„Mano spėjimas – gerai sudėliojus visus faktorius, tą teisingą receptūrą ir susitarus, kad mes to laikysimės, ne vien federacijoje, kalbu apie valstybinį lygį, klubus, savivaldybes ir visas institucijas ir su sąlyga, kad kitoms šalims galbūt seksis ne taip gerai, kaip mums – 2024 metai“, – taip E.Eimontas atsakė į „Žinių radijo“ klausimą, kada Lietuvos rinktinė žais Europos čempionato finalo turnyre.
„Žinių radijo“ laidoje „Globali, bet Lietuva“ LFF prezidentas kalbėjo apie vaikų ir jaunimo ugdymą, trenerių rengimo problemas ir perspektyvas, apie svajonę turėti Nacionalinį futbolo stadioną. Buvo paliestos ir linksmesnės temos – E.Eimontas atskleidė, kurią komandą palaikė per UEFA Čempionų lygos finalą, už kurią ekipą serga Lietuvoje.
Pateikiame „Žinių radijo“ pokalbį su LFF prezidentu E.Eimontu.
- Liepos 8-10 dienomis dalyvausite Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, kur skaitysite pranešimą apie futbolo situaciją Lietuvoje. Gal galėtumėt trumpai apibūdinti, kokia ta situacija šiandien?
– Galėčiau pasakyti, kad situacija labai gera teisingiems sprendimams, arba, jeigu kalbame apie ateitį, tai yra tas momentas, nuo kurio mes galime atsispirti ir judėti toliau. Ar mes teisingai atsispirsime, ar teisingai rasime tą receptą – sprendimą Lietuvos futbolui, kaip jis turi atrodyti ilguoju laikotarpiu, priklauso nuo mūsų pačių, nuo futbolo bendruomenės ir nuo futbolo mylėtojų.
- Penkis mėnesius esate LFF prezidentas. Ar jau turite sėkmės istorijų, ar pradėtų pokyčių, kuriais galite pasigirti?
– Yra pradėti tam tikri projektai ir tam tikri dalykai, apie kuriuos kalbėjau ir prieš penkis mėnesius, ką reikia padaryti ir ką aš darysiu. Dar šiek tiek anksti kalbėti apie rezultatus, bet tam tikri pokyčiai yra, iš esmės futbolas atsiveria.
- O konkrečiau?
– Jei kalbėti konkrečiau, tai yra tai, ką aš ir žadėjau – iš esmės, valdymo pertvarka, narystės pertvarka, įstatų pertvarka. Tai susiję ir su pokyčiais tarptautiniame futbole – tiek FIFA, kaip organizacijoje, tiek valdymo pokyčiai UEFA.
Antras klausimas yra jaunių futbolo peržiūra arba, kitaip tariant, kaip tas lietuviškas futbolas turėtų atrodyti, koks jo veidas turėtų būti. Ar jis turėtų būti išskirtinis, ar mes turėtume kažką kopijuoti, ar kurti savo. Ir, aišku, betarpiškai su tuo susiję dalykai, kaip treneriai, trenerių motyvacija, kvalifikacija, didesnis trenerių skaičius.
- Ar mes turime trenerių, kurie galėtų ugdyti profesionalus nuo mažų dienų? Kaip vertinate vaikų trenerius Lietuvoje?
– Labai geras klausimas, jeigu mes šnekam apie profesionalus nuo mažų dienų. Pagrindinis tikslas – vaikus nuo mažų dienų skatinti žaisti, judėti. Ateina tam tikras amžius, aišku, kai jau gali identifikuoti, ar jis bus profesionalas, ar gali toliau eiti tuo keliu.
Taip, mes turime tokių trenerių. Ar jų turime pakankamai? Ne, mes jų neturime pakankamai. Ir apskritai konkurencijos trūkumas daugelyje mūsų visuomenės sričių neleidžia mums pasiekti paties geriausio rezultato. Ir tai vienas iš dalykų, ką esu užsibrėžęs pasiekti – padidinti konkurenciją, padidinti trenerių kiekį, kvalifikuotų trenerių. Netgi, pasakyčiau, keisti tam tikrą mentalitetą ir kultūrą, kuri egzistuoja, kad būtų noras nuolatos didinti žinias, dalyvauti seminaruose, kursuose, neužstrigti tam tikram laikotarpy, tam tikroj fazėj, kad aš viską žinau arba kartoju tai, kas pasiteisino anksčiau. Šiais laikais viskas keičiasi labai sparčiai ir tai, kas buvo taikoma prieš metus, nebūtinai tinka dabar.
