Europos futbolo čempionate tokia maža tauta dar nėra žaidusi. Penktadienį prasidėjusiose pirmenybėse Prancūzijoje tarp 24 komandų pirmą kartą yra ne tik Islandija, bet ir Šiaurės Airija, Slovakija, Albanija, Velsas.
Bet vos 332 tūkst. gyventojų turinti Islandija, kurios dešimtadalį teritorijos sukaustę ledynai, yra mažiausia nykštukė tarp tokių milžinių kaip 2014-ųjų pasaulio čempionė Vokietija (81 mln. gyventojų), 2012-ųjų Europos čempionė Ispanija (46 mln.) ar turnyro šeimininkė Prancūzija (66 mln.).
Kaip Islandijai pavyko tai, ko daug valstybių, tarp jų ir Lietuva, niekaip nepasiekia?
Galbūt futbolo vikingams tiesiog pasisekė?
„Tiesą sakant, po to, ką išvydau Islandijoje, šios šalies rinktinės patekimas į Europos čempionatą manęs nenustebino“, – sakė du sezonus Islandijoje žaidęs puolėjas Arsenijus Buinickis.
Siuntė žvalgus į Islandiją
Iki šiol Islandijos rinktinė pasaulyje labiausiai buvo žinoma dėl to, kad tapo pirmąja, kurioje kartu žaidė tėvas ir sūnus.
Tai Arnoras ir Einoras Gudjohensenai pasirodė futbolo aikštėje 1996-aisiais per rungtynes su Estija.
Tais pačiais metais Lietuvos futbolininkai pasaulio čempionato atrankos rungtynėse 2:0 įveikė islandus, kai dabartinis mūsų šalies rinktinės treneris Edgaras Jankauskas ir Vaidotas Šlekys pelnė po įvartį.
Tuomet sėdint tarp 8 tūkst. „Žalgirio“ stadiono sirgalių ir žvelgiant į Benjamino Zelkevičiaus treniruojamą komandą, kurioje žaidė Gintaras Staučė, Viačeslavas Sukristovas, Arminas Narbekovas, Aurelijus Skarbalius, sukosi tokia mintis: amžinai būsime dėkingi islandams už tai, kad jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet futbolo aikštėje juos tvarkysime dar ilgai.
Bet tada ledynmetis nuo Islandijos jau slinko ant Lietuvos futbolo.
Kol mūsų šalies Futbolo federacijos bosai niro į majonezo biznį, grūmėsi dėl valdžios banditų metodais ir su jais bičiuliavosi, o „Žalgirio“ stadionas savaime virto tokiu vaiduokliu, kokiu nacionalinis stadionas Šeškinėje tapo už didelius pinigus, tarp Atlanto ir Arkties vandenynų esančioje saloje ėmė skleistis futbolas.
2002 m. ir 2003 m. islandai du kartus – 3:0 ir 3:0 – įveikė Lietuvą, bet ir tada abiejų šalių futbolo jėgų skirtumas neatrodė toks didelis, juolab kad mūsų šalies jaunimas Panevėžyje sutriuškino islandus 3:0 ir palypėjo į pirmąją vietą grupėje.
Bet dabar pasaulio futbolo reitinge Lietuva užima 127-ąją vietą, o Islandija rikiuojasi 34-a ir ruošiasi žaisti pirmąsias Europos čempionato rungtynes prieš Cristiano Ronaldo ir Portugalijos rinktinę antradienį, o vėliau kitus F grupės mačus su Austrija ir Vengrija.
Islandai nusipelnė būti Prancūzijoje.
Jei netikite, paklauskite olandų, kurių Europos čempionate nėra.
Islandija dukart įveikė Olandiją per savo įspūdingą žygį Europos pirmenybių atrankos varžybose, kuriose islandai taip pat pasiekė pergalę prieš Čekiją, Turkiją, Kazachstaną, Latviją, kol finišavo grupėje antri po čekų.
