Vladimiras Romanovas į Škotijos futbolą žengė su herojaus kauke, bet galiausiai vos nenušlavė Edinburgo „Hearts“ klubo nuo žemės paviršiaus.
„Pakvaišęs Vladas“, – taip „Hearts“ sirgaliai vadino buvusį Ūkio banko imperatorių, Lietuvoje valdžiusį Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubą ir futbolo klubą „Kaunas“.
Škotams kartu su V.Romanovu nuo 2004-ųjų iki 2013-ųjų teko išgyventi neįtikėtiną karuselę, kuri baigėsi bankroto procedūra ir keiksmų lavina.
„Bet jis – mūsų pakvaišėlis“, – nusišypsojo nuo mažens „Hearts“ klubą palaikantis Keithas Walkeris.
Edinburgo škotų jausmai V.Romanovui – dvilypiai. Čia užtektinai vietos neapykantai, bet yra ir daug meilės.
„Nesu matęs tokio lygio „Hearts“ kaip tada. Mes pagaliau metėme iššūkį didžiausiems“, – kalbėjo Edinburgo Napiero universiteto darbuotojas.
Kaip gali būti, kad neracionalus, dažnai net isteriškas ir neprognozuojamas V.Romanovo elgesys pelnė daugybę simpatijų, o sirgaliai neatsižada meilės jam net po to, kai „Hearts“ vos neišnyko?
Tam reikia suprasti visą V.Romanovo ir „Širdžių“ simpatijos istoriją.
Portalas lrytas.lt pateikia pirmąją V.Romanovo ir „Hearts“ meilės ir neapykantos istorijos straipsnio dalį.
Sirgaliai meldė išgelbėtojo
Gidais po V.Romanovo ir „Hearts“ meilės istoriją „Lietuvos rytui“ tapo du tiesioginiai įvykių liudininkai.
Tai – apie „Hearts“ klubą keturiolika metų rašantis Edinburgo „Scotsman“ laikraščio žurnalistas Barry Andersonas ir prisiekęs „Hearts“ sirgalius K.Walkeris, kuris komandą palaiko nuo šešerių, o jo venomis teka komandos spalvų kraujas. Dabar 45-erių Keitho tėvas ir senelis – irgi prisiekę „Hearts“ sirgaliai.
Viskas prasidėjo tada, kai V.Romanovas su pilnutėliu pinigų lagaminu vaikštinėjo po Škotiją, bet jo neįsileido nei „Dundee United“, nei „Dundee“ klubai.
Tuo metu „Hearts“ sirgaliai jau svaidė žaibus į klubo vadovą Chrisą Robinsoną, kuris visiškai nekontroliavo situacijos. Klubo skolos siekė 20 milijonų eurų, o vienintelis Ch.Robinsono planas buvo paprastas – parduoti „Tynecastle“ stadioną ir žaidėjus perkelti į regbio aikštę.
Tada ir susidūrė paieškomis nusivylusio bankininko iš Lietuvos ir vilties ieškančių aistruolių žvilgsniai.
„Ch.Robinsono santykiai su sirgaliais buvo blogi, o jis dar norėjo parduoti mūsų namus. Be aistruolių nėra klubo, o Ch.Robinsonas mus nustūmė į šalį. Norėjome, kad jis nešdintųsi ir parduotų klubą arba pradėtų klausyti mūsų. Mums reikėjo gelbėtojo“, – prisiminė K.Walkeris.
Sirgaliai buvusiam klubo vadovui siuntė įvairias žinutes: stadione skraidė popieriniai lėktuvėliai, juodi balionai. Nuaidėjo ir grasinimų.
Sužavėjo krūva pinigų
2004 metais Škotijoje „Romanovo revoliucija“ pakrikštyta era Edinburgo gyvenimą įsuko tarsi verpetas. Skambiais pareiškimais išgarsėjęs dabar jau bankrutavęs ir besislapstantis V.Romanovas škotų gyvenime paliko daugybę istorijų.
Vienos skamba beprotiškai, kitos tiesiog paperka. Toks buvo V.Romanovas, kuris vos tik į rankas gavęs „Hearts“ akcijų sugebėjo išgelbėti „Tynecastle“ stadioną nuo pardavimo.
V.Romanovui prireikė metų, kad 19,6 proc. akcijų virstų didžiuliu pyragu – 82 proc.
Naujasis mesijas klubo skolą iškart perkėlė į Ūkio banką ir Ūkio banko investicinę grupę. Jis Edinburge tvarkėsi tarsi rusų oligarchas Romanas Abramovičius, įsigijęs Londono „Chelsea“.
„R.Abramovičiaus istorija buvo visiems žinoma. V.Romanovas irgi buvo oligarchas su daugybe pinigų. To ir užteko, – juokėsi K.Walkeris. – Buvau sužavėtas. Atvyko žmogus, kuris vadovavo bankui. Nuostabu. Turėjome savo Abramovičių.“
Kirto galvą dėl lietuvių?
V.Romanovo revoliucija „Hearts“ davė puikių rezultatų aikštėje. „Hearts“ klubas pirmą kartą nuo 1998 metų savo aikštėje nugalėjo didįjį Glazgo „Rangers“. Edinburgo komanda laimėjo pirmuosius aštuonis Škotijos lygos mačus. Ir tada klubo savininkas parodė savo veidą. Netikėtai lėkė trenerio George'o Burnley galva.
