Lietuvos futbolo kryžkelė: gal laikas tapti mėgėjiška lyga?

Lietuvos klubinis futbolas, niekada nebuvęs ne tik tarp Europos futbolo lyderių, bet ir tarp vidutiniokų, smuko į patį dugną. Šiemet iš keturių žemyno turnyruose dalyvavusių mūsų šalies ekipų nė viena nesugebėjo patekti į kitą etapą. Šiame amžiuje tai antras toks „laimėjimas“. Pirmasis buvo 2001 metais.

Europos turnyruose dalyvavusios Lietuvos ekipos – Vilniaus „Žalgiris“, „Trakai“, Klaipėdos „Atlantas“ ir Marijampolės „Sūduva“ – tvirtai lenkia kitas komandas A lygos lentelėje. Tačiau ne tik šie, bet ir kiti elitinio Lietuvos futbolo diviziono dalyviai su absoliučia dauguma žaidėjų taip pat yra pasirašę profesionalų sutartis.

Todėl jau pasigirsta kalbų, ar nevertėtų Lietuvos klubams atsisakyti profesionalų statuso.

Šiemet Europos lygos atrankoje „Trakai“ pralaimėjo Talino „Nõmme Kalju“ komandai (tiesa, profesionalų) iš lygos, kurioje dauguma ekipų nėra profesionalų komandos. Profesionalų sutartis silpnesnieji Estijos „Premium“ lygos klubai sudaro vos su keletu žaidėjų.

Europos varžybose Lietuvos atstovai ne kartą susidūrė ir su Islandijos ar Šiaurės Airijos iš dalies profesionalų ar mėgėjų klubais. Šiose šalyse profesionalų futbolo lygų niekada nėra buvę. Bet tai nesutrukdė Šiaurės Airijos ir Islandijos rinktinėms šiemet dalyvauti Europos čempionate. Islandai netgi pateko į ketvirtfinalį, pakeliui išmetę gerokai daugiau nei šimtą profesionalų klubų turinčią Angliją.

Nemažai Šiaurės Airijos mėgėjų komandų egzistuoja jau nuo XIX a., nors mūsų klubai dažnai pradingsta nė dešimtmečio neišgyvenę.

Štai pažvelgę į 2006 m. A lygos dalyvius pamatysime, kad po 10 metų iš 10 tuomečių stipriausių komandų trys žaidžia toje pačioje A lygoje, dar trys – žemesnėse pakopose, keturios nutraukusios veiklą.

Visa tai ir kelia klausimą, ar profesionalų futbolo lyga Lietuvai apskritai reikalinga. „Jeigu klubai nebūtų profesionalų, išgyventi jiems būtų lengviau“, – mano Vilniaus regiono futbolo sąjungos direktorius, UEFA inspektorius Paulius Malžinskas. Jis vadovaujasi tokiais argumentais: „Pirmiausia tai yra finansinis klausimas. Jei klubas iš dalies profesionalų, tai, suprantama, atsieina mažiau nei mokant pinigus visiems klubo žaidėjams. Ir ne tik žaidėjams. Mano nuomone, profesionalų klubas yra toks, kuriame kur kas daugiau administracijos, aptarnaujančiojo personalo etatų. Tokiam nepakanka dviejų trenerių ir vieno mediko. Be to, profesionalų klubas turi turėti ir savo bazę, ir visą struktūrą su visų amžiaus grupių vaikų futbolo mokykla. Ar gali turėti tiek futbolą lankančių vaikų toks miestelis kaip penkių tūkstančių gyventojų Pakruojis?“

P. Malžinskas netiki, kad Lietuvoje dar ilgai išsilaikys profesionalų futbolo lyga: „Taip, aš irgi norėčiau, kad Lietuvos klubai būtų stiprūs profesionalų klubai. Bet nematome, kad pinigų, skiriamų Lietuvos futbolo klubams, daugėtų. Ar ilgai turėsime jėgų išlaikyti visą profesionalų lygą? O gal vertėtų pasekti estų pavyzdžiu, kur keli klubai yra profesionalų, o silpnesnioji aukščiausiojo diviziono komandų dalis – pusiau mėgėjų?“

Lietuvos pirmojoje lygoje dauguma klubų yra neprofesionalų ar iš dalies profesionalų. Pernai šios lygos pirmenybes laimėjusioje Jonavos „Lietavoje“ nebuvo nė vieno futbolininko, su kuriuo būtų sudaryta profesionalo sutartis.

