A lygos nelaimėjęs sostinės „Žalgiris“ iš pagrindų pasikeitė, bet praėjusių metų liepos pradžioje Vilniaus komandą papildęs vidurio gynėjas D.Oyarzunas ir po žiemos pertraukos apsivilko žalius-baltus marškinėlius.
25-erių čilietis į Vilnių grįžo sukūręs šeimą, o lietuviška žiema jo taip neišgąsdino, kaip iš šiltųjų kraštų kilusių žaidėjų.
Tačiau gynėjas iš Čilės net nesapnavo, kad prasidėjus naujam sezonui išgarsės kaip žmogus, lėmęs „Žalgiriui“ techninį pralaimėjimą.
Futbolo federacijos valdininkai pražiopsojo, kad paskutinėse praėjusio sezono rungtynėse su Marijampolės „Sūduva“ D.Oyarzunas gavo raudonąją kortelę, tad šiemet pirmąjį A lygos turą privalėjo praleisti.
Tačiau sostinės klubas įtraukė čilietį į paraišką rungtynėms, kuriose vilniečiai 2:0 įveikė „Kauno Žalgirį“. Pagal nuostatus, už tokį neapsižiūrėjimą Vilniaus klubui skirtas techninis pralaimėjimas 0:3, tačiau „Žalgiris“ yra pateikęs protestą, mat teigia gavęs federacijos leidimą D.Oyarzuną registruoti.
Tai, kad marijampoliečiai iš panosės pernai nugvelbė čempionų titulą, čilietis laiko didžiausiu karjeros etapo Vilniuje nusivylimu, tačiau džiaugiasi pasirinkęs mūsų šalį.
„Atvykau į Lietuvą, nes noriu patobulėti. Noriu žaisti kuo dažniau, iškovoti titulų, o tada persikelti į stipresnę lygą“, – pasakojo čilietis, kuris gimtinėje kol kas lieka garsių trenerių – tėvo ir senelio – šešėlyje.
D.Oyarzunas „Lietuvos rytui“ pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje, vis dar gyvą viltį patekti į Čilės futbolo rinktinę ir didžiausias svajones aikštėje ir už jos ribų.
– Diego, pradėjote antrą sezoną Lietuvoje. Kokiomis nuotaikomis gyvenate po žiemos pertraukos grįžęs į Vilnių?
– Aš Lietuvoje jaučiuosi patogiai. Prieš sezoną turėjome gerą pasirengimo stovyklą Turkijoje.
Lietuviški orai yra nemenkas iššūkis, tačiau visa kita džiugina. Šį sezoną pagrindinis mūsų tikslas yra susigrąžinti čempionų titulą. Bus nelengva, nes visos komandos sustiprėjo, įsigijo naujų puikių žaidėjų. Tai apsunkina mūsų užduotį, tačiau naudinga A lygai ir Lietuvos futbolui.
– Jūsų tėtis ir senelis buvo futbolo treneriai. Ar sieti savo gyvenimą su futbolu svajojote nuo vaikystės?
– Taip, nes mano senelis Nelsonas buvo garsus treneris. Dabar jo vardu netgi pavadintas stadionas (Čiljano mieste esantis „Nublense“ klubo stadionas, turintis 12 000 vietų. Jame vyko 2008 m. pasaulio merginų iki 20 metų čempionato rungtynės. – Red.).
Mano tėtis Marcelo – fizinio rengimo treneris. Aš vienintelis šeimoje esu futbolininkas, tad visi dėl manęs labai džiaugiasi. Pradėjau žaisti nuo vaikystės ir visada svajojau tapti profesionalu.
– Teko skaityti, jog jūsų tėtis prisidėjo prie to, kad Lionelis Messi pereitų žaisti į „Barcelona“.
– Tuo metu jis buvo Rosarijaus „Newell’s Old Boys“ komandos sporto direktorius, o klubo akademiją lankė ir L.Messi. Taigi jam teko vykti į Barseloną ir kovoti, kad Argentinos klubas gautų kompensaciją už argentiniečio perėjimą.
Mano tėtis yra dirbęs ir Saudo Arabijoje, Argentinoje, Paragvajuje, Meksikoje, Čilės rinktinėje.
1991-aisiais jis laimėjo „Copa Libertadores“ (Čempionų lygos atitikmuo Pietų Amerikoje. – Red.) su Santjago „Colo Colo“ klubu, kuris vienintelis šalyje yra iškovojęs šį trofėjų.
Jis puikiai žinomas Čilėje, nes yra jei ne pats geriausias šalyje fizinio rengimo treneris, tai bent jau vienas geriausių.
– Keletas žaidėjų, su kuriais kartu lankėte „Universidad Catolica“ klubo akademiją, dabar jau yra nacionalinės komandos futbolininkai. Ar vis dar tikitės, kad vieną dieną prisijungsite prie jų?
