„Atlanto“ trenerį iš Rusijos atlydėjo sutartų rungtynių šleifas

Dar prieš keletą metų Konstantinas Sarsanija pateko į įtakingiausių Rusijos futbolo veikėjų sąrašą kartu su Romanu Abramovičiumi ir Vladimiru Putinu, bet 2013-asiais nelauktai persikėlė į Klaipėdą. Kodėl „Atlanto“ treneris paliko tėvynę?

Jis jau gėrė šampaną iš UEFA taurės, o savo mobilaus telefono knygelėje iki šiol saugo Londono „Arsenal“ trenerio Arsene'o Wengero numerį.

Dar 1998-aisiais gavęs oficialiaus FIFA agento licenciją K.Sarsanija savo ryšių voratinkliu apraizgė ne tik visas buvusios Sovietų Sąjungos žemes.

Buvęs Edgaro Jankausko, Rimanto Žvingilo ir kitų Lietuvos rinktinės žaidėjų globėjas tapo įtakingiausiu futbolo agentu Rusijoje, bet dabar jau trečią sezoną treniruoja Klaipėdos „Atlanto“ futbolininkus.

Kas privertė 46-erių rusą palikti tėvynę ir pelningą profesiją, o laimės ieškoti nykštukinėje futbolo požiūriu Lietuvoje?

„Sarsanijai neduoda ramybės Mourinho šlovė, – savo versiją pateikė tribuna.ru portalas, ambicingą tautietį lyginęs su Londono „Chelsea“ treneriu. – Sarsanija atkakliai mėgina save vyriausiojo trenerio vaidmenyje. Būtent ieškodamas trenerio laimės jis pasiekė ir Klaipėdą“.

Atvedė socialdemokratų pergalė

Tėvynėje K.Sarsanijai iš tiesų nepavyko tapti rusiškuoju Mourinho.

Jis mėgino treniruoti keletą komandų skirtingose Rusijos lygose, bet per neilgą trenerio karjerą spėjo labiau išgarsėti ne savo pergalėmis futbolo aikštėse, o skandalingomis istorijomis dėl sutartų rungtynių, kol nepasirodė Baltijos pajūryje.

„Lietuva 1991 metais išėjo iš SSRS sudėties ir Rusijos ekonominių interesų ten, sakykime, nebuvo paisoma. Bet pastaruosius Seimo rinkimus laimėjo socialdemokratai, ir vektorius šiek tiek pakrypo į Rusijos pusę, – dar 2013 m. spalį „Novyje vedomosti“ pasakojo K.Sarsanija. – Viena iš bendrovių, kuri pradėjo bendradarbiauti su Klaipėdos uostu, ėmė padėti ir vietos futbolo klubui „Atlantas“. Turiu šioje bendrovėje pažįstamų, todėl jie pasiūlė man atvažiuoti ir pažiūrėti. Man pasiūlė trenerio darbą ir pagalvojau: „kodėl gi ne?“.

Komunikabilus ir charizmatiškas rusas Lietuvoje iš karto daug kam padarė įspūdį.

Dar 2013-ųjų rudenį po pirmojo sezono su „Atlantu“ K.Sarsanija buvo išrinktas geriausiu A lygos treneriu, o šį šeštadienį mėgins iškovoti ir pirmą savo trofėjų Lietuvoje.

LFF taurės finale Šiauliuose jo auklėtiniai susitiks su Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkais.

„Esame tikrai patenkinti trenerio rezultatais, – „Lietuvos rytui“ tvirtino „Atlanto“ prezidentas Romualdas Jonaitis. – Nežinau, kas ten ką rašė ir citavo, bet K.Sarsanija tapo „Atlanto“ treneriu todėl, kad sutapo jo ir mūsų požiūris į klubo ateitį“.

Pravertė įtakingos pažintys

Lietuvoje K.Sarsanija mėgina vytis ir įgyvendinti senas savo svajones, nors Rusijoje jo pavardė iki šiol liko kaip sėkmingo futbolo agento, o ne trenerio sinonimas.

Ne tik Rusijos, bet ir Prancūzijos antrosios lygos klubuose jaunystėje trumpai rungtyniavęs gynėjas po profesionalios žaidėjo karjeros futbolo versle pasiekė tikrai žymiai daugiau negu aikštėje ar ant suolo.