- Treneriai yra ruošiami Lietuvoje, ar pasikviečiate iš užsienio?
– Žmonės dažnai nustemba, ką federacija daro dėl trenerių ugdymo. Per metus bent po vieną mūsų trenerių gauna UEFA Pro licenciją, UEFA A licenciją, UEFA B licenciją. Turime LFF C licencijos kursus, kiekvienas masinis renginys prasideda nuo vienos-dviejų dienų seminaro fizinio lavinimo mokytojams ar popamokinio užimtumo specialistams. Mažiausiai keturis seminarus rengiam kartu su FIFA, kuriuose paskaitas skaito užsienio specialistai. Minimum keturis kartus organizuojam grupes, kurios išvyksta bent jau po savaitę stažuotis į užsienį. Tiek darome minimaliai.
Kita problema – bet kuris mokymasis susideda iš tam tikrų fazių. Mes surengiame kursus ir užstringame ties tuo, kokias priemones, motyvaciją, kontrolės ar pagalbos mechanizmus įdiegti, kad treneris, atsivežęs žinių bagažą, norėtų ir siektų tas žinias įdiegti.
- Pakalbėkime apie masinį futbolą. Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje yra įdiegtos sistemos, kuomet vietoje kūno kultūros pamokų vaikai žaidžia futbolą. Kaip manot, kada tai bus Lietuvoje?
– Pasakyčiau taip: būtų gerai, kad Lietuvoje apskritai vaikai sportuotų ir fizinio lavinimo pamokų lankomumas būtų ne 40 proc., kaip yra dabar. Įsivaizduokim, pavyzdžiui, kokią matematiką, kurios lankomumas – 40 procentų. Nežinau, kas čia būtų, kokie skandalai, o jei tai yra fizinis lavinimas, tai viskas yra tvarkoje. Aš manau, kad nėra tvarkoje. Mes turime ieškoti priežasčių, kodėl dauguma vaikų sportuoja „su lapeliais“ arba, kitaip tariant, visai nesportuoja.
- Ar įdiegus tokią sistemą netaptų patraukliau ne lapelį atnešti, o ateiti sportuoti?
– Klausimas yra toks – ar mes siekiame prievarta tai įdiegti, ar ieškome būdų ir priemonių, kad tie vaikai norėtų sportuoti.
- Ar pavyksta pritraukti vaikus į popamokines treniruotes?
– Įsivaizduokit, kaip tik šiais metais turėjom mergaičių salės futbolo čempionatą, mokyklinį čempionatą. Dalyvavo tos mergaitės, kurios nežaidžia – nelanko treniruočių. Ir Lietuvoje pirmą kartą organizuojant tokį čempionatą sudalyvavo daugiau kaip 350 komandų. Galit įsivaizduot, sugalvojus ir pateikus įdomų dalyką, kuris užkabina vaikus, jie patys dalyvaus.
Na, talentų mes turbūt turime. Klausimas, kaip padaryti, kad jie atsiskleistų ir galėtume formuoti stiprią Lietuvos rinktinę. Pavyzdžiui, Lukas Spalvis. Ar jis šiandien būtų Lukas Spalvis, jei būtų augęs Lietuvoje?
Aš kitaip pasakyčiau – ar Meilutytė būtų Meilutytė ir olimpinė čempionė, jeigu savo laiku, galbūt atsitiktinai, ji nebūtų nuvesta į baseiną.
- Na, taip. Bet šiandien kalbame apie futbolą.
– Taip, apie futbolą. Vedu prie to, kad, iš esmės, ką vaikas pasirinks, yra svarbu, kad jis galėtų pabandyti tai mokykloje. Aš pats asmeniškai mokykloje prisimenu krosą ir krepšinį. Kitų sporto šakų neprisimenu. Bet, pavyzdžiui, pagal programą kiekvienas vaikas turi išbandyti visas sporto šakas. Pradedam nuo to, kad vaikas galėtų pačiupinėti kamuolį, peršokti per barjerą, bėgti krosą, žaisti tinklinį ar kt. Tada jau trenerio darbas ateiti į tokias pamokas ir žiūrėti.