Tačiau šio klubo vadovybė su UEFA inspektoriumi P. Malžinsku nesutiktų kategoriškai. „Lietava“ artimiausiu metu siekia tapti profesionalų klubu. Šiemet A lygoje žaidžiantis Jonavos klubas profesionalų sutartis pasirašė su dauguma savo futbolininkų. Kitais metais „Lietavos“ vadovai žada tokias sutartis visiems žaidėjams. „Norisi, kad mūsų futbolas, kaip ir visame pasaulyje, būtų profesionalų, o ne būrelio ūkinės veiklos lygio. Turime eiti europiniu keliu ir nėra ko išradinėti dviračio. Turiu omenyje ne tik profesionalų sutartis, bet ir visą klubo struktūrą su futbolo mokykla. Orientuojamės į „Utenį“, nes tai yra vienintelis visos struktūros A lygos klubas. Dar vienas toks yra pirmojoje lygoje – Gargždų „Banga“. Nuo Naujųjų metų mes taip pat planuojame sudaryti visą klubo struktūrą. Šiuo metu šiuo klausimu konsultuojamasi su „Utenio“ vadovais“, – teigia „Lietavos“ direktorius Džeraldas Rocys.

Estijos ar Islandijos patirtis „Lietavai“ visiškai neimponuoja.

„Islandijoje valstybė remia sportą. Todėl jos klubams nereikia patiems sukti galvos kuriant struktūrą. Ten nemažai ir futbolo, ir rankinio aikščių įrengta. O mums nėra kito kelio, jeigu norime pritraukti rėmėjų. Vien tik komandą išvedus į A lygą tai nėra labai lengva. Rimtai užsiimant vaikų futbolu lengviau pritraukti investuotojų. Taip pat tokiu atveju klubas gauna UEFA išmokų vaikų futbolui vystyti. Tos išmokos neskiriamos pirmai, antrai ar trečiai komandai, tik vaikų futbolui. Jos nemažos. Kai „Banga“ žaidė aukščiausiojoje lygoje, iš UEFA vaikų futbolui ji gaudavo 30–40 tūkst. eurų“, – tęsia Jonavos klubo vadovas.

Direktorius įsitikinęs, kad beveik 30 tūkst. gyventojų turinčioje Jonavoje vaikų, norinčių žaisti futbolą, pakaks: „Gargždų miestelyje, kur kas mažesniame už Jonavą, žaidžia apie 400 vaikų. Jie renka vaikus iš visų aplinkinių kaimų, į tuos kaimus važinėja treneriai ir dirba. Mes patys puikiai žinome, kad miesto vaikai yra išlepę ir šiuo metu jų fizinė būklė nekokia. Kaip tik stipresnių berniukų galima rasti kaimuose. Todėl ir svarbus darbas – ieškoti, o ne laukti, kol pas tave ateis draugų vedami.“

Į profesionalų futbolo ateitį Lietuvoje Dž. Rocys žiūri optimistiškai. „Jei tai gali sau leisti krepšinis, tą patį galime ir mes. Tik mes buvome nuslinkę į kitą pusę. Jeigu nuo nepriklausomybės pradžios viską būtume vystę kaip visoje Europoje, nors ir atsilikdami, mūsų futbolas būtų kur kas aukštesnėje vietoje, nei yra dabar. O mes daug metų buvome prie to paties sovietinio struktūros vystymo palikimo“, – tvirtina Dž. Rocys. Iš savivaldybės „Lietava“ gauna šiek tiek daugiau nei trečdalį biudžeto.

„Utenis“ buvo pirmas klubas, pradėjęs bendradarbiauti su Danijoje dirbančiu lietuviu treneriu Aurelijumi Skarbaliumi. Utenos klubo vaikų treneriai pirmi ėmė dirbti pagal šio trenerio sudarytas programas.

„Utenio“ direktorius Artūras Gimžauskas įsitikinęs, kad vaikų futbolas klubams nėra našta, tai kaip tik išgyventi padedanti veikla.