Kai lygiosiomis pasibaigusiame mače su Kazachstano rinktine islandai pirma laiko užsitikrino vietą Europos čempionate, šalies ministras pirmininkas Sigmuras Gunnlaugssonas pažadėjo, kad barai galės dirbti ilgiau, nei įprastai leidžiama darbo dienomis (iki 1 val.), ir mažoji šalis pasileido švęsti.
Tai buvo neatsitiktinė šventė, nes islandams nedaug trūko iki 2014 metų pasaulio čempionato – jie suklupo ties paskutiniu barjeru, pralaimėję atkrintamąsias rungtynes Kroatijai.
Islandų jaunimo (iki 21 m.) rinktinė šiuo metu yra tarp grupės lyderių, tad nenuostabu, kad dėl unikalios gamtos turistus kaip magnetas traukianti Islandija vilioja ir futbolo specialistus, ieškančius sėkmės recepto.
Lietuvos futbolo federacija (LFF) taip pat buvo viena tų, kuri siuntė kelis savo atstovus į Islandiją, kad įvertintų, kaip sako šiemet LFF prezidentu tapęs Edvinas Eimontas, islandų futbolo fenomeną.
Visur – šildomi futbolo namai
„Pirmiausia, kas krinta į akis važiuojant per Islandiją, tai sporto kompleksai – standartinių futbolo aikštės matmenų uždari maniežai, atviros dirbtinės dangos aikštės“, – sakė dusyk Islandijoje viešėjęs LFF Techninio skyriaus direktorius Raimondas Statkevičius, vadovaujantis ir Nacionalinei futbolo akademijai Kaune.
„Vasarą ten visi žaidžia tiktai futbolą – nuo mažylių, merginų iki garbaus amžiaus vyrų. Vyksta labai daug vaikų turnyrų, nes aikščių ten labai daug“, – įspūdžiais iš Islandijos dalijosi ir A.Buinickis.
Dauguma vyriausių dabartinės Islandijos rinktinės futbolininkų užaugo būtent žaisdami ant sniego ir žvyruotų aikščių, bet naujoji karta turi visiškai kitokias sąlygas.
Dėl atšiaurios gamtos – arktinio šalčio ir trumpų šviesių dienų islandai aštuonis mėnesius per metus neturi galimybių žaisti ant natūralios vejos.
Tačiau prieš du dešimtmečius norvegai pradėjo statyti standartinių matmenų uždaras futbolo arenas šiaurinėje šalies dalyje, ir tai pastebėjusi Islandijos futbolo federacija nusiuntė delegaciją į Norvegiją.
Iš ten islandai sugrįžo su idėja pastatyti šildomus futbolo namus visuose Islandijos mieste.
Metas buvo palankus, nes šalis išgyveno ekonominį bumą, o bankai klestėjo.
Pirmieji futbolo namai buvo pastatyti Keblavike prie oro uosto 2000 metais.
Antruosiuose, kurie duris atvėrė 2002 metais Reikjaviko rajone Breidablike, užaugo dalis dabartinės rinktinės žaidėjų.
2008 metais Islandiją sudrebinusi finansinė krizė, kai bankrutavo trys didžiausi šalies bankai, nesugriovė futbolo. Maniežai ir aikštės jau buvo pastatyti, o islandiška tvarka liko.
„Islandijos komandoje su manimi žaidęs vartininkas iš Serbijos jau 15 metų gyvena šioje saloje. Jis teigė, kad net per krizę nepavėlavo nė viena alga“, – sakė A.Buinickis, pats patyręs kitokią realybę Lietuvoje, kai 2013–2014 m. atstovavo dabar jau bankrutavusiam Panevėžio „Ekranui“.
Islandija po finansinės griūties atsigavo. Futbolu domisi vyresni ir jauni – juolab kad treniruotės vaikams daug nekainuoja, o valstybės pinigais finansuojami mikroautobusai vežioja mažylius nuo trejų metų į pratybas.
