Edinburgo „Hearts“ gerbėjams kartu su V.Romanovu nuo 2004-ųjų iki 2013-ųjų teko išgyventi neįtikėtiną karuselę, kuri baigėsi bankroto procedūra ir keiksmų lavina.
Apie V.Romanovą „Hearts“ gerbėjai kalba ir šiandieną, o prisiminimai nėra vien tik tamsūs. V.Romanovas „Hearts“ gerbėjams suspindėjo tokiomis spalvomis, kokių dar nebuvo regėjęs Škotijos futbolas.
Pateikiame 2-ąją V.Romanovo ir „Hearts“ sirgalių meilės ir neapykantos istorijos dalį.
Čia galite skaityti 1-ąją dalį:
Visur regėjo sąmokslus
Lietuvoje futbolo federaciją ir visus varžovus sąmokslu kaltinęs V.Romanovas neatsiliko ir Škotijoje. Nereikėjo ilgai laukti, kol bankininkas ėmė teisėjus kaltinti šališkumu ir pagalba Glazgo galiūnams „Celtic“ ar „Rangers“ klubams, spjovė į veidą Škotijos futbolo asociacijai (SFA).
„Man patiko V.Romanovas, nes jis metė iššūkį federacijai. Požiūris į „Hearts“ buvo neigiamas. V.Romanovas nuolat pasakydavo ką nors įdomaus. Kartą jis pareiškė: „Nerodyk ožiui kelio į kopūstus.“ Nežinau, ką tai reiškia, bet jis visada užstojo klubą. Jis teigė, kad federacija – korumpuota. Mes manėme taip pat“, – pasakojo K.Walkeris.
„Hearts“ sirgaliams tai patiko. Jie V.Romanovą už išsakytą neva teisybę nešiojo tarsi ant rankų. Bet kokie pirkimai, neaiškūs sprendimai ar futbolininkų bei trenerių išmetimai tarsi nugarmėdavo į užmarštį. V.Romanovas žodžiais triuškino viską. Priešai buvo visur – kartais ir savi.
„Jis kritikavo visus. Žiniasklaida buvo nupirkta, teisėjai – irgi. Manau, kad tai atėjo iš komunistinės Rusijos. Jam buvo sunku surasti, kuo pasitikėti. V.Romanovą tarsi kamavo paranoja. Jam visada atrodė, kad kažkas bando juo pasinaudoti“, – pasakojo B.Andersonas.
Vaikėsi ir nuo kalno, ir į kalną
Edinburgo „Scotsman“ žurnalistui teko keletą kartų gyvai bendrauti su V.Romanovu, tačiau jam labiausiai įsiminė nepavykęs, bet spalvingas 2007-ųjų bandymas Austrijoje. Tada „Hearts“ klubas ruošėsi naujajam sezonui. Kartu atvyko ir „Kauno“ futbolininkai. V.Romanovas vengė škotų žiniasklaidos, nes ja nepasitikėjo.
„Gyvenau tame pačiame viešbutyje kaip ir V.Romanovas. Norėjome su juo pasikalbėti, bet V.Romanovas staiga įlipo į automobilį ir išvažiavo. Kartu su fotografu sėdome ant dviračių ir per visą kurortinį miestelį vijomės V.Romanovą iki pat treniruočių stovyklos. Sulaukėme jo išeinančio iš bazės ir prašėme interviu. Jis iš pradžių pasakė „ne“, tada „taip“, bet pažiūrėjo į laikrodį ir pareiškė, kad negali skirti laiko. Mes vijomės jį iki pat viešbučio. Buvome labai pavargę ir pasiekę viešbutį pamatėme, kad jis vėl išvažiuoja. Tada jau nesivijome V.Romanovo. Taip ir negavome interviu“, – juokėsi B.Andersonas.
Tada jis stebėjo ir įvykius po treniruotės, kai V.Romanovas priminė boksininko įgūdžius. Pirštines jis mūvėjo ir „Žalgirio“ krepšinio klube, bet Kaune niekada nėra tvirtai sudavęs sportininkui. Skirtingai nei Škotijoje.
„Tai buvo tipiškas V.Romanovas. Jis pasirodė su boksininko pirštinėmis, nes norėjo juokais pakovoti. Su juo boksuotis teko čekų žaidėjui Romanui Bednarui. V.Romanovas buvo įsijautęs, o R.Bednaras sutrikęs. Jis nežinojo, kaip reaguoti. Ar jam reikėtų smogti atgal? Buvo juokinga“, – sakė B.Andersonas.
V.Romanovą jis nedvejodamas galėjo vadinti spalvingiausia Škotijos futbolo asmenybe.
