Vertinant išankstinį varžybų kontekstą, galbūt kiek netikėtai. Vertinant vaizdą - logiškai ir pelnytai. Net finale, kai Čilės futbolininkai turėjo žaidybinę persvarą, vokiečiai tiesiog neklydo, o varžovams lemtingo kluptelėjimo neatleido.
FIFA nelyginiais metais rengiamas turnyras, kuris jame žaidžiančioms Europos komandoms įprastai bent jau iki finalo būna tik atostogų laiko švaistymas ir nuobodus vaikščiojimas aikštėje, su tais, kurių net pavardžių įsiminti neverta, šįsyk buvo įdomus keliais aspektais.
Pirma – vokiečiai atsiuntė savo „National Mannschafto“ rezervą, o tai suteikė šansą kitiems. Tiems, kurių trofėjų lentynose daug daugiau laisvos vietos nei sausakimšose dabartinių pasaulio čempionų, jau nekalbant apie rusus, kuriems pasirodyti prieš savo sirgalius buvo garbės reikalas.
Be to, rusai privalėjo ir FIFA parodyti, kaip vyksta pasirengimas kitų metų pasaulio čempionatui, ir patys parepetuoti supaprastintus daug sudėtingesnių kitos vasaros proceso scenarijus. Daugelis dalykų pavyko. Rusijos sirgaliai aistringai palaikė ne tik savus, bet ir svečius iš tolimų kraštų. Ne už vokiečius, aišku, sirgo, nes nesimpatija šiai šaliai lengvai paaiškinama istoriškai.
Emocinės vietinių paramos dažniausiai sulaukdavo komandos iš už jūrų marių, o ne europiečiai, nors iki paskutinės čempionato dienos atrodė, kad ir portugalai rusams simpatiški. Tikrasis Rusijos aistruolių ir Portugalijos rinktinės santykis, ko gero, atsiskleidė būtent prieš turnyro uždangai nusileidžiant. Iki tol visose portugalų rungtynėse, išskyrus, aišku, tas, kurias Europos čempionai žaidė prieš rusus, tribūnos palaimingai dūzgė kaskart, kai prie kamuolio prisiliesdavo Cristiano Ronaldo. Prieš dvikovą, kurioje portugalai dėl trečiosios vietos kovojo su meksikiečiais, superžvaigždė išvyko namo pas ką tik gimusius sūnus dvynius.
Sirgaliai iš karto atsigręžė veidu į Meksiką ir nugara – į Portugaliją. Suprask, nėra C.Ronaldo – nėra meilės.
Rusijos vicepremjeras ir futbolo federacijos prezidentas Vitalijus Mutko džiaugėsi, kad turnyro organizacija pasisekė. Turbūt. Nors, pasak V.Mutko, galutinius rezultatus bus galima vertinti tik tada, kai visi svečiai saugiai paliks šalį, nemažai pasako kad ir tas faktas, jog Vokietijos futbolo sąjunga tuoj po pergalės savo „Twitter“ paskyroje paskelbtame įraše: „Ačiū. Iki kitų metų“ vokišką žodį „danke“ (ačiū) parašė kirilica.
Dėl saugumo – panašu, kad pasiteisino vadinamasis sirgaliaus pasas. Ir šįsyk, ir kitais metais jis palengvins vietinių bei užsienio sirgalių judėjimą po šalį. Kitas privalumas – sirgaliaus paso negavo tie, kuriems, pasak V.Mutko: „Mes turime klausimų“. Paprasčiau kalbant, per pasaulio čempionatą garsiausiems futbolo chuliganams į stadioną patekti nebus lengva.
Dar vienas – jau FIFA – eksperimentas gal pasiteisino, o gal ir ne. Dėl vaizdo pagalbos sistemos (VAR) efektyvumo visame pasaulyje verda aršios futbolo sirgalių ir ekspertų diskusijos. Nuomonių paletė – įvairi iki begalybės. Vieni sako – panacėja, kiti – visiškas blogis.
Žibalo į ugnį šliūkštelėjo serbas teisėjas Miloradas Mažičius, kuris nepastebėjo, kaip Čilės rinktinės gynėjas Gonzalo Jara sudavė alkūne į veidą vokiečių puolėjui Timo Werneriui, gavo vaizdo pagalbą, bet, užuot išvaręs iš aikštės žaidėją, parodė jam geltoną kortelę. Kai kurie apžvalgininkai logiškai išlukšteno niuansus.
Pirma – taisyklėse nenumatyta galimybė padedant VAR nagrinėti, buvo geltona kortelė ar ne. Nuostatų paragrafai kalba tik apie pašalinimo iš aikštės galimybę. Tai yra, teisėjas galėjo išvyti arba atleisti. Antra – M.Mažičiaus poelgis įrodo, kad su VAR, kaip ir be jos, teisėjavimas liks subjektyvus, Futbolas – ne tenisas, kur ekrane aiškiai matyti linija ir kamuoliukas, o be jų nieko daugiau nėra.
Turnyro uždanga nusileido. Ta proga galima ir komandų žaidimą įvertinti.