„Pirmas įspūdis – futbolo bazės, antrasis – gatvėse mačiau labai daug vaikų, vaikštančių su sportinėmis kuprinėmis į treniruotes ir iš jų“, – pastebėjo R.Statkevičius.
Dabar Islandija turi 9 standartinių matmenų uždaras futbolo arenas, trylika standartinių matmenų atvirų aikščių su dirbtine veja. Prie kiekvienos ugdymo įstaigos yra ir nedidelė 1000 kv. m aikštelė.
„Taip islandai visiškai eliminavo gamtos veiksnį. Jie turi saugias ir patogias sąlygas žaisti futbolą, – sakė LFF prezidentas E.Eimontas. – Jei lygintume su Islandija ir padaugintume atsižvelgdami į savo šalies mastą, mums reikėtų turėti 90 maniežų, bet turime du. Reikėtų 130 standartinių matmenų dirbtinių aikščių, bet Lietuvoje tokių yra mažiau negu dvi dešimtys. Ir dar – prie kiekvienos mokyklos po aikštelę.“
Ilgai miegojusi Lietuva per pastarąjį dešimtmetį išjudino dirbtinių lauko aikščių įrengimą, gausiai finansuojamą UEFA.
Bet didelių maniežų yra vos du – Vilniuje ir Marijampolėje.
Visi sostinės futbolo mėgėjai žino, kaip sunku gauti laiką futbolui šaltoje „Sportimos“ arenoje, nors nuomos kainos čia vis kopia aukštyn.
„Dideli maniežai – didelės investicijos, – pažymėjo E.Eimontas. – Kuo didesnis maniežas, tuo labiau auga sąnaudos, nes reikia pastatyti pastatą, kuriame nėra kolonų: aikštėje jų negali būti.
Todėl reikia didesnių arkų, todėl brangesnės konstrukcijos.
Dabar kuriami ir pripučiamieji maniežai, jų būna ir lengvesnių konstrukcijų, tad diskutuojame, kokio tipo maniežų reikia Lietuvai. Turėdami sprendimą galėsime eiti kalbėtis į savivaldybes, vyriausybę, kad viskas būtų centralizuota valstybės mastu.
Mes norėtume, kad uždarų futbolo arenų būtų kiekviename didžiajame mieste, – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, o kituose miestuose – galbūt mažesni, apie 3 tūkst. kv. m, maniežai.“
Islandai žiemą spardo kamuolį uždarose futbolo arenose ir apšildytose atvirose dirbtinėse aikštėse, o vasarą keliasi į lauką.
Islandijos pirmosios lygos klubui „Akureyri“ atstovavęs, vėliau į aukščiausiosios lygos „Akranes“ persikėlęs A.Buinickis teigė, kad saloje tiktai viena ekipa žaidė ant sintetinės dangos. Mat vasara – tinkamas metas Islandijos čempionatui, kuris prasideda gegužės pradžioje, o baigiasi rugsėjį.
„Šalčio nė nepajutau, nors žaidžiau ir Akureiryje šalies šiaurėje. Keista, bet Islandijos šiaurėje vasaros šiltesnės nei pietuose. Reikjavike būna daugiau kritulių ir labiau vėjuota.
Pasitaikydavo stiprių vėjų, tad treniruotis būdavo nelengva, bet per rungtynes oro sąlygos ir aikštės buvo geros“, – pasakojo A.Buinickis.
Islandija serga futbolu
Nors Islandijos futbolo lyga nėra stipri, į rungtynes ten renkasi daug žiūrovų.
A.Buinickis sezoną žaidė 5 tūkst. gyventojų turinčiame Akranese, kur į rungtynes susirinkdavo po pusantro tūkstančio žmonių, – beveik trečdalis miestelio. Didesniuose miestuose mačus stebėdavo 2–5 tūkst. sirgalių.
„Vasarą visi domisi futbolu, o žiemą futbolas tampa Nr.2. Žiemą Islandijoje karaliauja rankinis“, – pasakojo du sezonus Islandijoje rungtyniavęs A.Buinickis.