Norėjo pats bėgti į aikštę
Ne paslaptis, kad V.Romanovas nekentė žurnalistų. Jo schemas narpliojantys žiniasklaidos profesionalai nuolat buvo apšaukiami šnipais.
Pagal V.Romanovą, žiniasklaida buvo nupirkta ir Lietuvoje, ir Škotijoje. Bet kieno dėmesio bankininkas labiau siekė?
„Jam nepatiko kritika, bet žurnalistai matė per didelį cirką. Treneriai atvykdavo ir išvykdavo, keitėsi žaidėjai. Buvo per daug permainų, – prisiminė B.Andersonas. – Tačiau jam pavyko pritraukti visos Škotijos žiniasklaidos dėmesį. Dar niekada didieji laikraščiai tiek nerašė apie „Hearts“. V.Romanovas laikraščiuose buvo minimas dažniau nei ministras.“
V.Romanovas veikiausiai kentėjo nuo Napoleono sindromo. Būdamas neaukštas jis visada norėjo pasirodyti didesnis nei kiti. Lietuvoje jam buvo labai svarbu atsidurti šalia Arvydo Sabonio, Škotijoje – tapti pirmuoju, kuriam sirgaliai ploja po pergalių.
„2007 metais „Hearts“ žaidė draugiškas rungtynes su „Barcelona“. V.Romanovas tada pareiškė, kad nori žaisti kartu su savo komanda, tačiau treneris neleido. Atrodo, kad jie dėl to ginčijosi, bet galiausiai V.Romanovas nežaidė. Jeigu klubo vadovai būtų leidę, jis tikrai būtų pasirodęs po keitimo. Būtų beprotybė, bet sirgaliams tikriausiai būtų patikę“, – pasakojo B.Andersonas.
Atnešė didįjį trofėjų
K.Walkeris net keletą kartų pabrėžė: apmaudu, kad su šitiek pinigų, kiek skyrė V.Romanovas, „Hearts“ komanda taip ir nelaimėjo Škotijos čempionato. Pastarąjį kartą „Hearts“ tai buvo pavykę 1959–1960 metų sezoną.
Bet V.Romanovas „Hearts“ sirgaliams siejasi su pergalėmis. Bankininko pavardė klubo istorijoje įsiminė ne tik dėl bandymo išgelbėti klubą arba beprotiškų istorijų.
Kai V.Romanovas atleido G.Burnley, „Hearts“ pirmavo Škotijos futbolo lygoje. 2005–2006 metų sezoną komanda užėmė antrąją vietą – pirmąsyk po 1991–1992 metų sezono.
O svarbiausia – kartu su lietuvių futbolininkais bei treneriu V.Ivanausku 2006-aisiais iškovojo Škotijos taurę, kurią prieš tai buvo laimėję dar 1998-aisiais.
V.Romanovo „Hearts“ klubas kone pirmąjį kartą išskyrė nenugalimų mirtinų priešų Glazgo „Celtic“ ir „Rangers“ duetą, įsirašė trofėjų ir žaidė Čempionų lygos atrankoje.
V.Romanovas ir tada sakė viską, ką norėjo girdėti sirgaliai. Bankininko komanda turėjo laimėti Čempionų lygą, bet iškrito jau antrajame atrankos etape.
Klubo savininkui nepatikusius rezultatus tradiciškai lydėjo atleidimai.
Lietuvių desantas – įvairus
V.Romanovas mokėjo pavergti „Hearts“ aistruolių širdis. Nors jie matė, kad šeimininkas mėto pinigus, bet džiaugėsi naujais atvykėliais. Į istoriją pateko ir dabartinis Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas.
„O, tai nuostabus žaidėjas. Dievas. Aš didžiuojuosi, kad jį mačiau. Jis įmušė vieną gražiausių „Hearts“ įvarčių istorijoje“, – šypsojosi K.Walkeris.
E.Jankauskas yra sakęs, kad ir Lietuvos futbolas turėtų padėkoti V.Romanovui, nes šis futbolininkams atvėrė langą į gerokai pajėgesnę Škotijos lygą. Patiems škotams lietuvių srautai paliko dvilypius jausmus.
„Saulius Mikoliūnas ir Deividas Česnauskis buvo labai geri, bet visiems kilo klausimas – ar jie žaidžia todėl, kad yra lietuviai? Tada atvyko dar daugiau futbolininkų iš Lietuvos. Kai kurie buvo geri. Marius Žaliūkas – vau! Kai kuriems sirgaliams jis buvo herojus. Bet turėjome Eduardą Kurskį. Blogiausias vartininkas pasaulyje. Siaubingas“, – juokėsi K.Walkeris ir pridūrė, kad V.Romanovo nekentę škotai imdavo nemėgti ir lietuvių futbolininkų.
