Tai buvo pirmasis titulas 38 metų treneriui V.Dambrauskui, praėjusią žiemą perėmusiam „Žalgirio“ vairą iš lenko Mareko Zubo.
Iš Pakruojo kilusio futbolo specialisto kelias tamsiame dabartinio Lietuvos futbolo fone atrodo šviesus pragiedrulis, galintis įkvėpti kitus futbolo trenerius.
V.Dambrauskas daugiau nei 8 metus praleido Anglijoje, kur jam teko darbuotis prekybos centre ir kitose su futbolu nesusijusiose sferose, kad laisvu laiku galėtų neatlygintinai dirbti futbolo treneriu.
„Manchester United“, Londono „Fulham“, „Brentford“ klubų jaunimo sistemose įgytas žinias treneris pastaraisiais metais bandė pritaikyti Lietuvos jaunimo rinktinių ir Panevėžio „Ekrano“ futbolininkams, o šį sezoną – „Žalgirio“ žaidėjams.
– Valdai, ar pirmasis jūsų Lietuvos čempionų titulas atperka tas pastangas, kurias įdėjote kelyje į šį titulą? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Dambrausko.
– Pagrindinis mano tikslas buvo tapti futbolo treneriu. Bet kur.
Tapti treneriu Anglijoje nebuvo taip sunku, kaip įsivaizdavau, o dabar tiesiog turiu savo mėgstamą darbą, kurio į nieką nekeisčiau. Ne veltui sakoma: dirbk mėgstamą darbą, ir tau nereikės dirbti. Patirti malonumą savo darbe ir yra pagrindinis tikslas.
Žinoma, pelnyti titulus malonu, tai svarbu klubui dėl istorijos, o man irgi norisi darbą atlikti kuo geriau. Ne visada atrodė, kad gyvenimas neša teisinga kryptimi, bet išmoktos pamokos duoda daugiau nei pergalės.
Sakote, kad tai sėkmės istorija, bet aš tikrąja sėkme laikysiu tą dieną, kai pateksime į Čempionų lygos grupių varžybas arba rimtai pasirodysime kitose tarptautinėse varžybose.
– Ar „Žalgiriui“ buvo įdomu žaisti A lygoje šį sezoną?
– Iš šalies atrodo, kad viskas A lygoje aišku – vieni taps čempionais, kiti kovos dėl medalių, treti aiškinsis dėl kitų pozicijų. Bet sezonas yra ilgas. Per jį buvo dienų, kai žaidėme taip, jog atrodė, kad tiesiog negalime pralaimėti niekam.
Bet buvo ir tokių dienų, kai nesuprasdavau, kaip mes dabar laimėsime. “Žalgiris“ per pastaruosius trejus metus laimėjo 10 trofėjų Lietuvoje iš eilės. Tokioje komandoje tikslas visada yra toks pat – laimėti viską.
Tapome čempionais trečius metus iš eilės, sieksime ir ketvirtojo titulo, bet dar labiau norime pralaužti ledus Čempionų arba Europos lygos varžybose.
Šįmet iškritome po pirmojo Čempionų lygos atrankos etapo, todėl negalime sezono vertinti teigiamai. Turime rasti būdų, kaip patekti į kitą etapą.
– Esate minėjęs, kad „Žalgiriui“ norisi tapti kuo nors panašiu, kas Baltarusijoje yra Barysavo BATE. Bet trūksta ne tik erdvaus stadiono ir Čempionų lygos. Kokio biudžeto reikėtų „Žalgiriui“, kad galėtų priartėti prie BATE ar „Malmo“ klubo, su kuriuo šiemet žaidėte Čempionų lygos atrankoje?
– Žinoma, kad norėtųsi geresnio stadiono ar didesnio žaidėjų pasirinkimo, bet mes negalime padidinti biudžeto tris kartus.
Turime galvoti apie būdus, kaip kautis su didesnio biudžeto klubais. Mano idėja ir buvo ruošti komandą taip, kad nežiūrėtume, ką pateiks Čempionų lygos burtai.