„Manau, kad Utenos, Gargždų, Kėdainių, Telšių ir panašių miestų klubai galėtų neblogai gyvuoti bendradarbiaudami su savivaldybėmis, kurių funkcija – vaikų užimtumas. Vaikų futbolas gali išsilaikyti pats, iš tėvų mokesčių, savivaldybės pagalbos, UEFA vaikų futbolo vystymui skirtų pinigų. Rėmėjai galėtų investuoti į pagrindinę komandą. O vaikų futbolas gali būti toks naudingas, kad, kryptingai dirbant, klubai galėtų išsiugdyti savo profesionalų futbolo komandos pagrindą ir žaidėjų, kurie būtų paklausūs užsienio komandoms. Taip būtų galima patiems išlaikyti klubą“, – dėsto „Utenio“ direktorius.

„Utenį“ A. Gimžauskas mato kaip pirmąją stotelę į profesionalų futbolą jauniems žaidėjams, todėl jis neatmeta iš dalies profesionalų klubo idėjos.

Estijoje iš arti pamatęs šios šalies futbolo sistemą, „Utenio“ vadovas jos modelį įvardija kaip tinkamą Lietuvai: „Tai yra vienas realių vystymosi kelių. Neįtikėtinai sunku surinkti lėšų, kurių pakaktų padoriems žaidėjų atlyginimams mokėti, kad jie galėtų išlaikyti save, šeimą ir uždirbti. Mes orientuojamės į Europą, bet nesuvokiame realybės – to, kad niekada negalėsime mokėti tokių atlyginimų, kaip ten. Mes galime būti nebent tarpine stotele į didesnį futbolą.

Lietuvoje realu turėti 10 komandų A lygoje, jei šešios būtų pusiau profesionalų, susikoncentravusios į vaikų, jaunimo ugdymą, galimybių žaidėjams iki 23 metų suteikimą ir turėtų apie 5–6 žaidėjus profesionalus. Didmiesčiuose – Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune, – kur perkamoji galia didesnė, daugiau įmonių ir galimybių. Jų klubai galėtų būti profesionalų.“

„Norėčiau, kad turėtume kitokią poziciją nei estai ar islandai. Kad mūsų A lygoje būtų vien profesionalų klubai. Manau, reikia stengtis suburti profesionalų klubus. Be to, mano požiūriu, profesionalų klubai yra tie, kurių struktūra profesionali, o ne vien tie, kurie moka žaidėjams atlyginimus. Futbolininkų profesionalų sutartys yra tik viena profesionalų klubo sudedamųjų dalių. Jis turėtų turėti visą klubo struktūrą ir profesionalų administraciją. Aišku, jeigu kalbame apie klubą tik kaip apie komandą, neįsivaizduoju, kaip įmanoma išsilaikyti tokioje rinkoje“, – kalba Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Edvinas Eimontas.

Kaip ir A. Gimžauskas, jis pabrėžė, kad Lietuvos klubų futbolo specifika skiriasi ir nuo Vakarų šalių profesionalų klubų specifikos. Čia rėmėjų rinka yra nedidelė, klubai negauna pinigų iš televizijos teisių, labai nedideles pajamas gauna pardavę bilietus ar atributiką.

LFF vadovas klubo ilgalaikiškumo klausimus labiau sieja ne su jo profesionalų ar mėgėjų statusu, o su tuo, kiek klubas yra įaugęs į miesto bendruomenę ir kiek jis svarbus jai.

„Mūsų klubų problema yra ne jų statusas, o tai, kad jie nėra bendruomenės klubai. Pažvelkime į bet kurio neišgyvenusio klubo pavyzdį. Tai bus kokio nors savininko klubas, su bendruomene turintis labai mažą ryšį. Mano manymu, klubas turėtų būti įleidęs šaknis į tą bendruomenę ir žinomas kiekvieno savo miesto gyventojo. Kol to nėra, tol toks klubas yra dirbtinis. Pavyzdžiui, jeigu gali perkelti klubą į kitą miestą ir dėl to nebus neigiamų pasekmių, vadinasi, blogai, klubo modelis neteisingas. Toks klubas bankrutuos, net jeigu jo biudžetas bus nedidelis. Net jei pusė jo žaidėjų žais kaip mėgėjai, vis vien ateis laikas, kai klubo savininkas pristigs pinigų futbolui arba jam atsibos klubą išlaikyti.