K.Sarsanija buvo Sankt Peterburgo ¨Zenit¨ klubo sporto direktorius, kai šis ¨Gazprom¨ remiamas Rusijos klubas 2008 metais pirmąsyk iškovojo UEFA taurę.

Jis rinko žaidėjus ir Maskvos „Dinamo“, sukūrė nuosavą „Sportakademclub“ klubą, dirbo Rusijos futbolo federacijos (RFS) prezidento patarėju, treniravo „Chimki“ ir Voronežo „Fakel“ komandas.

Būtent jis į „Zenit“ komandą ir Rusijos rinktinę atvedė trenerį olandą Dicką Advocaatą, tapęs Sankt Peterburgo futbolo klubo prezidento ir „Lentransgaz“ bendrovės vadovo Sergejaus Fursenko dešiniąja ranka.

Kai šis įtakingas ir Rusijos politinei valdžiai artimas verslininkas 2010-aisiais perėmė RFS vairą, K.Sarsanija futbolo kuluaruose tapo tiesiog išskirtine figūra.

Vos prieš trejetą metų surengtuose Rusijos futbolo įtakingiausių asmenybių rinkimuose K.Sarsanija neatsitiktinai užėmė 11-ąją vietą. Jis nusileido Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, „Gazprom“ vadovui Aleksejui Mileriui ir Londono „Chelsea“ savininkui Romanui Abramovičiui, bet pralenkė beveik visas šios šalies futbolo žvaigždes.

„Labiausiai nerimstantis kombinatorius Rusijos futbole toliau vienu metu dirba visomis kryptimis. Vos baigęs karjerą Prancūzijos klube Sarsanija pradėjo megzti savo tinklą agentų versle ir dabar žaidėjų turguje gali aktyviai dalyvauti skirstant pačių rimčiausių Rusijos komandų lėšas, – aiškino šių rinkimų organizatoriai. – Net Julijui Cezariui toli iki Sarsanijos puoselėjamų daugybės tikslų.

Jis pataria visiems, jo ryšių voratinklis vis tvirtėja, norinčių dirbti su juo vis daugiau, ir jo įtaka toliau auga kiekvieną sezoną“.

Įtakingos pažintys K.Sarsanijai ilgai nešė aukso kiaušinius, bet jo veiklos metodai kėlė vis daugiau abejonių ir konkurentams, ir žurnalistams.

2010-aisiais Rusijos dienraštis „Novaja gazeta“ kartu su Vokietijos savaitraščiu „Spiegel“ atliko tyrimą apie Vokietijoje registruotą bendrovę „Girrus“, kurios steigėjais buvo K.Sarsanija ir „Premier“ lygos prezidentas Sergejus Priadkinas.

Dviejų šalių žurnalistai nustatė, jog būtent ši bendrovė per ofšorus kontroliuoja pelningiausius futbolininkų perėjimus į Rusijos klubus iš užsienio ir atvirkščiai. Užsieniečiai agentai patvirtino, jog visą Rusijos futbolo rinką kontroliuoja tik su S.Priadkinu susieję žmonės.

„Novaja gazeta“ kreipėsi į FIFA, prašydama ištirti, ar aukštas pareigas užimantis Rusijos futbolo valdininkas nesupainiojo interesų, kartu su savo verslo partneriu užsiimdamas ir agentūrine veikla.

„Mes nepažeidėme jokių įstatymų. Akivaizdu, kad šie straipsniai yra nukreipti prieš Sergejų, – savo bičiulį gynė K.Sarsanija. – „Girrus“ neturi jokios FIFA licencijos. O savo agento licenciją aš jau seniai atidaviau“.

Geriausio 2014 metų Lietuvos futbolininko Giedriaus Arlauskio agentas Leonidas Istrati viešai atskleidė kitą istoriją, kaip nukentėjo nuo visagalio dueto.

„Kai žlugo „Moskva“ klubas, Aleksandras Epurianu paprašė manęs surasti kitą komandą. „Spartak“ ir CSKA klubai buvo pasiruošę jam mokėti po 700 tūkst. dolerių per metus ir su manimi jau vedė derybas, – pasakojo FIFA agentas iš Moldovos. – Bet „Dinamo“ pasiūlė 1 milijoną ir elgėsi kitaip – Maskvos klubo direktorius K.Sarsanija žaidėjui paskambino tiesiogiai. Vėliau man pranešė, jog taip buvo padaryta S.Priadkino nurodymu“.