Kitas dalykas, nesvarbu, kokie vaiko fiziniai duomenys, po kelių treniruočių jis gali sakyti, kad jam neįdomu. Ką mes galime padaryti, kad vaikas liktų sporte, pereitų į kitą sporto šaką?
- O kokia situacija su futbolo mokyklomis?
– Vėl nuvesiu klausimą nuo futbolo – apskritai vis kovojame, stengiamės įdiegti ir neįdiegiame popamokinio ugdymo krepšelio. Mokykloje turime pamokinio ugdymo krepšelį, kuris vaikšto paskui vaiką, o su popamokinio ugdymo krepšeliu mes vis stringame.
Yra kitos šalys, pavyzdžiui, Estija, kuri 1990 ar 1992 metais įsivedė popamokinio ugdymo krepšelį, kuris yra kaip konkurencijos matas. Pas tą trenerį, kuris dirba tais metodais, kurie pritraukia vaikus, tie klubai turi daugiausia vaikų ir gauna didžiausią finansavimą.
- O dabar grįžkim vėl prie futbolo – kaip jūs pats futbole atsidūrėt? Juk nežaidėt futbolo?
– Profesionaliai futbolo nežaidžiau. Aš pats lankiau šachmatus, mūsų treniruotė prasidėdavo po septynių nuo mankštos, nuo kamuolio žaidimų – futbolo, krepšinio. Šachmatų treniruotės vidury vėl gaudavom kamuolį ir eidavom į lauką, spardydavom ar mėtydavom jį. Du kartus per savaitę į baseiną ir taip toliau ir panašiai. Su aktyviu sportu aš susijęs.
- O į futbolą kada atėjote?
– Futbolas atėjo ne per patį sportą. Kadangi aš baigęs finansų institucijas, pirmieji mano žingsniai buvo susiję su verslo planų rašymu, tam tikrų projektų darymu.
- Dabar kuriate verslo planą futbolui?
– Netgi ne verslo planą. Tam tikrą viziją. Nes verslo planas yra labai konkretus.
- Ar planuojate viziją pasiekti per ketverius ar aštuonerius metus?
– Kažkada esu sakęs, kad jei turėtume sporte galimybę planuoti ketveriems metams į priekį, būtų labai gerai. Bet jei mes kalbam apie jaunosios kartos ugdymą, tai šiek tiek užtrunka. Ta pati Islandija – jinai savo sėkmės istoriją įgyvendino ir ėjo tuo keliu daugiau nei dešimt metų.
- Islandija su mažiau nei 300 tūkst. gyventojų žais Europos čempionate, o mums su trimis milijonais dar teks palūkėti. Kiek?
– Nedėkingas darbas prognozuoti. Gali sakyti, kad po aštuonių, dešimt, dvylikos metų. Labai norėčiau taip pasakyti ir aš tikiu, kad tai galima pasiekti. Sporte labai daug ką lemia sėkmė. Jei tai būtų gryna matematika, mes iš anksto žinotume, kas laimės.
- Kalbant apie žinojimą iš anksto. Nesąžiningas žaidimas, deja, bet taip pat egzistuoja ir futbolo pasaulyje. Jūs esate vienas iš pagrindinių kovotojų su šita problema. Kokie didžiausi iššūkiai šioje srityje?
– Sporte tai nėra naujas reiškinys. Netgi sporto etika analizuoja tokius dalykus – ar sąžininga nežaisti visa jėga, taupyti savo geriausius žaidėjus, jei rungtynės nieko nelemia. Blogybė atsiranda tada, kai siekiama pasipelnyti.
- Ar įmanoma su tuo kovoti?
– Mes privalom su tuo kovoti. Ši veikla yra greta narkotikų prekybos, ginklų prekybos, žmonių prekybos – galima suprasti, koks mastas yra. Kam stengtis, lieti prakaitą, jei kažkas nuspręs, ar mes laimėsim, ar pralaimėsim. Sporto pagrindinė vertybė yra rezultato nenuspėjamumas.
- Pasaulis ginčijasi, kuris futbolininkas geresnis – C.Ronaldo ar L.Messi. Kaip jums atrodo?