Į Islandijos rinktinės rungtynes Reikjavike dabar 15 tūkst. bilietų iššluojami per 20 minučių.
Apie tris dešimtis tūkstančių islandų keliauja ir jau atkeliavo į Prancūziją palaikyti pirmą kartą į Europos pirmenybes iškopusios savo komandos.
Treneris – antroji profesija
Futbolo infrastruktūra yra pirmasis iš trijų banginių, ant kurių laikosi Islandijos futbolas, įsitikinę LFF vadovai.
Antrasis yra treneriai. Islandijoje dirba apie 600 federacijos licencijuotų futbolo trenerių – neįprastai daug tokiai mažai šaliai.
Vadinasi, Islandija turi po vieną futbolo trenerį penkiems šimtams žmonių, Anglija – vieną penkiems tūkstančiams žmonių, o Lietuva – vieną šešiems tūkstančiams.
Futbolas daugybei islandų tapo antrąja profesija, leidžiančia papildomas pajamas derinti su pomėgiu.
Netgi ir Heimiras Hallgrimssonas, Islandijos rinktinėje sudarantis trenerių duetą su Larsu Lagerbacku iš Švedijos, o po 2016 metų Europos pirmenybių liksiantis pagrindiniu treneriu, kartais tebedirba odontologu.
Lietuvoje yra apie 500 dirbančių futbolo trenerių, kurių dalį rengė Lietuvos sporto universitetas, dalį – federacija.
„Paklausa turi atitikti poreikius, – sakė LFF Techninio skyriaus vadovas R.Statkevičius. – Dabar trenerių pasiūla yra didesnė nei norinčių žaisti futbolą vaikų.“
Štai Jonavoje darbuojasi 4 vaikų futbolo specialistai. Bet šiame mieste pernai mokyklos duris pravėrė tik 120 pirmokų, dalis iš jų pasirenka šokius, muziką ar kitų sporto šakų treniruotes.
R.Statkevičiaus nuomone, futbolo konkurentu šiuo metu nėra krepšinis ar kita sporto šaka: „Konkuruojame dėl tų vaikų, kurie visiškai nesportuoja, konkuruojame su migracija.“
Jaunimas turi kilti užsienyje
Trečiąja islandų fenomeno dalimi LFF atstovai laiko sklandų jaunųjų žaidėjų perėjimą į profesionalų futbolą. Visi iš 23 Islandijos rinktinės futbolininkų į Europos čempionatą susirinko iš užsienio klubų.
„Nors Islandijos čempionatas stipresnis už mūsų – žaidžia daugiau lygių komandų, manau, kad Vilniaus „Žalgiris“ ar „Trakai“ ten kovotų dėl aukščiausių vietų“, – Islandijos pirmenybių lygį apibūdino šį sezoną Utenos „Uteniui“ atstovaujantis A.Buinickis.
Geriausi islandų futbolininkai drąsiai palieka savo klubus ir iškeliauja į užsienio komandas, o lietuviai dar suka galvą, kuria kryptimi žengti, – stiprinti jaunimu A lygos komandas ar stiprinti savo jaunimą užsienio klubuose? Pastarieji pavyzdžiai – įvairūs.
Geriausiu praėjusių metų Lietuvos futbolininku išrinktas Lukas Spalvis futbolo abėcėlės išmoko Vokietijoje, o po to per Kauno futbolo akademiją išlėkė į Daniją, kur šį sezoną bumbtelėjo 18 įvarčių ir sudarė sutartį su Lisabonos „Sporting“.
Vykintas Slivka, sudaręs sutartį su Turino „Juventus“, buvo priverstas ieškoti žaidimo laiko silpnesnėse Italijos, Slovėnijos, Olandijos komandose, bet atsiskleidė kūrybingu žaidimu Lietuvos rinktinėje.