Pagal dabartinę burtų sistemą, mums vis tiek paklius Švedijos, Danijos, Škotijos ar Baltarusijos čempionai – komandos, apie kurias bet kuris sirgalius pasakys: „Žalgiris“ neturi šansų.“
Aš sakau, jog „Žalgiris“ turi šansų. Šį sezoną mums pavyko įsprausti „Malmo“ į kampą. Nors mes nesukūrėme daug progų įvarčiams, švedams reikėjo vargti, kad mus įveiktų. Nei „Salzburg“, nei Glazgo „Celtic“ nepasiekė lygiųjų Švedijoje, kaip mes (mačas Malmėje baigėsi 0:0. – Red.).
Mums nepasisekė Vilniuje (pralaimėta 0:1. – Red.), tačiau jaučiau, kad galime žaisti. Futbolininkai tuo tikėjo, ir ne tik jie, – į stadioną antrajam mačui nebuvo galima gauti bilietų. Nematau priežasčių, kodėl vėl negalėtume susikauti kitais ar dar kitais metais.
Reikia auginti sparnus, tvirtinti psichologiją ir surasti būdų, apie kuriuos negalvoja didelį biudžetą turinčios komandos. Jos gali pasikliauti brangesniais žaidėjais, mes – darbu, taktika, psichologija ir dideliais norais.
– Kuris Europos klubas kelia daugiausia simpatijų, iš kurio semiatės daugiausia idėjų?
– Kasmet stebiu tuos, kurie tuo metu žaidžia gerai, – porą metų tai buvo „Barcelona“, paskui „Manchester United“, Dortmundo „Borussia“.
Dirbdamas Lietuvoje privalai mokytis ir semtis idėjų ir iš kitų komandų, kurios neturi didelių finansinių išteklių. Teko būti stažuotėje Barysave savaitę ir žiūrėti, kaip dirba BATE. Danijos klubas „Midtjylland“ be didelių pinigų dažnai laimi šalies pirmenybes ir gerai pasirodo Europoje.
Be to, dar yra mėgstami treneriai, taip pat klubai, kurie sėkmingai dirba ugdydami jaunimą. Treneriui reikia laikyti ranką ant pulso, kad matytum, kas vyksta futbole, ir sekti naujoves.
– Apie jus atsiliepiama kaip apie perspektyvų trenerį, kuris daug analizuoja, skaičiuoja ir remiasi naujoviškomis idėjomis. Kokia jūsų futbolo filosofija?
– Nesu nusistatęs schemos ar filosofijos, kurios visada laikyčiausi. Tai neveikia.
Futbole ne žmonės turi taikytis prie mano filosofijos, bet mano sistema turi tikti esamiems žaidėjams, kad jie galėtų tobulėti – nesvarbu, ar jiems 20, ar 30 metų. Statistika, analizė – tik įrankis, kuriuo galima padėti žaidėjams. Išsami statistika nėra svarbi išskirtiniams talentams – tokiems kaip Lionelis Messi ar Cristiano Ronaldo.
Nesvarbu, kiek nubėgs kilometrų, jie vis tiek pelno daug įvarčių ir padeda laimėti titulus savo komandoms. Mes tiek talentų neturime, tad turime remtis skaičiais. Komandos – ne tik futbole, bet ir beisbole, amerikietiškajame futbole, krepšinyje – dažnai sudaromos remiantis statistika.
Tokios futbolo komandos kaip „Midtjylland“ ar Anglijos klubas „Brentford“, kuriame man teko dirbti, vadovaujasi šūkiu: „Nesivadovauk intuicija, vadovaukis skaičiais.“ Rinkdamiesi žaidėjus, analizuodami rungtynes jie žiūri tik į skaičius.
Ne viskas tinka „Žalgiriui“, bet kai kurie aspektai gali tapti įrankiais, kuriais galėtume varžytis su didesniais klubais.
– Kas šį sezoną buvo svarbiausias žmogus „Žalgiryje“?
– Šį sezoną kryptingai rengėmės varžyboms Europoje, todėl pirmą sezono dalį daugiausia dėmesio skyrėme komandiniam žaidimui. Nepelnydavome daug įvarčių, bet vyravo drausmė, kurios reikia Čempionų lygos atrankoje.
