De facto – penkis sezonus šalies stadionuose viešpatavęs ir titulus A lygos čempionatuose bei taurės turnyruose šlavęs Vilniaus „Žalgiris“ buvo sumuštas. Be gailesčio. Be sentimentų. Priešingai – lemiamoje Lietuvos čempionato dvikovoje įvarčius į sostinės komandos vartus mušė buvę jos žaidėjai, kurių vienas prieš porą metų iš „Žalgirio“ buvo išvytas, kaip kalbėta futbolo užkulisiuose, dėl to, kad pareikalavo didesnės algos.
Marijampolės „Sūduva“ paskutinėse sezono rungtynėse, kuriose ir lygiosios būtų garantavusios čempioniškus šampano purslus, nuvolavo „Žalgirį“ beveik nepadoriu rezultatu 3:0. Vilniečiams galėjo baigtis ir blogiau, bet koks dabar skirtumas?
Lemiamų rungtynių pabaigoje buvusio „Žalgirio“ kapitono Algio Jankausko, šįkart čempionu tapusio su „Sūduva“, apranga buvo beveik tokia pat akinamai balta kaip ir dvikovos pradžioje. Tai reiškia, kad „Žalgiris“ varžovų gynėjams net nesugebėjo pasiūlyti dvikovų, po kurių jiems būtų reikėję griūti į lapkričio purvą. Simboliška – koks sezonas, tokia ir jo pabaiga.
0:3. Simboliška. Visą Vilniaus komandos sezoną galima vertinti šiuo santykiu. Kalbos apie tai, kaip jie šįkart tikrai atsispirs nuo europinio tramplino tampa nuobodžios tarsi varlės keliauninkės iš seno sovietinio animacinio filmo istorija. Lietuvoje jie pralaimėjo ištaškę milžinišką persvarą, kurią turėjo vasaros viduryje.
Vidiniame fronte „Žalgiris“ pralaimėjo Lietuvos futbolo federacijos taurę Kauno „Stumbrui“, kuriam vėliau teko muštis su Gargždų „Banga“ iš antrojo diviziono dėl teisės likti A lygoje. „Sūduvos“ pergalė tik įrodė tai, ką galima buvo įtarti ne vieną mėnesį: lietuviško futbolo karalius toks nusilpęs, kad karūna nuo jo galvos krenta pirmam vėjo gūsiui pūstelėjus.
O buvo laikas... Praėjusio sezono pradžioje „Žalgirio“ sporto direktorius Mindaugas Nikoličius leido sau viešai pareikšti, kad komanda ketina nepralaimėti nė vienerių sezono rungtynių Lietuvoje. Į kailį porą kartų jie gavo, berods, per kelias savaites po direktoriaus grasinimo. Tai tarsi ir turėjo tapti pavojaus signalu, bet netapo.
Pasitraukusį Valdą Dambrauską „Žalgirio“ trenerio poste pakeitęs baltarusis Aleksandras Brazevičius po tragiško sezono epilogo užsiminė, kad varžovų žaidimas komandoje analizuojamas trimis kalbomis – lietuvių, rusų ir anglų, bet žaidėjai vis tiek nedaro to, ko iš jų tikimasi. Panašu į laikus, kai žmonės Babelio bokštą statė, o Dievas jiems kalbas supainiojo.
Dar įdomesnė A.Brazevičiaus frazė: „Jei priklausytų tik nuo manęs, atleisčiau bent dešimt komandos futbolininkų“. Raktinė teiginio dalis: jei priklausytų tik nuo manęs. „Žalgiryje“, kalbant apie žaidėjų pasirinkimą, tik nuo trenerio jau seniai toli gražu ne viskas priklauso. Vilnius – ne Londonas ar Mančesteris.
Baltarusio teiginį lydėti turėtų ryžtingi sprendimai. Pagrindiniai variantai – du: arba su klubu atsisveikina tie dešimt žaidėjų, arba pats A.Brazevičius. Trečias – savo darbo politiką persvarsto visa klubo vadovybė.
Niekas nesiginčija – per M.Nikoličiaus erą „Žalgiryje“ buvo daug puikaus selekcinio darbo epizodų. Buvo ir apgailėtinų, bet taip nutinka visuose, net ir galingiausiuose pasaulio klubuose. Ironiška, tačiau šiemet „Sūduvą“ aukso link kartu su kitais komandos lyderiais tempė buvę „Žalgirio“ žaidėjai – įvarčius sekmadienį mušę Semiras Kerla ir Andro Švrljuga, vilniečių sirgalių tribūnoje „Pietų IV“ vaikystę ir paauglystę praleidęs A.Jankauskas.
A.Švrljugos odisėja iš Vilniaus į Marijampolę verta atskiro paminėjimo. Kai kroatas po dar vieno tobulo sezono Vilniuje paprašė didesnės algos, jam buvo pasakyta: ieškokis kito klubo. Klubo A.Švrljuga kurį laiko nerado ir pasiprašė atgal į „Žalgirį“ buvusiomis sąlygomis, bet vėl išgirdo: ieškokis klubo. Rado. Dabar jis – ir vėl Lietuvos čempionas.
Ši istorija – gal tik gandai. Bet kas galėtų paneigti, kad viskas nebuvo būtent taip?
Dar viena ironijos grimasa – panašu, kad Vilniaus klubas užlipo ant to paties grėblio, ant kurio daugelį metų lipo „Sūduva“. Užkulisiuose marijampoliečių nesėkmių maratonas buvo siejamas su klubo prezidento Vidmanto Murausko noru reguliuoti viską – ne tik finansų ar infrastuktūros sritis, bet ir tas, už kurias atsakingi turėtų būti treneriai.
Panašu, kad dabar Marijampolėje to nebėra. Vertinant A.Brazevičiaus užuominas, galima manyti, jog analogišką problemą ateina laikas spręsti „Žalgiriui“.
Vilniaus klubo laukia nelengvas tarpsezonis. Po košmariškų 2017-ųjų galima sulaukti nebe tokio geranoriško rėmėjų ar rimtų piniginių injekcijų iki šiol negailėjusios miesto savivaldybės.
„Sūduvos“ situacija – priešinga. Organizacine prasme ten viskas stabilu, o sąskaitose guli ar netrukus jose nuguls Europoje vasarą uždirbtas beveik milijonas eurų.
Europos lygoje „Žalgiris“ panašų žygį galės atlikti 2018-aisiais. Ir, kad ir kaip būtų, Vilniaus komanda lieka galingiausia ar viena galingiausių Lietuvos klubų futbolo struktūrų. Būtų smagu, jei po žiemos į aikštes grįžtų šiemetė „Sūduva“ bei tokio mentaliteto „Žalgiris“, kokį matėme prieš trejus ar ketverius metus. „Žalgiris“, atsikratęs nepagrįstos puikybės. Tada gal ir vėl bus priežastis laukti lietuviško futbolo rungtynių iki pat atšiauraus lapkričio vidurio.