– Žiūrint, kaip matuosi. Jei pagal tai, ką jie sugeba aikštėje, kai kas teigia, kad yra dar geresnių futbolininkų. Jei šnekam apie jų žinomumą, populiarumą ir gebėjimą būti dievaičiais, Ronaldo lygių nėra. Jis turi virš 200 milijonų sekėjų feisbuke, kas yra daugiau negu visos NBA žvaigždės kartu paėmus. Beje, neseniai skaičiau straipsnį, kad ateitį kurs ne klubai, o žvaigždės, kurios burs apie save komandas.
- UEFA čempionų lygoje pradžiugino „Real“ pergalė, ar sirgote už „Atletico“?
– Netgi padariau nedidelį tyrimą, kas sirgo už „Atletico“. Dauguma sakė, kad už „Atletico“. Aš pats sirgau už „Atletico“. Na, bet jų fanai buvo patys garsiausi stadione ir jie, be jokios abejonės, nugalėjo.
- Už kokią komandą sergate Lietuvoje?
– Lietuvoje aš turėčiau susilaikyti ir sakyti, kad nesergu už jokią komandą. Pats esu iš Kėdainių ir noras yra, kad vietos komanda, kuri yra, galų gale išdrįstų, pasiektų tas aukštumas ir ateitų į A lygą.
- Kokia situacija su žiūrovais? Štai LFF stadione žaidė „Žalgiris“ su „Trakais“. Dvi stipriausios komandos daugiausia gyventojų turinčiame mieste. Tribūnos buvo tuščios. Kaip jūs vertinate tokią situaciją, kodėl taip yra?
– Ieškome atsakymų į šiuos klausimus. Kalbamės ir su A lyga, ir su lygos prezidentu, ieškom tų receptų, kurie padėtų pritraukti žmones į stadionus. Yra daug klaustukų, kuriuos turėtų išspręsti patys klubai. Klubas turėtų tapti vertybe tame regione gyvenantiems žmonėms. Aišku, mūsų klubai ganėtinai jauni. Per jauni, kad būtų užauginta tradicija, kuri kituose klubuose kitose šalyse auga net ne vieną šimtą metų.
- Pakalbėkim apie geopolitiką. Prieš keletą mėnesių draugiškose rungtynėse Maskvoje žaidėme su Rusija. Rezultatas 0:2. Ar tai skaudi tema? Ar turėtume sportą atskirti nuo politikos, ar sportas yra aukščiau?
– Čia irgi yra diskusija, kuri galėtų būti labai ilga. Dabar netgi yra terminas „sporto diplomatija“. Konflikto šalyse, kur kiti įrankiai neveikia ar laikinai negali veikti, sportas yra tas instrumentas, kuris padeda spręsti tam tikrus klausimus. FIFA kongrese kalbėjome apie tai, kad šiuo metu Sirijoje vyksta klubinis čempionatas. Tai galbūt vienintelė galimybė žmonėms tuo metu nebūti tame karo baisume. Jie kartais net negali išsiųsti rungtynių protokolo, nes sviedinys pataikė į namelį ir fakso aparatas susprogo.
Politika daro įtaką sportui. Gal reiktų prieiti iš tos pozicijos, kur sportas galėtų ne skaldyti, o pagelbėti. Taip, žaidėm su Rusijos futbolo rinktine. Ne taip sėkmingai, kaip paskutinį kartą, man atrodo, Šveicarijoje. Ieškojome oponentų, nes rinktinė turi žaisti. Pasiūlytos sąlygos mus tenkino. Mes ieškojom ne tik sužaisti vienas rungtynes – kartu pasikvietėm Rusijos rinktinę ateityje žaisti Lietuvoje. Aišku, tik neturime kur tinkamai, deramai juos priimti.
- Kalbant apie tai, kur deramai priimti. Futbolo sirgaliai skundžiasi, kad trūksta švarių kėdžių, kad lietui lyjant neina rungtynių žiūrėti.
– Reikia stadiono. Aš visada sakiau – jeigu mes kalbame apie kultūrą ir neturėtume Nacionalinio Dramos teatro, Nacionalinio Operos ir baleto teatro ar tų pačių multifunkcinių sporto arenų, kurios yra Lietuvoje, mes neturėtume tokių lankomumų, kituose renginiuose ir sportuose.