Traukė klientą iš kalėjimo

Rusijos futbolo džiunglėse K.Sarsanija visuomet jautėsi kaip žuvis vandenyje.

Bet kartą jis buvo priverstas traukti savo klientą iš kalėjimo, nes Vakarų Europoje jau neveikė įprastos rusiško verslo taisyklės.

Kai „Saint Etienne“ klubas susidomėjo Novorosijsko „Černomorec“ vartininku Maksimu Levickiu, šiam sandėriui iškilo grėsmė, nes Prancūzijoje tuomet galiojo griežtos kvotos legionieriams ne iš ES valstybių. Bet K.Sarsanija greitai rado išeitį ir savo klientui akimirksniu parūpino falsifikuotą graikišką pasą.

Jis jau skaičiavo solidžius komisinius, kai sulaukė nemalonios žinios. Prancūzijos policininkai žaibiškai atpažino klastotę, ir ukrainiečių kilmės futbolininką iš Rusijos uždarė į daboklę.

K.Sarsanijai teko samdyti brangius advokatus, kad išgelbėtų savo klientą.

Sulaikytam futbolininkui galiausiai buvo skirta piniginė bauda, kurią sumokėjo pats agentas, ir sumanęs šią aferą.

Papirkinėjo teisėjus ir varžovus?

K.Sarsanija paliko Rusiją ir oficialiai baigė agento karjerą, bet jį iki šiol persekioja senų skandalų šešėliai.

Dar 2009-aisiais Maskvoje išleistoje knygoje „Sutartinės rungtynės. Kaip perkami ir parduodami mačai rusų futbole“ K.Sarsanija tapo vienu pagrindinių veikėjų.

„Atlanto“ treneris, regis, jau iki karjeros pabaigos neišsiplaus visų tų dėmių, kurios sutepė jo reputaciją, kilus įvairiems įtarimams.

„Smolensk“ ir „Reutov“ klubai kaltina „Sportakademklub“, Sarsaniją ir mistinį Teimurazą papirkinėjimu“, – šaukė Rusijos žiniasklaida dar 2007-aisiais.

„Sarsanija atėmė iš Novokuznecko futbolą, – po dviejų metų seną temą pratęsė infox.ru. – Sarsanijos vadovaujamas Maskvos „Sportakademklub“ turėjo iškristi į antrąją lygą ir pagal žaidimą, ir pagal rezultatus, tačiau staiga padarė kosminį šuolį į viršų ir per paskutinius penkis turus paėmė maksimaliai taškų – 15. Beje, per dvi paskutiniąsias rungtynes lemiamus įvarčius maskviečiai įmušė iš 11 m baudinių“.

„Deja, futbole yra negatyvių reiškinių. Tai tiesiog įžūliai parodė „Sportakademklub“, kai laimėjo keturis paskutinius savo mačus. Visi viską supranta, – aiškino „Metalurg Kuzbass“ direktorius Vladimiras Jeriominas. – Kai „Sportakademklub“ laimėdavo, darėsi net juokinga. Visa Maskva žinojo...Bet Sarsanija – jis turi milijonus pinigų. Štai perėjo į „Chimki“, ir ten taip pat su jais dirbs“.

„Ar žinote tokį specialistą Sarsaniją? Jis tiek sutartinų rungtynių „Zenit“ komandai atnešė! Man pažįstami viską papasakojo, – jau 2012-aisiais tula-football.ru aiškino legendinis SSRS laikų TV futbolo komentatorius Vladimiras Pereturinas.

„Blogo linkintys, kurių Konstantinui netrūksta kaip ir kiekvienam sėkmingam žmogui, tvirtina, jog padedant saviems futbolininkams labai lengva užtikrinti vienų ar kitų rungtynių rezultatą. Bet niekas dar nepagavo Peterburgo klubo sporto direktoriaus K.Sarsanijos už rankos per auksinį „Zenitui“ 2007-ųjų sezoną, kai jo indėlis į triumfą buvo toks pats kaip D.Advocaato ir A.Timoščiuko kartu sudėjus. Ir galima neabejoti: kai tik S.Fursenka bus išrinktas futbolo federacijos prezidentu, jau niekas ir nepagaus“, – dėstė „Bolshoj sport“ žurnalas.

