Jis buvo ne vienintelis „nukentėjusysis“. Socialiniuose tinkluose iškart pasipylė viso pasaulio futbolo aistruolių pikti komentarai, įvairiomis kalbomis kartojantys tą patį žodį: „Gėda!“
Mat Seanas kenčia nuo daltonizmo, vadinasi, neskiria kai kurių spalvų. Su šia problema susiduria vidutiniškai kas dvyliktas vyras ir kas 200-oji moteris.
Ypač dažnas daltonizmo atvejis – negebėjimas skirti raudonos ir žalios spalvos. Tad jei viena komanda (Rusijos) žaidžia vilkėdama raudonus marškinėlius, o kita (Saudo Arabijos) – žalius, daltonikams šis mačas, galima sakyti, baigiasi dar iki rungtynių pradžios.
Šis sutrikimas gali būti įvairaus intensyvumo, bet žmonėms, kuriems ypač sunku atskirti raudonus ir žalius atspalvius, Saudo Arabijos komandos sutriuškinimas atrodė maždaug taip:
Iš viso nuo daltonizmo kenčia maždaug 320 mln. žmonių visame pasaulyje. Pagal statistiką vienas daltonikas turėtų būti beveik kiekvienoje vyrų futbolo komandoje.
Čempionatą žiūri beveik pusė Žemės gyventojų, tad daugybė aistruolių įniršę užsipuolė FIFA už tai, kad, rengdamasi čempionatui, neatkreipė dėmesio į tokią akivaizdžią problemą.
„Neįtikinėtina! Jau per pirmąsias pasaulio futbolo čempionato rungtynes žaidė komandos, vilkinčios raudonus ir žalius marškinėlius. Ypač šokiruoja tai, kad šią problemą aptarėme su FIFA dar prieš trejus metus, tačiau FIFA tai tiesiog pamiršo“, - socialiniame tinkle „Twitter“ rašė britų organizacija „Colour Blind Awareness“.
„Matau tik brazilus ir kamuolį...“
Akivaizdžiausia daltonikų problema – negalėjimas skirti žaidėjų aprangos, ypač kai žaidimas greitas, dinamiškas.
Jie gali lengvai supainioti varžovus, vartininką arba teisėją palaikyti aikštės žaidėju.
„Kai į žalią lauką įbėga raudoną aprangą vilkinti komanda, pavyzdžiui, belgų, mano daltonizmas peržengia ribą. Matau tik brazilus ir kamuolį“, – sakį vienas futbolo aistruolių daltonikų.
Be raudonos ir žalios problemos, kuri socialiniuose tinkluose sukėlė dar vieną pasipiktinimo bangą per Vokietijos ir Pietų Korėjos komandų rungtynes, daltonikams gali būti keblu skirti ir kitas spalvas:
raudoną, oranžinę, geltoną, žalią ir rudą;
raudoną ir juodą;
mėlyną, violetinę ir tamsiai raudoną.
Senegalo ir Kolumbijos rinktinės vilkėjo žalią ir geltoną aprangą, ir tai taip pat sukėlė problemų kai kuriems aistruoliams. Istorija pasikartojo žaidžiant Anglijai ir Švedijai – anglų vartininko Jordano Pickfordo šviesiai žalios aprangos daltonikai negalėjo atskirti nuo ryškiai geltonų švedų marškinėlių.
Ir jau visiška katastrofa virsta kiekvienos rungtynės, kurios baigiasi baudinių serija ir įmuštas kamuolys ekrane žymimas žaliu tašku, neįmuštas – raudonu.
„Kodėl, kodėl visada žalias ir raudonas? Kodėl ne kryžiukai ir varnelės?“ – negali suprasti „Guardian“ žurnalistas S.Hargrave‘as.
Atskiria tik iš kojinių
27-erių metų Katie Moran žaidžia Birmingamo „Aston Villa“ moterų komandoje ir taip pat kenčia nuo daltonizmo. Ji sako, kad norėdama atskirti, kas iš kokios komandos, kartais turi žiūrėti į žaidėjų kojines - net tada, kai pati žaidžia.