Turi būti stadionas. Tai, kas viduramžiais buvo bažnyčios, katedros, sporto stadionai yra šiais laikais. Kai neturime tokio objekto, iš esmės neturime arenos, kur pasirodyti. Galime kalbėti apie daug dalykų – apie masinį užimtumą, apie socialinę atsakomybę, apie vaikų sportavimą mokyklose, bet jeigu jie neturės į ką lygiuotis, negalės net ateiti į stadioną ir pamatyti tas žvaigždes, lietuviškas žvaigždes, žaidžiančias su užsienio žvaigždėm, tai bus daug ilgesnis ir skausmingesnis kelias.
- Kokios priežastys, kad mes dar neturime stadiono?
– Pasakyčiau taip: stadioną stato ne federacija. Galima suskaičiuot ant rankų pirštų per pasaulį visą, kiek federacijų statė stadionus. Yra šalių, kur stadionus stato privatūs investuotojai. Toj pačioj Amerikoj, liberalioj šaly, daugiau kaip 50 proc. arenų yra pastatyta viešaisiais pinigais. Ir tai nieko naujo.
Jei manęs klausia, ar futbolo federacijai reikia stadiono – taip. Kiek rungtynių per metus Lietuvos futbolo rinktinė žais tame stadione? Keturias-penkias. Jūs turit galvot, kaip likusias 360 dienų gyvens stadionas, kaip jis bus išlaikomas. Kai pradedi kalbėt ta perspektyva, automatiškai ir užstringa visi projektai. Pastatyt stadioną ir jį išlaikyti nėra paprasta, bet tai yra ir šalies prestižo reikalas. Jei mes iki šiol neturime nacionalinio stadiono, tai yra blogai.
- Be jokios abejonės. Grįžtant prie futbolo ir politikos temos. Lietuvos federacija neseniai balsavo prieš Kosovo priėmimą į UEFA. Kodėl? Juk tai irgi nepriklausomybę siekianti įtvirtinti šalis, kokia kažkada buvo Lietuva.
– Supraskit teisingai šitą mūsų požiūrį. Mes kalbėjome ir su Užsienio reikalų ministerija. Dėl ko balsavome prieš. Iš esmės kiekviena organizacija turi pasitvirtinusi savo taisykles. Futbolas apskritai yra ganėtinai archaiškas žaidimas ir labai didžiuojasi savo senom taisyklėm, labai nelinkęs keisti jų. Kadangi UEFA taisyklės yra tokios, kurios sako, kad UEFA nare gali būti šalis, kuri yra pripažįstama Jungtinių Tautų kaip suvereni šalis. Kosovas šiam momentui nėra tokia šalis. Tai arba mes keičiame UEFA taisykles, arba mes gerbiame tas taisykles, kokios jos yra.
- Kokia jūsų pozicija būtų dėl Krymo? Matyt, šis klausimas irgi neišvengiamai iškils.
– Be abejo. Tai va tokie dalykai, dėl ko tos diskusijos buvo viduje UEFA, kad neišsprendus, arba, kitaip tariant, pradedant laužyti savo taisykles, mes atidarom Pandoros skrynią ir tada išlenda daug visų kitų politinių problemų, užšaldytų konfliktų ir mes priversti būsime jas spręsti. Aš nesakau, kad mes, kaip Europos ar Pasaulio futbolo federacijų sąjunga turėtume nespręsti jų, bet jeigu mes sakome, kad mūsų yra kriterijai, mūsų taisyklės yra tokios, tai mes turime jų laikytis.
- Kadangi po savaitės prasidės Europos čempionatas ir daugelyje šeimų sustos gyvenimas, pabūkim orakulais – kada Lietuvos rinktinė ne atrankoje žais su, pavyzdžiui, Anglijos rinktine tame pačiame Europos čempionate? Jūsų spėjimas?
– Mano spėjimas – gerai sudėliojus visus faktorius, tą teisingą receptūrą ir susitarus, kad mes to laikysimės, ne vien federacijoje, kalbu apie valstybinį lygį, klubus, savivaldybes ir visas institucijas ir su sąlyga, kad kitoms šalims galbūt seksis ne taip gerai, kaip mums – 2024 metai.