„Sutartinės rungtynės Rusijos futbole, aišku, yra. Ypač jų daug žemesnėse lygose, kurios kuluaruose taip ir vadinamos – komercinės lygos, – pripažino K.Sarsanija. – Bet galvoti mes galim ką norim, o įrodymų tai nėra“.

Norvegas sukėlė skandalą

Apie įtartinus jo darbo metodus vienas po kito jau paliudijo ne tik skirtingi rusai.

Dar didesnį skandalą pernai sukėlė Norvegijos futbolininkas Erikas Hagenas, pareiškęs, jog 2007 metais čempionų titulą „Zenit“ lėmė kyšiai teisėjams.

„Paskutinės dešimt to sezono mūsų rungtynių. O Dieve... Visi teisėjų sprendimai buvo tik „Zenit“ naudai. Dėl to man buvo net nepatogu, – „VG Sporten“ prisipažino Sankt Peterburgo klubui 2005-2008 m. atstovavęs norvegas. – Prieš vieną mačą buvo pasakyta, jog turime susimesti po 3 tūkst. dolerių teisėjui ir tada laimėsime. Visi nusprendė mokėti. Ir aš sumokėjau“.

„Negirdėjau nieko apie šitą istoriją. Pinigų teisėjams niekada nerinkom. Nesąmonė kažkokia, – piktinosi K.Sarsanija. – Kodėl E.Hagenas taip kalba? Jis šiek tiek kuoktelėjęs vaikinas. Jeigu būtų taip nutikę, tikrai būčiau kažką bent girdėjęs“.

Lietuvoje rado ramybę

„Atlanto“ treneris nepraleidžia progų viešai pakomentuoti Rusijos futbolo įvykius, nors jau trečią sezoną gyvena Klaipėdos klubo rūpesčiais.

Jis pagaliau surado ramybę ir Lietuvoje, regis, saugiai pasislėpė nuo nemalonių klausimų ir visų įtarimų.

Ar padės „Atlantas“ jam realizuoti slaptas svajones?

„Norėjau būti treneriu dar tuomet, kai dirbau agentu. Tuo metu bendravau su pačiais geriausiais treneriais: Marcelo Lippi, A.Wengeru, D.Advocaatu, Ericu Geretsu, – skaičiavo K.Sarsanija. – Stebėjau jų treniruotes ir užsirašinėjau. Tikrai nesutinku, kad iki šiol nepasiekiau jokių rezultatų“.

„Gaila, kad Sarsanija save kažkodėl įsivaizduoja genialiu treneriu. Agento veikla jam sekėsi žymiai geriau“, – iki šiol įsitikinusi Rusijos žiniasklaida.

Bet į Lietuvą emigravęs rusas jau nenori grįžti atgal. Ir pasiruošęs savo tautiečiams įrodyti, jog šie vėl suklydo.

Skandalingos knygos herojus

Dar 2009 metais Maskvos leidykla „Eksmo“ išleido knygą „Договорняк. Как покупают и продают матчи в российском футболе“ („Sutartinės rungtynės. Kaip perkami ir parduodami mačai rusų futbole“), kurią parašė žurnalistas Aleksejus Matvejevas.

Skandalingoje knygoje buvo surinkti faktai apie nešvarius Rusijos futbolo užkulisius, ir jau pirmajame skyriuje daugiausiai dėmesio sulaukė Konstantinas Sarsanija.

Žemiau pateikiame keletą šios knygos ištraukų:

„Štai pirmosios lygos komandos „Sportakademklub“ pavadinimas praktiškai nedingdavo iš kai kurių – ypač sporto – leidinių visą praėjusį (2008 metų) sezoną.

Ten vyriausiuoju treneriu dirbo įdomi asmenybė – Konstantinas Sarsanija.

Ko tik nerašė reporteriai apie patį Konstantiną ir jo šlovingąjį „Sportakademklub“.

