Planetos pirmenybės be Italijos? Šalies, kuri pasaulio čempionų titulų skaičiumi nusileidžia tik Brazilijai?
„Tai – katastrofa. Tai neįsivaizduojama – kaip „Formulės 1“ lenktynės be „Ferrari“, – sako 1982-ųjų pasaulio futbolo čempionato didvyris Claudio Gentile.
Panašios nuotaikos apimtas ir Gianluigi Buffonas, Italijos rinktinės vartus saugojęs penkiuose pasaulio čempionatuose ir triumfavęs 2006-ųjų finale.
Praėjusių metų lapkričio 13-oji tapo Italijos futbolo gėda ir tautos gedulo diena – italai pralaimėjo atrankos rungtynes Švedijai.
Tąsyk G.Buffonas pasakė, kad norėtų per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje su kvėpuojamuoju vamzdeliu panirti po vandeniu ir vėl iškilti tik turnyrui pasibaigus.
Šios vasaros dienomis italai pasigedo legendinio „Rai“ komentatoriaus Francesco Repice balso ir kūnu nubėgančių šiurpuliukų, kai skamba nacionalinis himnas.
Šalyje trūko diskusijų apie futbolą, pašaipių ir kandžių pastabų žaidėjų atžvilgiu.
Trūko ir nacionalinių vėliavų, kurios būtų puošusios kone kiekvieno italo balkoną.
Suvienyti šalies nėra kam
Futbolas Italijoje yra kur kas daugiau nei žaidimas kamuoliu, atnešęs keturis pasaulio futbolo čempionų titulus.
„Calcio“ (išvertus iš italų k. – futbolas) – nekintama italų vertybė, tokia pat kaip valgis. Tai – tarsi socialinis tautos glaistas.
Susiskaldžiusi tauta retai kada jaučiasi vieningesnė – nuo industriniu požiūriu išsivysčiusios šalies šiaurės iki apleistų pietų – nei tomis akimirkomis, kai į aikštę įbėga „Squadra Azzurra“ – Italijos rinktinė.
Pasaulio futbolo čempionatai, laimėti 1934, 1938, 1982 ir 2006 metais, giliai įsirėžė į italų tautos atmintį.
Prie nepamirštamų akimirkų priklauso aršus mūšis Meksikoje 1970 metais su vokiečiais – 4:3 po pratęsimo.
Taip pat nesėkmingos baudinių dramos 1990 metais su Argentina, 1994-aisiais – su Brazilija, o 1998-aisiais – su Prancūzija.
Naujų didvyrių neatsiranda
Bet jau daugelį metų italų žaidimas prastėja. Dabar rinktinės net nebuvo pasaulio čempionate.
Išdidūs italai pralaimėjo atrankos kovą švedams. Nė vieno įvarčio per 180 min. Ne futbolas, o blaškymasis, gelbėtojo paieškos.
Didžiausia visų laikų Italijos futbolo nesėkmė, kaip sako sporto žurnalistas, legendinis „Rai“ reporteris Marco Civoli.
Tai jis 2006-ųjų liepos 9-ąją milijonams savo tėvynainių šaukė: „Baigta! Baigta! Baigta! Baigta! Dangus virš Berlyno yra azzurro! Mes – pasaulio čempionai!“
Tada italai ketvirtą kartą tapo pasaulio čempionais, finale po 11 metrų baudinių serijos parklupdę Prancūziją.
„Aštuntojo dešimtmečio didvyriai Gianni Rivera, Sandro Mazzola, Gigi Riva buvo pokario meto vaikai, jie savo alkį rodė stadione. Ir 2006-ųjų pasaulio futbolo čempionai buvo ne tik nuostabūs žaidėjai, bet ir tikri vyrai – tokie kaip G.Buffonas ar Fabio Cannavaro“, – sako reporteris.
M.Civoli teigimu, dabartinei „PlayStation“ kartai trūksta ne tik talento. „Toks žaidėjas kaip Ciro Immobile bandė įsitvirtinti Dortmunde, Sevilijoje, bet įvarčius mušti, regis, gali tik tėvynėje“.