Sudėjus visas A lygos ir taurės varžybas „Žalgiris“ šiemet pelnė daugiau nei šimtą įvarčių, bet nė vienas žalgirietis nesivaržo dėl A lygos rezultatyviausio futbolininko prizo.
Mūsų komandoje daug žaidėjų gavo galimybę atsiskleisti ir mušti įvarčius. Tarp vartininkų ir gynėjų irgi vyko didelė kaita. Visi turėjo šansą, todėl buvome stiprūs kaip komanda, kaip šeima.
– Kaip komanda turėtų keistis per žiemą, kad taptų stipresnė?
– Klubo vadovai jau dirba šia kryptimi. Jie ir aš dažnai žaidėjus matome kitaip nei sirgaliai, kurie vertina futbolininką čia ir dabar. Mums svarbu, kaip jis atrodys po 4–6 mėnesių arba dar vėliau.
Viskas – vienam siekiui. Norime, kad kitų metų liepą, kai eisime žaisti Čempionų lygos atrankos rungtynių, turėtume daugiau galimybių laimėti, nei turėjome šįmet.
– Kas „Žalgiryje“ galėtų pakeisti Deividą Šemberą, kuris po šio sezono baigs karjerą?
– Tai per didelis žaidėjas ir žmogus, kad jį būtų galima paprastai pakeisti. Vienam tai padaryti bus neįmanoma, nes Lietuvos mastu Deividas yra didis futbolininkas dėl savo charakterio, proto ir kultūros. Labai norėčiau, kad mūsų keliai dar susikirstų, kad ateityje jis liktų futbole. Nesame didelė futbolo šalis, negalime mėtytis tokiais žmonėmis.
O „Žalgiryje“, matyt, turėsime tapti dar vieningesniu kumščiu, kad galėtume išspausti tą pagarbą vienas kitam, energiją, kokią mums padėdavo išskleisti Deividas.
– Šiemet jūsų klubas derėjosi su Mariumi Stankevičiumi, anksčiau – su Sauliumi Mikoliūnu. Ar realu būtų privilioti šiuos futbolininkus?
– Tai priklauso ne tik nuo klubo, bet ir nuo pačių žaidėjų – kokią jie įsivaizduoja savo ateitį, kokį mato Lietuvos čempionatą. D.Šembero, Darvydo Šerno ar Deivido Česnauskio pavyzdžiai rodo, kad viskas yra įmanoma.
Kartais per daug nuvertiname savo lygį. Jei kai kurias A lygos rungtynes perkeltume į gerus stadionus su daugybe žiūrovų, jos būtų ne mažiau įdomios nei tos, kurias matome Rusijoje, Danijoje ar Švedijoje.
– Jums teko darbuotis daugelyje užsienio klubų. Ko Lietuvos treneriai galėtų pasimokyti iš kolegų?
– Turiu kelis atsakymus. Pirmiausia – mąstymas. Man labai nepatinka, kad nešiojame baisias menkavertiškumo kaukes.
Mums per dažnai atrodo, kad užsienyje viskas yra geriau – vaikai gimsta su futbolo bateliais ir iškart pataiko į „devyniukę“. Nieko panašaus. Neseniai žiūrėjau mūsų devynmečių treniruotes ir buvau apstulbęs, kokia koordinacija ir kamuolio valdymu pasižymi tie vaikai.
Tačiau mums trūksta žinių. Užsienyje net iš televizijos transliacijų vaikai gaus daugiau informacijos, sužinos daugiau terminų ar taktinių dalykų.
Dėl menkavertiškumo komplekso mes dažnai pamirštame, ką galime. Net ir pralaimėjimą užsienyje 0:3 imame vertinti kaip gerą rezultatą. Nė vienoje mažoje šalyje žmonės nėra tokie užguiti kaip mes.
Be to, Lietuvoje per daug susiskaldymo. Negaliu pakęsti, kai viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose varoma vienas ant kito. Kai jaunimo treneris giriasi, kad įveikė kito trenerio vaikus, tai yra žema.
Vaikų rezultatai turi būti paskutinėje vietoje. Kai užauginsime talentų, kurie žais „Barcelona“ ar Madrido „Real“, tada galėsime ir pasigirti.