Vokietija. Nugalėtoja. Be Manuelio Neuerio, Matso Hummelso, Tony Krooso, Mesuto Ozilo, Sami Khediros, Thomaso Muellerio. Su įžūlių jauniklių gauja, kurios amžiaus vidurkis – 23 metai, ir kurioje tik Julianas Draxleris bei Jonasas Hectoras rinktinėje ir dabar yra sužaidę daugiau nei 20 rungtynių. Trenerio Joachimo Lowo sprendimas pasiteisino. J.Draxleris, Leonas Goretzka, T.Werneris, Larsas Stindlis, Antonio Rudigeris į Rusiją vyko tik kupini ambicijų, o dabar yra rimti pretendentai grįžti ten pat kitą vasarą. „Atradome naujų pasirinkimo galimybių“, - santūriai turnyro naudą įvertino J.Loewas, neparyškindamas to, kad dabartinės jo rinktinės žaidėjų rezervai – kone begaliniai.
Čilė. Finalo dalyvė. Greiti, įsiutę, pasitikintys savimi, mokantys žaisti ir turintys kozirių, kurių galėtų pavydėti bet kas - Arturo Vidalį, Alexisą Sanchezą, Claudio Bravo, Charlesą Aranguizą, Gary Medelį. Komanda, kuri Rusijoje turbūt žaidė geriausią futbolą, bet, pasak trenerio Juano Antonio Pizzi monologo po pralaimėjimo finale, kai vienintelį įvartį vokiečiams padovanojo nevykęs Marcelo Diazo perdavimas varžovui: „Futbolas toks. Gali gerai žaisti, bet to kartais neužtenka, o klaida bet kada gali užklupti“.
Portugalija. Trečia vieta. Panašu, kad vienintelis dalykas, kuris domino Europos čempionus, buvo titulas. Tikėtina, kad C.Ronaldo būtų kelioms dienoms atidėjęs asmeninę pažintį su savo naujagimiais, jei Portugalija nebūtų pusfinalyje pralaimėjusi Čilei. Bet C.Bravo atrėmė tris 11 metrų baudinius serijoje po rungtynių ir sunaikino portugalų žvaigždės dvejones.
Meksika. Ketvirta vieta. Po pralaimėjimo pusfinalyje Vokietijai 1:4 meksikietiška futbolo torsida vėl – jau ne pirmą kartą – pradėjo reikalauti trenerio Juano Carloso Osorio skalpo. Rinktinės vairininkas karščiavosi, dramatiškoje rungtynių dėl trečiosios vietos pabaigoje net buvo išvytas į tribūnas, bet į akis krito dar ir kitas dalykas – meksikiečių suolas aiškiai skurdesnis už trijų pirmų turnyro komandų. Lygiavertės pamainos į Rusiją neatvykusiam Jesusui Carmonai bei varžyboms jau prasidėjus traumas patyrusiems Carlosui Salcedo ir Diego Reyesui J.C.Osorio nerado.
Rusija. Trečia vieta atrankos grupėje. Kaip įprasta – savo vietoje. „Atsirado braižas, žinome, kaip reikia žaisti“, - optimizmą demonstravo V.Mutko. Gal ir žino, bet, lyginant su galingiausiais, nelabai moka. Priežastys - sisteminės klaidos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas teigia, kad šalies futbolininkams atsiskleisti trukdo legionierių gausa nacionalinėje lygoje, nors užsieniečių limitai Rusijoje daug griežtesni nei didžiuosiuose Europos šalių čempionatuose. Limitai, kuriuos užpernai futbolo lygai primetė būtent šalies valdžia.
Po šio sprendimo tuometis Sankt Peterburgo „Zenit“ treneris Andre Villasas Boasas retoriškai paklausė: „Jei šioje lygoje nebebus Hulko, Axelio Vitselio, Javi Garcios, kas jai liks?“. Lygoje nebėra nei Hulko, nei A.Witselio, o dabartiniai Rusijos rinktinės futbolininkai nežaidžia jokiose rimtose lygose. Ir ne todėl, kad namie jiems moka daugiau, vadinant daiktus tikraisiais vardais – permoka. Taip yra todėl, kad Anglijoje, Ispanijoje ar Vokietijoje jie nereikalingi net vidutinėms komandoms.
Australija. Trečia vieta atrankos grupėje. Nuo tada, kai iš Okeanijos zonos perėjo į Azijos futbolo konfederaciją, australai turi daug daugiau galimybių tobulėti ir tuo naudojasi. Nors dabartinių Azijos čempionų branduolį sudaro vidutinių Europos lygų bei klubų žaidėjai, Rusijoje jie kandžiojosi: pralaimėjo – ir pralaimėjo kovodami – tik Vokietijai.
Kamerūnas. Ketvirta vieta grupėje. Jų virtuvėje – nieko naujo. Ir vėl ne stipriausios sudėties, nors šįkart – be viešų skandalų, kurių netrūko nei prieš šių metų Afrikos taurės turnyrą, nei per 2014-ųjų pasaulio čempionatą. Ir Vokietija, ir Čilė Kamerūnui buvo aiškiai per kieti riešutai, o vienintelis taškas sukrapštytas akistatoje su Australija.
Naujoji Zelandija. Ketvirta vieta grupėje. Vertinant sudėtį, rimtų tarptautinių varžybų patirtį bei praktiką, turėjo pralaimėti viską. Taip ir padarė, nors, kita vertus, besąlygiškai sudraskyti save į skutus leido tik C.Ronaldo ir jo Portugalijai.