Tiesiogiai užsimindavo, kaip „Sovietskij Sport“ puslapiuose , kad šita komandėlė ne itint garbingai, švelniai tariant, žaidžia, ypač čempionato pabaigoje. Tuomet vyko žiauri kova dėl vietos po saule pirmoje lygoje, o „akademikai“ kaip tik turėjo iškristi. Bet stebuklingu būdu išsigelbėjo.

Apžvelgdamas, pavyzdžiui, mačo su Briansko „Dinamo“ eigą „Sovsport“ reporteris pastebėjo, jog „Dinamo“ kovojo tik pirmajame kėlinyje, o antrajame jau nusprendė netraukti Sarsanijos komandos kartu su savimi į antrąją lygą. Po tokių sakinių (o buvo ir dar iškalbingesnių) tampa aišku, kaip klostėsi ši „atkakli“ dvikova, pasibaigusi „gražia“ „Sportakademklub“ pergale – 3:1.

Po trijų dienų „akademikai“ atliko dar vieną „žygdarbį“, įveikdami lygos čempionus iš „Rostov“ – 2:1. Rašydamas apžvalgą „Sovsport“ reporteris vėl ironizavo apie abiejų komandų žaidėjus. Vieni aiškino, kad jiems trūko motyvacijos, o „akademikai“ net apsiputoję tvirtino, kad jie negalėjo pralaimėti. Kitaip – nors į kilpą lįsk. Štai tau ir 2:1.

O metais anksčiau, 2007-ųjų sezono pradžioje, kilo skandalas dėl taip vadinamosios „Smolensko bylos“. Tuomet „Sportakademklub“ dar žaidė antrosios lygos Vakarų zonoje. Ir pasirodė informacija, jog dar prieš „Smolensk“ ir „Sportakademklub“ rungtynes smolenskiečių treneriui ir kai kuriems jo žaidėjams buvo pakišta pinigų už galimą šio mačo atidavimą.

Tuomet Smolensko Lenino rajono pareigūnai organizavo net penkis (!) patikrinimus, tačiau baudžiamosios bylos taip ir neiškėlė...

Manau, kad suveikė vardo magija – Sarsanija! (nors kas tai per žmogus, iš kur ir kaip jis atsirado, niekas bent jau iš paprastų futbolo sirgalių iki šiol nežino).

Konstantinas dažnai pasigirdavo: jam skambina pats Dickas Advocaatas, labai domisi „Sportakademklub“ rezultatais ir labai išgyvena dėl komandos. Advocaatas, jeigu kas dar nežino – dabar daugiau ne olandų, o rusų nacijos didvyris. Juk jis atnešė „Zenit“ UEFA taurę. O didvyriai ir jų aplinka (Sarsanija toks talentingas, jog sugeba suderinti dar ir „Zenit“ prezidento patarėjo pareigas) pas mus juk neliečiami ir nebaudžiami.

Rusijos futbolo sąjungos prezidentas Vitalijus Mutko tiesiog eidavo iš proto nuo įkyraus žurnalistų kamantinėjimo, kai šie jam primindavo apie pareigą išsiaiškinti tokią subtilią „Smolensko bylą“.

O Kostia Sarsanija juk susiejęs su Piteriu ir „Zenitu“. Ir juolab jau auga žmogus – kūrybiškai. Pakvietė jį nuo šio sezono (2009 metų) jau į „Chimki“ klubą.

Tikriausiai visų pirma už tuos sugebėjimus rasti glaudų ryšį su kolegomis iš kitų komandų ir už lankstų mąstymą. Juk šios savybės – aukso vertos.

Sarsanijos darbo metodai, tiesą sakant be jokio kuklumo, jau yra sistema, verta atidaus dėmesio. Tas pats Mutko, kaip ir visokie disciplinos komitetų nariai ar garbingo žaidimo ekspertai ir kiti ją turėtų prižiūrėti.

Bet šie ponai tikriausiai rūpinasi svarbesnėmis problemomis. Todėl Sarsanija ir jiems panašūs gali be jokios baimės ir priekaištų „kūrybiškai“ toliau augti ir tobulėti“.

A.Matvejevas, „Sutartinės rungtynės. Kaip perkami ir parduodami mačai Rusijos futbole“, 2009 metai.