Martynas Marijampolės futbolo centre treniruoja mergaičių futbolo
komandą, dirba Keturvalakių (Vilkaviškio rajonas) daugiafunkciame centre
ir per metus organizuoja po keliolika masinio futbolo renginių vaikams,
jų tėvams bei seneliams.
Suburti močiučių futbolo komandą jaunas treneris sugalvojo po
praėjusiais metais vykusio sporto renginio.
„Mintis kilo, kai darželinukai žaidė su savo močiutėmis. Tuomet
pamaniau, o kodėl nesurinkti tik močiučių komandos?
Kalbinau savo koleges, pažįstamas. Teko ir klauptis ir rankas bučiuoti,
įtikinti ir padrąsinti“, – šypsojosi Martynas.
Ketvirtadienį į Keturvalakių daugiafunkcio centro salę susirinkusios
solidaus amžiaus moterys klegėdamos patvirtino: „Taip, taip, – ir
klaupėsi, ir rankas bučiavo“.
Tądien dvidešimt spalvinga sportine apranga pasipuošusių 46–70 metų
moterų susirinko pasitreniruoti ir žaisti draugiškų rungtynių.
Ko gero, prieš kurį laiką jos nė už ką nebūtų patikėjusios, jog kada
nors vaikysis aikštėje futbolo kamuolį.
Per treniruotę kalbintos moterys džiaugėsi, jog įsitraukė į savotišką
avantiūrą, teikiančią labai daug teigiamų emocijų.
Solidaus amžiaus futbolininkės žaidžia pagal mažojo futbolo taisykles
poroloniniu kamuoliu, kad išvengtų traumų.
Treneris patikino, jog močiutės labai greitai perprato taisykles.
„Kai mane pakvietė žaisti futbolą, iš karto sutikau. Treneris mus gerai
išjudina. Visos pažaidžiame, išsidūkstame“, – sakė močiutė Roma.
Pensininkė Alė pasakojo, jog iki tol niekada nežaidė futbolo, šios
sporto šakos varžybas per televizorių pažiūrėdavo tik retsykiais: „Mane
neilgai įkalbinėjo. Nepavargstu, žaidžiame pagal savo amžiaus jėgas.
Artimieji labai palankiai vertino, kai sužinojo, kad mane kviečia į
futbolo komandą, sakė: „Tik eik, eik“.
„Nesigailiu, kad pradėjau žaisti futbolą. Senatvėje sugrįžta jaunystė,
– juokėsi močiutė Genovaitė. – Treneris šitą liepsnelę uždegė. Mes čia
esame visos senjorės. Feisbuke tik susirašome ir lekiame“.
Viena iš jaunesnių močiučių – Dalė – pasakojo, jog anksčiau ji kurį
laiką žaidė krepšinį.
„Kadangi dabar dirbu sėdimą darbą, kai tik pakalbino į futbolą, iš karto
sutikau“, – sakė Dalė.
Moterys kalbėjo, jog jos ir sušyla, ir pavargsta, ir mažų traumų
patiria, tačiau viską atperka judėjimo ir žaidimo malonumas.
„Taip, treneris yra griežtas, – šelmiškai šypsosi trijų anūkų močiutė
Ramutė. – Aš į futbolą per savo anūkus įsitraukiau. Mano ir anūkė, ir
anūkas pas Martyną treniruojasi“.
Prieš kurį laiką M.Karpavičius pirmą kartą Lietuvos futbolo istorijoje
organizavo mažojo futbolo „Močiutės už futbolą“ čempionatą. Jame varžėsi
šešios komandos iš Marijampolės ir Vilkaviškio rajono.
Moterys pasakojo, jog per treniruotę ar draugiškas varžybas aistros būna
ne tokios kaip čempionate.
„Oho, kaip mes tada kovojome“, – su malonumu čempionato akimirkas
prisiminė solidaus amžiaus futbolininkės.
Moterys futbolo aikštėje trykšte trykšta puikiomis emocijomis,
užkrėsdamos ir žiūrovus.
˙