„Beprotybė. Kodėl? Kodėl jį išmetė? – kirtį prisiminė K.Walkeris. – Buvo kalbų, kad V.Romanovui nepatiko, jog sirgaliai herojumi laikė G.Burnley, o ne jį. Bet aš dar tikėjau, kad V.Romanovas puikiai žino, ką daro, nors nebuvo jokios priežasties atleisti trenerio.“
V.Romanovo smūgis treneriui buvo pirmasis bankininko lyderystės ženklas, bet tada nei žurnalistai, nei sirgaliai nieko neįtarė. Greitai pasklido kalbos, kad į „Hearts“ gali atvykti pats Claudio Ranieri, vadovavęs Madrido „Atletico“ ir Londono „Chelsea“ klubams.
„Buvo kalbama, kad V.Romanovas jau tada spaudė naudoti daugiau lietuvių futbolininkų, o G.Burnley to nenorėjo. Jie nesutarė. Manau, kad V.Romanovo planas buvo pakelti lietuvių kainą rinkoje. Tai veikė, pavyzdžiui, su Andriumi Velička, Mariumi Žaliūku, bet buvo daug atvejų, su kuriais nepavyko. Jis į treniruočių centrą lietuvius gabeno lėktuvais“, – sakė B.Andersonas.
Vlado gripas ir penktadienis
Prieštaravimų nekenčiantis verslininkas neketino sustoti. Į „Hearts“ neatvyko pasaulyje puikiai žinomas treneris, o V.Romanovas vis dažniau įsijausdavo ir į vadybininko, ir į trenerio vaidmenis.
„Pasigirdo kalbų, kad jis pats renkasi komandą. O dar garsiosios faksogramos – jis siųsdavo treneriui nurodymus keisti futbolininkus. Žinote kompiuterinį žaidimą „Futbolo vadybininkas“? Atrodė, kad jis jį žaidė realybėje. Buvo labai keista, bet tuo pat metu mes pasirašydavome sutartis su nuostabiais futbolininkais“, – pasakojo K.Walkeris.
Per septynerius metus „Hearts“ klubas turėjo devynis trenerius. Tarp jų buvo ir Valdas Ivanauskas, kuris tapo pirmuoju komandos strategu iš užsienio. Būtent jam 2006 m. pavyko iškovoti Škotijos taurę, tačiau galiausiai V.Ivanauskas paslaptingomis aplinkybėmis paliko komandą.
Ne pirmas ir tikrai ne paskutinis. „Tynecastle“ tvirtovėje ėmė siausti „Vlado gripas“.
„Šia „liga“ sirgo futbolininkai, kuriems V.Romanovas neleisdavo žaisti. Jie nesutikdavo iškart pasirašyti sutarties, tad klubas jiems užkirsdavo kelią ir oficialiai sakydavo, kad žaidėjai patyrė traumas arba susirgo. Žiniasklaida ir sirgaliai ėmė sakyti: „Vlado gripas“, – pasakojo B.Andersonas.
Egzistavo dar vienas terminas: „Vlado penktadienis“. Būtent penktadieniais įvykdavo kas nors spalvingo, ką sukurdavo V.Romanovas. Būtent tada „Hearts“ įsigydavo naują žaidėją arba atleisdavo trenerį.
Pakvaišęs savininkas
V.Romanovas „Hearts“ klube tiesiog žaidė realią „Futbolo vadybininko“ versiją. Bankininkas žongliravo futbolininkais ir treneriais. Norėjo – baudė, norėjo – glostė. Jis iš tiesų vadovavo klubui, akylai sekdamas kiekvieną grandį. Atrodė, kad ir pinigus leidžia pagal nuotaiką.
Bet „Hearts“ sirgaliai jau buvo pradėję nekęsti V.Romanovo. K.Walkerio tėvas vis primindavo sūnui, kad jį įspėjo dėl neaiškios užsieniečio verslininko turtų kilmės. Tačiau pats bankininkas žinojo, kaip gauti dėmesio, kurio taip troško ir Lietuvoje, ir Škotijoje.
„Vladas buvo pakvaišęs. Pradžioje jis šokdavo į sirgalių autobusą ir drauge keliaudavo į rungtynes. Kai 2006-aisiais laimėjo Škotijos taurę, jis pasikvietė senus draugus jūrininkus iš sovietų laivyno, tad turėjome daug vyrukų su sovietinėmis uniformomis. Ir galiausiai – jam buvo nusišikti ant viso, – emocingai pasakojo K.Walkeris. – Tai labai spalvingas vyrukas. „Hearts“ klube jis išleido velnišką krūvą pinigų. V.Romanovo laikai buvo beprotiški. Aš buvau laimingas.“
Ir tuo pat metu jo tėvas dažnai kartojo, kad V.Romanovu pasitikėti negalima, nes šis atkeliavo iš sugriuvusios Sovietų Sąjungos.
„Bet kas blogo galėjo nutikti?“ – tada klausė „Hearts“ sirgalius.
Antrojoje straipsnio dalyje K.Walkeris ir B.Andersonas pasakos apie lietuvių futbolininkų srautus į Edinburgą, blogiausią vartininką ir didįjį nuotykį, kai žurnalistas V.Romanovą vaikėsi mindamas dviratį. Antrąją straipsnio dalį skaitykite pirmadienį.