Pastarosiose Lietuvos rinktinės rungtynėse su Lenkija Krokuvoje daug prisidėjęs prie lygiųjų (0:0) gynėjas Edvinas Girdvainis iš Kauno akademijos išvyko į Paduvos klubą Italijoje, žaidė Ispanijos 3-iosios lygos klube „Marbella“, o dabar tikisi sulaukti geresnių pasiūlymų.
Bet keli perspektyvūs žaidėjai – Simonas Stankevičius, Deimantas Petravičius, Gratas Sirgėdas ir dar daug kitų dėl įvairių priežasčių stringa vyriškame futbole.
„Mes sugebame paruošti jaunus žaidėjus pradiniame etape, bet baigiamajame, kai jie būna 16–18 metų, jų netenkame, – pripažino R.Statkevičius. – Per užsienio klubus turėtume daugiau galimybių juos parengti vyrų rinktinei, nes ten futbolininkai patektų į gerą terpę, kur reikia kovoti dėl vietos po saule.
Lietuvoje jiems kovoti nereikia, nes tą vietą jie turi. Bet užsienyje didesnė motyvacija siekiant sutarties, be to, ten jie gauna geresnius varžovus – ten talentai žaidžia prieš talentus.“
Švedas įliejo profesionalumo
Galiausiai daug lemia asmenybės, kurių Islandijos rinktinei pavyko užsiauginti pačiai, o vieną pasikviesti iš Švedijos.
Breidablike užaugęs, bet 18-os į Angliją tęsti karjeros išvykęs dabar 26 metų Gylfi Sigurdssonas yra islandų puolimo širdis.
„Swansea City“ žaidžiantis vidurio saugas pelnė šešis įvarčius ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus per 10 atrankos varžybų.
G.Sigurdssono aikštės matymas ir gebėjimai perduoti kamuolį padėjo suderinti komandinius veiksmus, be to, jis yra pavojingas tolimais smūgiais.
Kitas vidurio saugas Aronas Gunnarssonas ne visada patekdavo į „Cardiff“ sudėtį, bet būdamas rinktinės kapitonas vienija islandus ne tik aikštės viduryje, bet ir už jos ribų.
Žymiausias šalies futbolininkas – kitados Londono „Chelsea“ ir „Barcelona“ žaidęs ir lietuviams įvarčių 2002–2003 m. atseikėjęs šviesiaplaukis Eiduras Gudjohensenas dabar yra 37-erių ir rinktinėje tenkinasi atsarginio vaidmeniu, bet jo patirtis nepamatuojama.
Be to, būdama naujokė Europos pirmenybėse Islandija turi vieną labiausiai patyrusių trenerių.
67 metų švedas L.Lagerbackas padėjo Švedijos rinktinei penkis kartus patekti į pasaulio ir Europos pirmenybes 2000–2008 m., o paskui treniravo Nigerijos rinktinę 2010-ųjų planetos čempionate. Politikos ir ekonomikos mokslus jaunystėje studijavęs švedas atėjo į Islandijos rinktinę su savais reikalavimais.
Jis siekė visiško profesionalumo – nuo sveikatingumo kambario iki komandos virtuvės, kuriai buvo pasamdytas virėjas.
Rinktinė pradėjo skraidyti užsakomaisiais reisais į svarbiausias rungtynes, nebegaišdama laiko oro uostuose.
Be to, švedas įskiepijo komandai drausmę ir atskleidė islandų kovingumą.
R.Statkevičiui per pokalbį su L.Lagerbacku įstrigo islandų intensyvaus žaidimo pavyzdys: „Jis rodė vaizdo įrašą, kaip islandų krašto gynėjas bėga į ataką, perduoda kamuolį puolėjui, rūksta atgal, ginantis perima kamuolį ir vėl dumia į ataką. Tai parodo, koks ištvermingas ir kovingas yra Islandijos futbolininkas.“
Dar svarbiau, jog L.Lagerbackas įkalė žaidėjams mintį, kad jie gali nugalėti bet ką. Kad kiekviename mače reikia siekti ne vieno, o trijų taškų.