Treneriai turėtų suprasti, kad mums nenaudingas kolegų prastas darbas. Jei Vilkaviškio jaunimas laimi prieš Jurbarką 7:0, tai yra blogai, nes nugalėjusiai komandai tokios rungtynės nieko nedavė, nė vienas žaidėjas nepatobulėjo.
Treneriai turėtų vienytis, bendrauti – tai mačiau Anglijos regionuose, kur treneriai padeda vieni kitiems, kas mėnesį rengia teminius vakarus, ilgai diskutuoja.
Mes, suradę straipsnį apie futbolo naujoves, slepiame nuo kitų, kad tik kas nors nepradėtų dirbti geriau. Jei prasta sistema, reikia stumti ją lauk, o ne stumdytis tarpusavyje. Mūsų per mažai, kad būtume susiskaldę.
Kitas dalykas – matau gerų jaunų trenerių, kurie turi nuolat dirbti su jaunimu ir gauti nuolatinį uždarbį, kuris kiekvienam svarbus sukūrus šeimą.
Bet sistema neleidžia jaunam specialistui žengti toliau ir pereiti į vyrų futbolą, kur iš pradžių reikėtų padirbėti kurios nors komandos trenerio asistentu už minimalų atlyginimą ir laukti, kol galbūt po dešimties metų atsirastų proga tapti treneriu. Dalis trenerių užsisėdi tarp vaikų.
Federacija nuėjo kitu keliu – ji nusprendė rūpintis tik nacionaline akademija, nes viską pakeisti yra per sunku. Bet mums reikia keisti visą sistemą. Tad džiugu, kad Aurelijus Skarbalius imasi iniciatyvos mokyti jaunus trenerius.
Mums reikia tokių lyderių kaip jis, kuris atvyksta iš Danijos ir nepriklauso nė vienai vietinių srovių. Tokie kaip A.Skarbalius arba D.Šemberas galėtų suvienyti Lietuvos futbolą.
Visiems mūsų treneriams reikėtų atsiprašyti vienam kito, paspausti ranką ir pradėti drauge stumti vežimą į kalną. Kitaip Lietuvos futbolas dar labai ilgai nematys šviesos.
– Kokio trenerio dabar reikėtų Lietuvos rinktinei, iš kurios pasitraukė Igoris Pankratjevas?
– Rinktinė yra Lietuvos futbolo veidas, tad treneris taip pat turėtų juo būti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje arenoje. Šiam darbui reikia patirties.
Būtų gerai, kad rinktinės treneris irgi prisidėtų prie futbolo suvienijimo, tik jau aukštesniu lygiu – kalbu apie profesionalius klubus, jų trenerius ir žaidėjus. Vaikai ir jų treneriai yra mūsų futbolo pamatai, o rinktinė – fasadas.
Krepšinyje Lietuvos rinktinės sėkmė prisideda, kad ne tik žaidėjai, bet ir treneriai gautų darbą užsienyje. Jie gauna šansą patekti į plačią rinką.
Kur dirba mūsų futbolo treneriai? Užsienyje jų nėra, dirbame tik A lygoje, bet ir ten įprastai kelioms komandoms vadovauja užsieniečiai. Tai kaip mums tobulėti?
Lietuvos futbolo A lygos rikiuotė
Po 33 turų: 1. Vilniaus „Žalgiris“ – 85 taškai, 2. „Trakai“ – 78, 3. Marijampolės „Sūduva“ – 64, 4. Klaipėdos „Atlantas“ – 61, 5. Kauno „Spyris“ – 45, 6. Kauno „Stumbras“ – 35, 7. Utenos „Utenis“ – 33, 8. „Klaipėdos granitas“ – 27, 9. Pakruojo „Kruoja“ – 20, 10. „Šiauliai“ – 17.
Pastabos. Pakruojo „Kruoja“ pasitraukė iš čempionato dėl įtarimų surežisuotomis rungtynėmis, bet jos sužaistų rungtynių rezultatai palikti galioti. Iš čempionato dėl sutartų rungtynių gali būti pašalintas ir „Klaipėdos granitas“. Šios komandos likimą lems Lietuvos futbolo federacijos Apeliacinis komitetas, kuris sprendimą turėtų priimti kitą savaitę.
