Mano mylima sporto šaka užsimojo parodyti, kad dabar tai jau tikrai ateina nauji laikai. „Vėl“, – pridursite ir kvatosite. Juoksiuosi ir aš, bet faktas lieka faktu.
Šiuo atveju „užsimojo“= „bando“.
Kaip lektoriaus balsu sakė puikiai biurokratinės kalbos meną įvaldęs Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Edvinas Eimontas: „Mums svarbu, kad futbolas Lietuvoje užimtų deramą vietą.“
Dar jis sakė, kad reikia „pripažintos“ vietos.
Ir tai E.Eimontas sakė tikrai nemenkame, o didelio dėmesio sulaukusiame renginyje, kurį pavadino „Lietuvos futbolo forumu: gerojo valdymo praktika.“
Čia buvo ir FIFA, ir UEFA atstovai. Patirtį dalino vengrai.
Ir Julius Kvedaras buvo, spaudė rankas ir bučiavo į skruostus.
Tarsi priminimas, kad ne viskas keičiasi, kad viskam reikia laiko, pastangų.
Senoji gvardija vis beldžia į duris ir trypia kieme.
Bet ne apie juos čia.
Tai, ką futbolo bendruomenė mato dabar – neįtikėtinai svarbus etapas. Jis turėtų parodyti, ar per artimiausius 10 metų Lietuvos futbole iš viso bus įmanoma kalbėti apie progresą. Apie jį kalbėjo ir ankstesni vadovai, bet mes žinome, ką tai reiškė.
Ar dabar tas žodis įgaus tikrąją reikšmę?
Tą pačią akimirką, kai E.Eimontas tapo LFF prezidentu, Lietuvos futbolas užkūrė rimtą marketingo kombainą.
Mašina veikė ir anksčiau, bet dabar turime jau kitą lygį.
Jeigu anksčiau LFF prašė sirgalių „Atnešti širdį į stadioną“, kas irgi buvo geras žingsnis, tai dabar padarė tai, ką privalėjo.
Dabar žaidėjai žada atiduoti savo širdį.
Toks pasiūlymas – daug geresnis, prisimenant „Euro 2016“ atrankos etapo skandalus ir skandalėlius, pareiškimus, kad žaidi dėl savęs, o ne dėl sirgalių.
Dabar viskas atrodo kitaip.
Tiesiog pripažinkime, kad formulė: prašymas + J.Kvedaro + Igorio Pankratjevo veidai“ nėra veiksni. Tas X formulės pabaigoje po lygybės ženklo malonumo neteikia.
Vargu ar dėl to kaltas I.Pankratjevas, žurnalistams mojavęs laikraščio iškarpa, tarsi pateisinančia jo sprendimą neskambinti D.Šemberui, nes šis „jau baigė karjerą rinktinėje“.
Tiesiog ta formulė ir jos dėmenys mums taip nešė senos geros sistemos kvapeliu, kad vėliau kilusi įtampa tarp trenerių, žurnalistų ir žaidėjų ar vadovų buvo natūrali ir laukta. Būtų keista, jeigu būtų nutikę kitaip.
Jau seniai praėjo tas laikas, kai spaudi iš prastos natūros ir visi ploja.
Minties „kaip nors“ puoselėtojai ir taip užsibuvo per ilgai.
Ne, aš nesakau, kad dabar viskas – tobula. Vargu. Pažiūrėjęs į veidus supranti.
Bet reikia pripažinti, kad LFF padarė keletą svarbių ir gerų žingsnių. Tas pats marketingo kombainas – vertas pagyrimo.
Deivido Šembero sprendimas prisidėti ir vadovauti Lietuvos futbolo A lygai tarsi suteikė naujų vilčių, o tada rinktinė buvo patikėta Edgarui Jankauskui.
Formulė pasikeitė ir dabar ji žada gerokai daugiau.
E.Jankauskas – gal ir ne stipriausia korta, gal tai primena šiokį tokį lošimą, tačiau nėra jokių abejonių, kad tai stiprus žmogus ir LFF laiku su juo sukirto rankomis.
Reikia tik gerai sulošti. Dabar žaidimas vyksta gerai.
Staiga su E.Jankausku rinktinėje atsirado ir varžovų analitikai. Viskas tapo tarsi šviesiau, nors rinktinės futbolininkams tikrai reikės įrodyti, kad jie gali tempti komandą į viršų.
Lietuvos futbolas tarsi nusimetė senąją kaukę. Kiek ilgai? Sužinosime.
Visada yra „bet“. Ypač mūsų futbole.
Užsikūrus smagioms reklamoms ir pasipylus pažadams, forumams ir kalboms apie pokyčius labai lengva pasiduoti palaimingam vajui. Ypač tada, kai tikrai stipriai myli futbolą.
Tarsi akimirkai užsimiršti, kad rinktinė net neturi tikslų. Bet apie tai – ateityje, kitame komentare.
O dabar eikime į futbolą: rinktinę, A ar I lygas.
Reikia viltis, kad po pusmečio neprieis koks draugas ir juokdamasis neklaus: „Tai dar tikitės? Na, na.“