Anot M.Civoli, tradicinis italų futbolo prekės ženklas „dare fastidio a tutti“ – kiekvienam apsunkink gyvenimą – esąs pavojuje.
Juokas pro ašaras
Prieš 122 metus įkurtas sporto dienraštis „Gazzetta dello Sport“, kuris iki šiol yra aistruolių biblija, į Italijos rinktinės nebuvimą pasaulio čempionate žvelgia su humoru.
Dar iki turnyro laikraštis ragino skaitytojus palaikyti pakaitalą – „šiaurės mėlynuosius“ – mėlynai apsirengusius Islandijos žaidėjus.
Į Islandiją pasiuntęs korespondentus leidinys bandė nukreipti skaitytojus nuo slegiančių vasaros nuotaikų.
Smūgis – ir ekonomikai
Bet „Gazzetta dello Sport“ futbolo skyriaus vedėjas Vito Schembari teigia: „Jei kas nors sako, kad tai neturi įtakos ekonomikai, meluoja.“
Kitą dieną po Italijos rinktinės triumfo 2006 metų pasaulio futbolo čempionate buvo parduoti 2 302 088 „Gazzetta dello Sport“ egzemplioriai – kone dešimt kartų daugiau nei įprastas tiražas.
Dabar krito ir reklama – Italijos žiniasklaida prarado mažiausiai 60 mln. eurų pajamų. Kaina už televizijos transliacijų teisę smuko per pusę.
Po 2006 metų pergalės planetos pirmenybių finale Italijos bendrasis vidaus produktas augo papildomai procentą – tai atitinka 16 mlrd. eurų. Tokia kraujo apytaką pakelianti injekcija galėtų labai praversti krizės purtomai Italijai.
Šventės dvasios – nė ženklo
Šios vasaros dienomis Italija atrodo taip, lyg pasimatymas su geriausiais pasaulio futbolininkais vyksta kitoje planetoje.
Romoje nebuvo tiesioginių transliacijų didžiuliuose ekranuose.
Antikiniame „Circo Massimo“ stadione, į kurį 2006-aisiais plūstelėjo pusė milijono aistruolių, čempionato dienomis vaikštinėjo tik lengvai apsirengę turistai.
Romos širdyje esančioje „Puma“ parduotuvėje Italijos rinktinės marškinėlių kaina buvo sumažinta perpus – iki 50 eurų.
O originalūs „Roma“ komandos marškinėliai buvo beveik tris kartus brangesni.
Pasaulio čempionato nuotaika buvo juntama tik tose Italijos sostinės Romos vietose, kur renkasi užsieniečiai.
Problemos glūdi giliau
Italija nori vėl atrasti kelią į pasaulio futbolo olimpą. Ten vesti rinktinę šiemet gegužę paskirtas naujas treneris Roberto Mancini.
1982-ųjų pasaulio futbolo čempionas ir buvęs Italijos jaunimo rinktinės treneris C.Gentile turi abejonių.
Jis prabilo apie struktūrines problemas: futbolas esą yra kopija šalies, kuri akivaizdžiai praradusi valią kentėti ir šiek tiek rizikuoti.
Ir tai, kad beveik penkios dešimtys Italijos „Serie A“ lygos žaidėjų pasaulio futbolo čempionate Rusijoje atstovavo savo šalių rinktinėms, atspindi problemą.
58 proc. Italijos aukščiausiosios futbolo lygos žaidėjų – užsieniečiai. Tai yra antras rodiklis visoje Europoje.
Todėl nedažnai pasitaikantys vietos talentai turi aukštą kainą. Už „Fiorentina“ jaunąją žvaigždę 20-metį Federico Chiesą pasiūlyta 70 mln. eurų.
Italijos futbolo aistruoliai tikisi geresnių laikų ir paguodą randa savaip. Jie per kanalą „La7“ dar kartą žiūri laimėtą 2006 metų pasaulio čempionato finalą ir perka vaizdo įrašus, liudijančius praeities pergales.