Pergalių siekį rinktinėje įdiegęs treneris ir pats pasiekė savo vertingiausią laimėjimą, kai islandai įšoko į „Euro 2016“.
„Ne, aš nesu nacionalinis didvyris. Tokie žmonės kaip Nelsonas Mandela ar Martinas Lutheris Kingas yra didvyriai – aš tiesiog futbolo treneris“, – mėgsta sakyti L.Lagerbackas.
Lietuviai vis dar ieško
Be abejo, ne viską galima sužinoti ir perimti iš Islandijos vikingų. Dalis paslapties slypi jų genuose. Islandija yra vienintelė NATO valstybė, neturinti profesionalios kariuomenės.
Bet Islandijos rankininkai 2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabrą, o šios šalies krepšininkai pernai pirmą kartą žaidė Europos pirmenybių finaliniame etape.
Neturėdama profesionalios kariuomenės Islandija savo drąsą išlieja sporto aikštėse.
Pripažindami islandų charakterį ir įžvalgumą kuriant futbolo piramidę lietuviai supranta, kad visko nukopijuoti neįmanoma ir turbūt neverta.
„Kažkiek perimti galima, bet islandų pasiekimų pamatai pakloti prieš 10 metų.
Negalime tiek grįžti atgal, – kalbėjo R.Statkevičius. – Visi, tarp jų ispanai ir vokiečiai, irgi visada ieško pažangiausių metodų ir sprendimų, kad būtų dar geresni.
Kiekvieną dieną futbolas tobulėja, spiralė sukasi tarp naujų idėjų ir sugrįžimų prie gerų senų minčių.
Ispanų karta buvo auksinė, bet po to atsirado nuo 2006 metų Vokietijoje diegtų futbolo akademijų programos vaisiai.
Ir belgų kelias įdomus – jų klubai nieko nepasiekia Europoje, bet individualus žaidėjų parengimas yra puikus, Belgijos rinktinė ką tik buvo pirmoje pasaulio reitingo vietoje.“
Ir E.Eimontas mano, kad vėlu aklai kopijuoti islandus, bet reikia žvalgytis į kitas šalis, sekti šių dienų tendencijas ieškant savo kelio.
„Šiuo metu orientuojamės į masinį futbolą, kad kuo daugiau žmonių Lietuvoje žaistų šį žaidimą. Tai nėra prastas tikslas, bet kartu reikia strategijos ir užduoties rinktinei, – sakė LFF prezidentas. – Per šiuos metus atnaujinsime strategiją ir nubrėšime kryptis 8–12 metų į priekį.“
E.Eimontas viliasi, kad galbūt tai bus 2024-ieji, kai Lietuvos rinktinė pirmą kartą įšoks į Europos pirmenybes.
Panašių ateities projekcijų būdavo ir LFF prezidento pirmtakų Liutauro Varanavičiaus ir Juliaus Kvedaro vizijose, bet jos liko toli nuo realybės.
Galbūt todėl dabartinis LFF vadovas kalba atsargiai, bet turi pagrindo tikėtis, kad ateitis Lietuvos futbolui bus šviesesnė.
„Dabartinė mūsų penkiolikamečių-šešiolikamečių karta tikrai talentinga, – tvirtino R.Statkevičius. – Bet jos vienos neužteks. Turi būti stiprus kartų mišinys.“
Tyrimai parodė, kad ir dabartinių vienuolikmečių-dvylikamečių karta akivaizdžiai geresnė už tą, kuri Lietuvoje augo prieš dešimt metų. Be to, dabar talentingų futbolui berniukų tiesiog yra daugiau.
Akivaizdu, kad laukti savos komandos Europos ar pasaulio pirmenybėse mums reikės ilgai.
Kaip ir akivaizdu, kad islandų pavyzdys rodo – laukti verta. Tik reikia rasti savo kelią.