Klubas negali vieną sezoną vadintis vienaip, kitą – kitaip arba turėti sudėtinį pavadinimą iš trijų, paminint visus rėmėjus. Kiekvienas futbolą lankantis Kėdainių vaikas turi žinoti, kas yra „Nevėžis“, o Vilniaus – kas yra „Žalgiris“.

Šiaurės Airijos klubų istorija ilga ne dėl jų mėgėjų statusų, o dėl to, kad jie susiję su bendruomenėmis. Tai yra pagrindas, o klubo statusas – antrinis dalykas. Ne tai yra klubinio futbolo stiprybė ir sveikumas“, – tikina E. Eimontas.

Tačiau Vilniaus, tiksliau – Naujosios Vilnios „Granito“ klubo istorija rodo, kad nei struktūra, nei ryšys su bendruomene nepadeda tapti profesionalų klubu, kai tam nepakanka pinigų.

Vieną dabartinių Lietuvos rinktinės lyderių Fiodorą Černychą išauginusią „Granito“ futbolo mokyklą šiuo metu lanko per 150 vaikų – toli gražu ne mažiausia futbolo mokykla Vilniuje.

Nors „Granito“ futbolo mokykla turi filialą Antakalnyje, klubas pabrėžia save siejantis su Naujosios Vilnios, rajono, nutolusio nuo kitų Vilniaus rajonų lyg atskiras miestelis, bendruomene. 2012 m. „Granito“ vyrų komanda debiutavo pirmojoje lygoje. Debiutas buvo sėkmingas ir ji užėmė trečiąją vietą. Tačiau daugiau „Granitas“ pirmojoje lygoje nežaidė. Nusileido į antrąją, vėliau iškrito į trečiąją. Ten rungtyniauja ir šiemet.

„Dabar komanda sudaryta iš tikrų mėgėjų, kurie net startinį mokestį patys surenka ir susimoka, – sako Jevgenijus Rybakovas, pats žaidžiantis toje komandoje ir treniruojantis vaikus „Granito“ futbolo mokykloje. – 2013 m. po sezono nuspręsta, kad komanda nereikalinga. Tada klubas buvo remiamas privačių asmenų, o pirmoji lyga pareikalavo labai daug išlaidų. Vaikų futbolas tokių pinigų nereikalauja. Lėšas jam susirenkame iš vaikų tėvų, ieškome rėmėjų ir kaip tik galime, taip ir verčiamės.“ Tiesa, J. Rybakovas tikisi, kad rimtesnio požiūrio į suaugusiųjų komandą klubas atsisakė ne visiems laikams.

Iš Vilniaus savivaldybės „Granitas“ finansinės paramos negauna. „Žinote, gal tai dėl to, kad pabrėžiame, jog esame Naujosios Vilnios klubas. Naujoji Vilnia tėra Vilniaus dalis ir savo savivaldybės neturi“, – samprotauja „Granito“ treneris.

A lygos vadovai – prezidentas Deividas Šemberas ir direktorius Rimvydas Čekavičius – savo organizacijos ateitį mato kaip profesionalų klubų lygos.

„Pasakysiu atvirai: mes turime vieną du klubus ir komandas. Komanda gali būti šiandien, o rytoj jos gali nelikti. Bet kai po ja yra profesionalų klubo pamatai, ji niekada nesugrius. A, pirmoje ar antroje lygoje ji žais, tai jau kitas klausimas“, – sako A lygos prezidentas.

„Mano manymu, galimybė turėti profesionalų klubų lygą yra. Mes stengiamės toli nesižvalgyti. Juk čia pat turime profesionalų krepšinį, jis išsilaiko ir sugeba pritraukti tiek žiūrovų, tiek rėmėjų, tiek partnerių. Randa priėjimą prie miestų savivaldybių, merų. Tai rodo, kad viskas įmanoma“, – pritaria prezidentui R. Čekavičius.

Iki Naujųjų metų LFF, A lygos, klubų atstovai ketina sukurti Lietuvos futbolo vystymosi strategiją.

„Norisi, kad ši strategija būtų paremta atsižvelgus į visas Lietuvos klubų finansines galimybes ir būtų reali, o ne tokia strategija, kokios niekada negalėsime įgyvendinti“, – teigia A lygos prezidentas D. Šemberas.