– Be abejo, juk kiekvienas žaidėjas svajoja apie rinktinę. Su Nicolasu Castillo esame vienmečiai ir labai artimi draugai. Enzo Roco truputį už mane vyresnis, Guillermo Maripanas – metais jaunesnis. Mūsų santykiai puikūs, palaikome ryšius.
Į Lietuvą atvykau, nes noriu patobulėti – nėra kur skubėti, svarbus pats procesas. Perėjimas į stipresnę lygą suteiktų daugiau galimybių patekti į rinktinę.
– Kaip jūsų draugai išgyveno nesėkmę atrankoje į 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą?
– Sunku apie tai kalbėti, nes nebuvau komandos narys. Dabar paskirtas naujas treneris Reinaldo Rueda. Mūsų rinktinė yra puiki, mes vėl būsime alkani pergalių, nes praeityje pasiekdavome gerų rezultatų.
Manau, kad atrankoje buvome per daug atsipalaidavę. Kai laimi dažniau negu pralaimi, nelengva toliau sunkiai dirbti, kad pergalės nesibaigtų.
Tiek futbole, tiek gyvenime, kai laimi, sunku išlaikyti tinkamą požiūrį ir trokšti naujų laimėjimų. Tai buvo didžiausia mūsų rinktinės klaida.
Negali atsipalaiduoti, kai žaidi rinktinėje. Aš tikiu, kad mūsų komandos šlovė sugrįš.
– Kokie pagrindiniai skirtumai tarp futbolo Lietuvoje ir Čilėje?
– Lietuvoje futbolas paremtas fizine kova. Visos komandos taip žaidžia. Visi daug bėga, spaudžia varžovus.
Čilėje dominuoja techniškesnis žaidimas, daugiau dėmesio skiriama taktikai. Turime puikių žaidėjų ir trenerių, kurie kruopščiai pasirengia kiekvienoms rungtynėms.
Be abejo, mano šalyje futbolas yra gerokai populiaresnis. Turime garsių klubų, geresnių stadionų.
– Tad kodėl pasirinkote žaisti Lietuvoje? Ar nebuvo sunku nuspręsti keltis į tolimą ir menkai žinomą šalį?
– Mėgstu savo tikslus įgyvendinti etapais. Žinojau, kad Lietuva yra maža tiek geografiškai, tiek futbolo žemėlapiuose.
Bet Europoje žaidžiu pirmąkart, todėl tai gali būti geras pirmas karjeros šiame žemyne etapas.
Atvykęs į Lietuvą puikiai čia jau pritapau – įpratau prie šalies, kalbos, žmonių, futbolo. Patinka čia žaisti, noriu tapti čempionu.
Tuomet atsivertų nauji vartai – kitos šalys ir naujos tobulėjimo galimybės.
Pažįstu daug žaidėjų, kurie iš Čilės išvyko į garsius klubus futbolo šalyse, bet šildo suolelį. Manau, kad žaidimo laikas yra būtinas norint siekti daugiau.
Todėl ir atvykau čia, kad pamažu tobulėčiau.
– Kokį įspūdį susidarėte apie Lietuvą per laiką, praleistą „Žalgiryje“?
– Man patinka, kad tai nedidelė ir rami šalis. Aš gyvenau Čilės sostinėje Santjage, kur yra 8 milijonai žmonių. Tokiame mieste patiri daug streso – į treniruotę vykti reikėdavo valandą ar pusantros.
Vilnius yra miestas, kuriame malonu gyventi. Miškai, lietus, upė, ežerai – man visa tai patinka.
– „Žalgiryje“ praleidote jau beveik 9 mėnesius. Koks buvo didžiausias nusivylimas per šį laikotarpį?
– Kad nepavyko laimėti nei A lygos, nei LFF taurės, nes netikėtai pralaimėjome finalą Kauno „Stumbrui“. Visa komanda dėl to labai išgyveno.
– Žiemą komandos vairą perėmė Aurelijus Skarbalius, komandoje daug naujokų, išvyko nemažai senbuvių. Ar šįmet „Žalgiris“ bus stipresnis?
– Viliuosi, kad būsime stipresni. Treneris turi naujų idėjų.
Pernai neturėjome fizinio rengimo trenerio, ir tai buvo viena priežasčių, kodėl sezono pabaigoje mūsų sportinė forma suprastėjo. Komanda bręsta, ir mes tikrai kovosime dėl čempionų titulo.
– Kokios didžiausios jūsų svajonės aikštėje ir už jos ribų?
– Aikštėje – vieną dieną atstovauti nacionalinei komandai. Taip pat norėčiau rungtyniauti Anglijoje, nuo vaikystės mano mėgstamiausias klubas yra „Manchester United“.
Žinau, jog tai pasiekti nelengva, bet juk svajonės tam ir reikalingos, kad jų siektume.
Asmeniniame gyvenime svarbiausia yra šeima. Prieš keletą mėnesių vedžiau, o po kelių savaičių žmona atvyks į Lietuvą.
Norėčiau turėti vaikų, gyventi gražioje vietoje ir turėti puikius namus. Tai yra viskas – daugiau nieko man nereikia.
