Kitokią futbolo mokyklą įkūrę vilniečiai rėmėsi Islandijos pavyzdžiu

„Mintis sudominti kuo daugiau vaikų futbolu ir taip ištraukti juos iš gatvės kilo Karoliniškėse matant kai kuriuos vaikystės draugus – priklausomus nuo alkoholio, narkotikų. Kai kurių jų jau nebėra, – pasakojo G.Tvarijonas. – Norėjome padaryti kažką, kad panašios lemties išvengtų kuo daugiau dabartinių vaikų“.

Taip atsirado futbolo mokykla „Ataka“. Mokyklos direktorius ir treneris D.Tvarijonas sakė seniai svajojęs apie panašią veiklą, o kai pusę metų padirbėjo VšĮ „Vilnius Social Club“, supratęs, kad pačiai pradžiai daug lėšų nereikia. Pirmuosius keturis mėnesius – nuo rugsėjo iki Naujųjų metų – visi vaikai „Atakoje“ treniruojasi nemokamai.

„Matome, kad tokių, kurie negalės mokėti ir jiems reikės pagalbos, bus ir 2017-aisiais – kai kurie vaikai atvirai sako, kad tėvai leidžia lankyti tik nemokamus būrelius. Anketoje matome, kad vieniša motina augina septynis vaikus. Negi jai nereikės pagalbos?“, – retoriškai klausė D.Tvarijonas.

„Atakos“ treniruotes lanko taip pat ir vaikai iš socialinės rizikos grupių šeimų ir globos namų, bet mokyklos direktorius nemano, kad tai yra labiau problemiški vaikai: „Tarp tų, kurie ateina iš pasiturinčių šeimų, gerų ir konfliktiškų, nedrausmingų vaikų procentinis santykis yra labai panašus. Dažnai vaikams tėvų dėmesio trūksta ir gerose šeimose“.

Dėmesys vaikams – viena svarbiausių „Atakos“ vertybių. Mokyklos treneriai sako kitur pastebėję daug atvejų, kai ant vaikų rėkiama, jie psichologiškai terorizuojami. „Tokiu atveju vaikas treniruojasi be noro, daugelis treniruotes meta. Jei nuėjęs į kurį kitą būrelį jis gauna panašios patirties, visiškai praranda norą lankyti bet kokius užsiėmimus“, – įsitikinęs D.Tvarijonas.

Labadaros ir paramos fondo „Padėk gatvės vaikams“ steigėją G.Tvarijoną įkvepia Islandijos pavyzdys. Dar prieš porą dešimtmečių šioje šalyje siautėjo didelis mirtingumas dėl savižudybių, kraujagyslių ligų, alkoholio ir narkotikų vartojimo.

Tada islandai investavo į sportą – dabar saloje, kurioje gyvena kiek daugiau nei 300 tūkstančių žmonių, yra aštuonios dengtos aikštės. Dukart daugiau gyventojų turinčiame Vilniuje – vos viena.

Eksperimento rezultatai buvo įspūdingi. Per pusantro dešimtmečio alkoholio ragavusių penkiolikmečių ir šešiolikmečių skaičius Islandijoje sumažėjo nuo 42 procentų iki 5, narkotikus išbandžiusių – nuo 17 iki 3, o rūkančiųjų liko kone aštuonis kartus mažiau nei 1998-aisiais.

„Visada žinojau, kad tai, ką darome – teisinga. Bet kai perskaičiau straipsnį apie Islandiją, supratau, kad tai yra daugiau nei teisinga“, – kalbėjo dar vaikystėje kojos netekęs G.Tvarijonas.

Pirmieji „Atakos“ žingsniai nebuvo lengvi. Mokyklos steigėjai rugpjūčio 31 dieną mokyklose iškabino skelbimus, kviečiančius vaikus treniruotis. Rugsėjo 1-ąją į vieną jų užsukęs D.Tvarijonas pamatė, kad plakatas nuplėštas.

Teko griebtis kitos taktikos – savanoriškais pagrindais „Atakoje“ dirbantys treneriai rytais stovėjo prie mokyklų durų ir dalijo pradinukams skrajutes. Kita bėda tapo salių paieška. Vienose mokyklose, pasak jų vadovų, nebuvo įmanoma rasti laisvo laiko vaikų futbolo treniruotėms, kitose tiesiog būdavo pareiškiama, kad futbolas – nepageidaujamas.