„Praėjusį sezoną žaidėme su „Millwall“. „Villa“ žaidėjos vilkėjo tamsiai raudonus marškinėlius, o „Millwall“... tikriausiai mėlynus? Kai pamačiau, kaip jos eina į aikštę, pagalvojau – Dieve, kokia laimė, kad nežaidžiu! Maža to, abiejų komandų žaidėjos mūvėjo baltus šortus“, – pasakojo K.Moran.
Žinoma, tai negali neatsiliepti jos žaidimui.
„Per daug pastangų skiri tam, kad susigaudytum, kas yra kas. Jeigu per anas rungtynes būčiau buvusi aikštėje, būčiau baisiai trukdžiusi, nes būčiau gaišusi daugybę laiko, kad suprasčiau – ar tai mūsiškės dabar perima kamuolį, ar atvirkščiai.
Kartais žaidžiame aikštėje, pažymėtoje raudonais kūgiais, kurių aš paprasčiausiai nematau žolės fone. Tuomet amžinai išbėgu už aikštės ribų“, – guodėsi K.Moran.
Su tokiomis pat problemomis susiduria net aukščiausios klasės futbolininkai, tarp jų – ir dalyvaujantys pasaulio futbolo čempionate.
Prisipažino pirmasis istorijoje
Likus vos kelioms minutėms iki kelionės į Rusiją, Danijos rinktinės saugas Thomas Delaney paskambino į vietos radijo stotį DR P3, kad palaikytų vieną klausytoją daltoniką, kuris papaskojo laidos vedėjui liūdną istoriją: per čempionato išvakarėse vykusias draugiškas rungtynes jis negalėjo atskirti Danijos futbolininkų nuo Meksikos rinktinės žaidėjų.
Kukliai prisistatęs kaip Thomas, Delaney papasakojo: „Aš pats prastai skiriu raudoną ir žalią spalvas. Nepasakyčiau, kad visiškai neskiriu, bet kartais pasitaiko. Per vienas neseniai vykusias rungtynes man buvo sunku atskirti savo rinktinės narius nuo varžovų.“
„O ar jūs žaidžiate už raudonųjų, ar už žaliųjų komandą?“ – paklausė laidos vedėjas.
„Už raudonųjų“, - atsakė futbolininkas.
„O kokia tai komanda, Thomai?“
„Tai Danijos nacionalinė rinktinė.“
Po šio skambučio Danijos ir Australijos rinktinės, kurios turėjo žaisti C grupėje (rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1), nutarė per rungtynes vilkėti aprangą, kurią paprastai vilki žaisdamos svečiuose. Tiesiog todėl, kad tamsiai žalią Australijos „išvažiuojamąją“ aprangą danų saugui buvo lengviau atskirti nuo australams įprastos geltonos.
Pasak grupės „Colour Blind Awareness“ įkūrėjos Kathryn Albany-Ward, Th.Delaney prisipažinimas tapo tikru posūkio momentu.
„Jis pirmasis istorijoje žaidėjas, žaidžiantis aukščiausiojoje lygoje, kuris atvirai prisipažino esąs daltonikas. Manau, jis nė pats nesupranta, kokių tai gali turėti padarinių, – sakė ji. – Daugelis žaidėjų apie tai garsiai nekalba – bijo, kad prisipažinimas atsilieps jų kainai ar juos ims rečiau leisti į aikštę ir laikys ant atsarginių suolelio.“
60-metis Adrianas Smithas teisėjauja per mėgėjų futbolo rungtynes Glosteryje jau 40 metų ir sakė, kad jo daltonizmas – „priimtino laipsnio“ – nelabai trukdo, ypač jei jis rungtynėms pasirengia iš anksto.
Rungtynių rengėjai paprastai išdalija lankstinukus, kuriuose parašyta, kokios spalvos marškinėlius vilkės viena arba kita komanda.
O jeigu futbolininkai apsivilks kitą aprangą?
„Tuomet prieš mesdamas monetą gali paklausti kapitono: „Puiki apranga – kaip apibūdintum šį atspalvį?“ Visada griebiuosi šios strategijos ir ji visada pasiteisina,“ – nusišypsojo teisėjas.
Parengė Milda Augulytė
