Beveik dešimt kartų mažiau piliečių nei mūsų šalis turinti Islandija nukeliavo iki ketvirtfinalio ir užkariavo viso pasaulio sirgalių simpatijas. Lietuva tuo metu FIFA reitinge murdosi 127-ojoje vietoje.
Simboliška, bet kaip tik tuo metu, kai velsiečiai ir islandai Prancūzijoje drebino futbolo Europą, Vilniuje pradėtas griauti „Žalgirio“ stadionas – legendinė Lietuvos futbolo šventovė. Ar tai reiškia, kad sporto žaidimų karalius Lietuvoje mirė?
Sakoma, kad paskutinė miršta viltis. Islandijos ir Velso futbolininkai įrodė – viskas yra įmanoma, kai dirbama kryptingai ir nuosekliai, o futbolininkų akys ir širdys aikštėje dega noru kovoti.
Apie minties kryptį ir nuoseklumą po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos futbolo federacijoje daugelį metų buvo galima tik pasvajoti. Užtenka palyginti dviejų populiariausių sporto šakų – krepšinio ir futbolo – kelią.
Prieš ketvirtį šimtmečio, Lietuvai traukiantis iš sovietų imperijos, abu žaidimai turėjo maždaug vienodas starto pozicijas.
Krepšininkai rinko pilnas dvi didžiausias ano meto šalies arenas – Vilniaus sporto rūmus ir Kauno halę, futbolininkai – „Žalgirio“ stadioną sostinėje. Ir vieni, ir kiti turėjo žvaigždžių, kurias tauta nešiojo ant rankų. Krepšinis – A.Sabonį ir Š.Marčiulionį, futbolas – V.Ivanauską ir A.Narbekovą.
Bet būtent tada atsirado takoskyra, kurios žirklės platėjo kone valandomis. Krepšinio vadovai atkakliai mynė valdžios kabinetų slenksčius, žvaigždės reklamavo savo sportą, steigė krepšinio mokyklas, buvo sukurtas žiūrovui patrauklus elitinės šalies lygos LKL čempionatas, o Lietuvos rinktinė įsitvirtino Europos ir pasaulio krepšinio viršūnėse.
Apie V.Ivanauską ir A.Narbekovą tuo metu Lietuva žinojo tik tiek, kad jie žaidžia Austrijoje, Futbolo federacija investavo ne į infrastruktūrą ar pažangias treniruočių metodikas, o į majonezą, butelių kamštelių gamybą, vaikai žaidė žvyro karjere, vadintame „Žalgirio“ stadiono atsargine aikšte ar tiesiog „Marakana“, o po treniruočių prausėsi po šaltu dušu. Stadionų niekas negriovė – jiems buvo leidžiama griūti patiems.
Islandijos sostinėje Reikjavike – sustingusios lavos krašte, kur sunkiai prasikala žolė – 2006 metais buvo keli sporto kompleksai su dešimtimis dirbtinės dangos aikščių ir netgi keliomis natūraliomis.
Lietuvoje mėgėjų futbolas ir dar penketui metų praėjus buvo žaidžiamas Grigiškių ar „Ventos“ stadionuose, kuriuose po stipresnio lietaus futbolininkams ir naro įranga būtų pravertusi.
Lietuvos krepšinis skynė ir skina medalius olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose. Vaikai svajoja apie rinktinę, NBA ar Eurolygą, todėl nieko keista, kad sportiškiausieji renkasi krepšinį.
Futbolininkai sėdi prie televizorių ekranų, stebi Velso ar Islandijos pergales Europoje ir galbūt pagalvoja, kad tai yra pavyzdžiai, įrodantys, jog viskas įmanoma.
Lietuviai kartais sako, kad mažai šaliai neįmanoma turėti dviejų stiprių komandinių sporto šakų. Iš piršto laužtas mitas.
Antai Islandijos rankininkai nuolat dalyvauja pasaulio ir Europos čempionatų finalo turnyruose, o 2008-aisiais Pekine tapo olimpiniais vicečempionais. Velso regbio rinktinė pasaulio reitinge yra penkta. O ką jau kalbėti apie Balkanų valstybes – beveik visos jos sėkmingai žaidžia futbolą, krepšinį, rankinį, tinklinį, vandensvydį.
Ieškant pragiedrulių Lietuvos futbolo padangėje reikia pripažinti, kad per pastaruosius kelerius metus infrastruktūra aiškiai pagerėjo, – vien Vilniuje įrengtos trys naujos standartinių matmenų dirbtinės dangos aikštės. Marijampolės futbolo kompleksas su stadionu, dengtu maniežu ir treniruočių aikštėmis nepadarytų gėdos ir šaliai, kurioje futbolo tradicijos stipresnės nei pas mus.
Situacija gerėja ir daugelyje kitų miestų, nors lieka pagrindinis skaudulys – padoresnio nacionalinio stadiono kaip nebuvo, taip ir nėra.
Infrastruktūros plėtimas – svarbus žingsnis. Bet būtini ir kiti. Namas statomas nuo pamatų, o pamatas yra vaikų rengimas. Lietuviams užauginti futbolo žvaigždžių jau seniai nepavyksta, todėl galbūt vertėtų į pagalbą kviestis užsieniečius.
Estai tai padarė jau prieš du dešimtmečius. Rezultatas – šalis, su kurios atstovais rengdamiesi rungtyniauti Lietuvos rinktinės futbolininkai dar neseniai svarstė ne apie tai, kaip laimėti, o kiek įvarčių įmuš, pavijo ir aplenkė mūsiškius varžybų greitkeliuose.
Lietuviškas futbolas jau daugelį metų yra supančiotas šventos frazės: šiais laikais visi moka žaisti. Dažniausiai tai sakoma tokia intonacija, kad galima tik stebėtis, kodėl nepriduriama: visi, išskyrus mus.
Futbolininkų akys nedega tikėjimu. Gal todėl, kad ir naujiesiems šalies futbolo vadovams trūksta ryžto priimti drąsius sprendimus, kurie šios sporto šakos bendruomenėje gali būti ir nepopuliarūs.
„Kartu mes stipresni!“ – šiuo šūkiu Velsas išlydėjo savo futbolininkus į „Euro 2016“. O Lietuvoje dar neatėjo laikas, kai futbolo kumštis galėtų susigniaužti ir skaudžiai smogti didesniems bei stipresniems.
