokia, kad tiek Ispanija, tiek Vokietija turėjo prancūzams prilygstančias sudėtis, tik joms nepasisekė dėl savų priežasčių.
Pavyzdžiui, Ispanijos futbolo imperiją prieš pat čempionatą sudrebino trenerio Juleno Lopetegui atleidimas, o Vokietiją nusmukdė paprasčiausias abejingumas.
Kai kurie šias problemas įvardijo kaip taktinio futbolo eros pabaigą, bet tai – toli nuo teisybės. Ispanija ir Vokietija susimovė ne dėl savo žaidimo stiliaus, bet dėl visos eilės problemų, trukdžiusių vykdyti numatytą planą.
Tarkime, Kroatijai žaisti tokiu pat stiliumi pavyko visai neblogai ir už tai jie turėtų padėkoti Ivanui Rakitičiui bei Luka Modričiui.
Geriau pagalvojus, šis čempionatas dėl dalies didžiųjų, žaidėjus be perstojo gaminančių futbolo valstybių nesėkmių buvo ir įdomesnis, ir niūresnis.
Viena vertus, trūko jų tarpusavio susidūrimų ir netgi ta pati Prancūzija turnyrą laimėjo nesužaidusi su, teoriškai, lygiaverčiu varžovu.
Iš kitos pusės, atsiradęs vakuumas leido sužibėti mažesnėms šalims.
Be to, čempionate nematėme vienos žvaigždės. Šįkart žvaigždė buvo komanda, tačiau dėl to nebuvo mažiau įdomu.
Kodėl? Čia padėjo daugelis mažų istorijų – pradedant J.Lopetegui atleidimu ar vokiečių krachu, baigiant politiniais skandalėliais.
Belieka darkart atsidusti dėl vieno vienintelio trūkumo – galingo galingų komandų žaidimo.