Taisyklės – dėl vieno žmogaus
V.Romanovas mokėjo žaisti. Kai sirgaliai imdavo pernelyg pykti, bankininkas imdavosi veiksmų: iškeikdavo varžovus ir teisėjus arba griebdavo pinigų maišą ir investuodavo. Į šlovę.
„Hearts“ savininko žaidimėlius ir šauksmus matė ne tik komandos sirgaliai. Į „Tynecastle“ nukrypo ir pikti Škotijos futbolo asociacijos žvilgsniai. Juk V.Romanovas tiesiog žemino lygą ir jos vadovus.
„Mus baudė. Jie netgi buvo priversti pakeisti taisykles dėl V.Romanovo. Asociacija negalėjo bausti „Hearts“ už jo žodžius, nes V.Romanovas klubą valdė per savo įmones. Klubui formaliai vadovavo jo sūnus Romanas. Tada SFA padarė taip, kad galėtų bausti ir tuo atveju, jeigu netaktiškai pasisakys bet kas, susijęs su klubu“, – pasakojo K.Walkeris.
Klubas atiteks sirgaliams
Kol vyko vieši V.Romanovo šou, „Hearts“ klubas turėjo ir rimtų problemų. 2008 metų ekonominė krizė bankininkui smogė taip galingai, kad sudrebėjo ir „Tynecastle“ langai. Staiga užstrigo pinigų srautai, ėmė vėluoti atlyginimai.
„Skola buvo gąsdinanti. Kaip mes galėjome sumokėti tokią sumą? – sakė K.Walkeris. – Tačiau ramino vienas faktas. Kam „Hearts“ klubo buvo skolingas? V.Romanovo bankui. Tad maniau, kad kol jo bankui viskas gerai – mums bus viskas gerai. Ir tada sugriuvo jo imperija. Buvo labai baisu, nes „Hearts“ galėjo išnykti.“
Šiandien K.Walkeris apie V.Romanovą su šypsena kalba ir dėl to, kad istorija baigėsi pakankamai sėkmingai.
Klubą nuo išnykimo išgelbėjo verslininkė Ann Budge. Ji sumokėjo klubo skolas ir 2019 metais turėtų perleisti teises į „Hearts“ sirgalių sudarytai „Foundation of Hearts“ grupei. Aštuoni tūkstančiai sirgalių kas mėnesį perveda pinigus į šios organizacijos sąskaitą. Tarp jų – ir K.Walkeris.
Ir kai ateis sutarta diena, „Hearts“ klubas atsidurs pačių aistruolių rankose. Apie tai jie svajojo dar tada, kai V.Romanovas nebuvo įkėlęs kojos į Edinburgą.
Nei didvyris, nei piktadarys
Bet ar po visos pragariškai karštos istorijos V.Romanovą galima vadinti velniu? O gal atvirkščiai – didvyriu?
„Rinkčiausi vidurį. Jis kartais būdavo herojus, o kartais – blogietis. Jeigu pažiūrėsime į „Hearts“ prieš V.Romanovą, pamatysime, kad buvo didelė skola, nebuvo struktūros. Po V.Romanovo „Hearts“ klubas patobulėjo. Jis pakylėjo klubą. Bankrotas nebuvo jo plano dalimi, bet visa ši istorija pakeitė patį klubą. „Hearts“ dabar – stipresnis klubas“, – sakė B.Andersonas.
V.Romanovas „Hearts“ apleido 2013-aisiais. Klubo skola siekė 31 milijoną eurų. 2013–2014 metų sezoną komanda Škotijoje buvo paskutinė, tad iškrito iš aukščiausiosios lygos. Į ją „Hearts“ sugrįžo pernai ir užėmė trečiąją vietą. Šį sezoną „Hearts“ po aštuonių turų – trečiojoje vietoje.
Atrodo, kad nuo ilgos istorijos praėjo nemažai laiko. Lietuvoje V.Romanovas prisimenamas dėl Ūkio banko griūties, kaltinamas didelės vertės turto iššvaistymu ir pinigų plovimu.
Škotai jį irgi pamena.
„Mes vis dar kalbame apie V.Romanovą. Su juo išgyvenome beprotišką metą, paskui patyrėme, ką reiškia būti šalia mirties, o dabar atgimėme. Negaliu jo vadinti herojumi, bet faktas – buvo laikas, kai mums patiko „Pakvaišęs Vladas“, – šypsojosi ištikimas „Hearts“ sirgalius K.Walkeris.
