48-erių alytiškis Gintaras Staučė, futbolininko karjeros metu saugojęs ir Lietuvos rinktinės vartus, šiuo metu yra Rusijos nacionalinės ekipos vartininkų treneris.
S.Čerčesovas ir G.Staučė susipažino daugiau nei prieš tris dešimtmečius, kai abu rungtyniavo Maskvos „Spartak“ klube.
Tuo metu vartininkai nebuvo ypač gerais draugais, bet G.Staučei pradėjus dirbti treneriu, S.Čerčesovas jį kvietėsi į visus savo treniruotus klubus.
2016-aisiais lietuvis gavo pakvietimą ir į Rusijos rinktinės trenerių štabą.
Nors nuo to laiko G.Staučės pavardė šalies žiniasklaidoje sumirgėdavo retai, šią savaitę jis atsidūrė dėmesio centre.
Būtent G.Staučė rūpinosi naujojo rusų herojaus Igorio Akinfejevo parengimu – vartų sargas aštuntfinalyje atrėmė Koke ir Iago Aspas smūgiuotus baudinius ir išplėšė kelialapį į kitą etapą.
Pirmą kartą per savo istoriją taip toli pasaulio čempionate nužygiavę rusai ketvirtfinalyje susitiks su Kroatijos rinktine.
Lrytas.lt pateikia rsport.ru interviu su G.Stauče.
– Esate sakęs, kad Rusijoje nėra problemų dėl vartininkų, tačiau iš šono atrodo, kad aukščiausiame lygyje šiuo metu žaidžia tik I.Akinfejevas. Kur yra tiesa?
– Na, buvo laikai, kai pagrindiniu rinktinės vartininku buvo Rinatas Dasajevas ir niekam nekilo minčių sakyti, kad reikia naujų veidų. Kiekviena komanda turi vartininką numeris vienas ir ši pozicija nėra lengvai perleidžiama. Kiti tiesiog turi laukti, kol ateis jų laikas.
– Kokias savybes turi turėti vartininkas, kad patektų į geriausiųjų kategoriją?
– Vartininkas – tai vienintelis žaidėjais, kuris turi mokėti viską. Jei aikštės žaidėjas kamuolį gali gerai valdyti viena koja, vartininkas privalo tai daryti abiem. Kol nesugebėsi vienodai gerai spirti ir dešine, ir kaire, aukščiausio lygio vartininku netapsi. Taip pat turi turėti Dievo dovaną – būti fiziškai stiprus. Aš toks nebuvau.
– Tačiau buvo toks laikas, kai Konstantinas Beskovas (buvęs „Spartak“ treneris, – red.) žadėjo iš jūsų nulipdyti antrą Levą Jašiną?
– Tai buvo seniai. Dabar futbolas tapo greitesnis, fiziškesnis. Pavyzdžiui, savo žaidimo laikais aš beveik niekada neidavau į treniruoklių salę, o dabar vartininkai tai daro kasdien po pusantros ar dvi valandas.
– Kiekvienas sportas turi savita sąlytį su psichologija. Kiek tai svarbu futbole?
– Futbole šiuo metu dirba daug psichologijos trenerių. Pirmą kartą su tuo susidūriau 2000 metais, Duisburgo MSV komandoje. Joje psichologu dirbo Wolfgangas Frankas, kuris yra treniravęs ir Jurgeną Kloppą.
Neseniai skaičiau J.Kloppo knygą ir visiškai supratau, kaip ir ką jis galvoja. Ir aš pats iš W.Franko pasiėmiau labai daug. Jis mokė, kad vartininkai turi naudoti abi savo smegenų dalis.
– Tai reiškia, kad vartininkas aikštėje turi būti pasiruošęs absoliučiai viskam?
– Būtent. Jie turi greitai priimti sprendimus ir nebūti blaškomi jokių dirgiklių. Manau, Rusijoje sporto psichologijos srityje dar reikia daug nuveikti.
– Kas iš žaidėjų, su kuriais dabar dirbate rinktinėje, geriausiai įsisavina visą informaciją?
– Visi jie atviri. Aš rinktinėje bandau įvesti naujovių dėl vienintelio tikslo – kad tai būtų naudinga komandai. Vartininkai tai jaučia.
– Vartininkams treniruotėse esate uždėjęs tamsius akinius ir taip juos mokęs prisitaikyti prie nepatogių situacijų. Kaip tai veikia?