„Susiremontuoja sales tam, kad vaikai negalėtų jose sportuoti“, – nelinksmai šyptelėjo „Atakos“ treneris Marius Baravykas.

„Norėjome, kad vaikai turėtų galimybę sportuoti kuo arčiau namų – dešimtmečiams ar vienuolikmečiams tai galbūt mažiau aktualu, bet šešerių ar septynerių metų vaikai dar negali savarankiškai keliauti po miestą. Apėjome labai daug mokyklų. Salių ieškojome sunkiai, tačiau kai kuriose mokyklose mus suprato labai lengvai“, – prisiminė D.Tvarijonas.

Dabar „Atakoje“ treniruojasi per šimtą vaikų, suplaukusių į mokyklą vos per porą mėnesių. Kas bus toliau? Sunku pasakyti – norint didinti besitreniruojančiųjų skaičių, reikės rasti dar daugiau sporto salių, kurios įsileistų mažuosius futbolininkus.

„Atakos“ treneriai ne tik nerėkia ant vaikų. Jie įsitikinę, kad su mažaisiais reikia bendrauti ne tik draugiškai, bet ir kuo daugiau.

D.Tvarijoną darbas su vaikais iš globos namų ir socialiai rizikingų šeimų pamokė – tinkamas bendravimas pakeičia net tuos vaikus, kurie pirmose treniruotėse kaskart sukelia muštynes. „Atakos“ sumanytojai norėtų, kad prie jų prisidėtų savanorių, kurie su judresniais, mažiau drausmingais vaikais dirbtų kone asmeniškai.

„Grupėje visada būna keli vaikai, kurie sunkiau koncentruoja dėmesį, nėra drausmingi. Dažnai savo elgesiu jie sukelia visuotinį chaosą. Manau, kad tokiems vaikams treniruotėje reikėtų žmogaus, kuris visą laiką bendrautų tik su juo. Tai nebūtinai privalo būti susipažinęs su psichologijos pagrindais ar turintis socialinio darbo patirties žmogus. Užtektų to, kad jis kartu su vaiku atliktų trenerio skirtus pratimus“, – sakė D.Tvarijonas.

Kartais rasti bendrą kalbą su vaiku sunku. Būna tokių, kurie nenoriai bendrauja su bendraamžiais, net savo vardą naujam pažįstamam ne visada pasako. „Klausiu jo: kuo tu domiesi? Jis sako, kad kompiuteriniais žaidimais, kuriuos žaidžia keturias ar penkias valandas per dieną. Su tokiais sunku, bet ir juos žingsnis po žingsnio galima įtraukti į bendrą veiklą, komandinį darbą“, – pasakojo „Atakos“ direktorius.

„Atakos“ entuziastų nuomone, treneris turėtų dirbti su dešimties, daugiausia – 15 vaikų grupe: kai jų daugiau, dėmesio kiekvienam asmeniškai ima stigti. Kitose mokyklose, D.Tvarijono pastebėjimu, treneris yra spaudžiamas surinkti bent 20 vaikų grupę, o dėl talentingiausių vaikų tos pačios struktūros treneriai kovoja tarpusavyje.

„Tokiais atvejais vėliava viena, o buhalterijos – skirtingos“, – pajuokavo M.Baravykas.

„Mes kartą surengėme treniruotę, kurioje dalyvavo 27 vaikai ir šeši treneriai. Treniruotė buvo tobula“, – pastebėjo už „Atakos“ metodiką atsakingas treneris Tomas Milašius.

Patys „Atakos“ treneriai finansinio aspekto nesureikšmina. Pasak D.Tvarijono: „Pinigai svarbūs – jų reikia salių nuomai, aprangoms. Bet svarbiausia – ne jie. Svarbiausia – rasti ryšį su vaiku, padėti jam išmokti gyventi visavertį gyvenimą“.

Kol kas „Atakos“ treneriams smagiausias atpildas už pastangas – momentai, kai vaikas prieina ir pasako: „Jūs – geriausias treneris“. Ambicijos? Galbūt pakartoti islandišką fenomeną Lietuvoje.