– Kai esi subrendęs, suprati, kad viskam reikia laiko. Aš pats prieš išbandydamas akinių metodą rinktinėje įsitikinau, kad jis yra efektyvus. Bendravau su žmonėmis, kurie šį būdą taiko jau daugelį metų ir jie patikino, kad nauda – akivaizdi.
– Jūs taip pat esate pasakęs, kad vartininkas turi teisę suklysti, tačiau ne dvejose rungtynėse paeiliui.
– Šią mintį išgirdau iš savo trenerio, rungtyniaudamas Vokietijoje. Pirmąsias rungtynes sužaidžiau neblogai, antrąsias taip pat, tačiau abu kartus pralaimėjome. Kitą dieną treniruotėje jis pamatė, kad vaikštau susirūpinęs ir man priminė, kad svarbiausia ne vengti klaidos, o jos nekartoti.
– Šioje situacijoje galima prisiminti UEFA Čempionų lygos finalą, kuriame „Liverpool“ vartininkas Lorisas Kariusas darė nedovanotinas klaidas. Jūsų nuomone, reikia apie tai garsiai kalbėti?
– Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Mano patirtis rodo, kad iškart po rungtynių žaidėjų geriau netrikdyti. Tik vėliau reikėtų ramiai aptarti situaciją, nenustumiant žmogaus į psichologinę duobę.
– Tikriausiai esate girdėjęs nuomonių, kad Rusijos rinktinė tarp lyderių nepatenka todėl, jog šalies lygoje žaidėjai per mažai treniruojasi. Ką apie tai manote?
– Svarbiausia treniruotis ne daug, o tinkamai. Gali surengti ir tris treniruotes per dieną, bet jei jos nebus strategiškai suplanuotos, viskas veltui. Žaidėjai žino savo darbą ir tiesiog turi vykdyti užduotis.
O pati darbo specifika yra trenerio atsakomybė. Jeigu nėra rezultato, reiškia, treneris yra neteisus ir už tai privalo atsakyti.
– Galbūt esate turėjęs minčių tapti ne vartininkų, o pagrindiniu treneriu?
– Niekada. Kai mano karjera baiginėjosi, aiškiai žinojau, kad noriu dirbti tik su vartininkais. Visa kita man neįdomu.
– Esate seniai pažįstamas su S.Čerčesovu. Sklando kalbos, kad karjeros metu net esate dėvėjęs jo vartininko pirštines?
– Tuo metu pirštinių labai trūko, tačiau tiksliai atsiminti, ar jis man yra davęs bent vieną porą, negalėčiau.
– Ar S.Čerčesovas, kaip buvęs vartininkas, nors kiek kišasi į jūsų darbą?
– Jeigu komandos treneris nori kištis į visas sritis, reiškia, jo štabas labai silpnas ir nėra jokio pasitikėjimo. O kai nėra pasitikėjimo, darbas negali būti atliktas gerai.
Nacionalinėje komandoje visi mechanizmai veikia puikiai. Turime antrąjį trenerį, fizinio rengimo specialistą. Nėra jokio pagrindo manyti, kad S.Čerčesovas nepasitiki nors vienu iš mūsų.
– Gal dabar vartuose galėtumėte patreniruoti S.Čerčesovą?
– Manau, kad taip (juokiasi).
– Ar sunku savo komandos vartininkams pranešti, kad jų nėra rungtynių ar netgi viso sezono planuose?
– Žinoma, tai nėra lengva. Aš pats buvau žaidėjas ir žinau, ką reiškia girdėti tokius žodžius. Gali su jais sutikti, gali nesutikti, bet tai – tavo darbas.
– Ko vartininkai gali išmokti per turnyrus nebūdami aikštėje?
– Daugelio dalykų. Jie treniruojasi su pagrindine grupe, komunikuoja. Rinktinių ir klubų futbolas vis tiek yra skirtingas – klube esi kaip namie, viskas sava, o rinktinėje sąlygos kitokios. Kiekvienas žaidėjas turi surasti, ką gali pasiimti.
– Daug bendraujate su keturiais rinktinės vartininkais?
– Bandau kalbėtis kuo dažniau. Neretai yra visokių smulkmenų, kurios erzina žaidėjus. Kai apie jas pasisakai, pasidaro lengviau. Tai naudinga kiekvienam futbolininkui, o vartininkui – tuo labiau.
