Po paskutinių rungtynių, kurias lietuviai Vilniuje 0:3 pralaimėjo Anglijos rinktinei, treneris Igoris Pankratjevas paskelbė, kad atsistatydina. Daugiau apie save, o ne apie žaidimą galvoję futbolininkai po mačo su anglais net paskelbė boikotą šalies žiniasklaidai.
Visa tai Lietuvos komandai populiarumo toli gražu nepridėjo. Kaip ir visam Lietuvos futbolui. Visos kritikos strėlės, anksčiau atitekdavusios Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovybei, dabar skrieja ir į pačią rinktinę.
Apie tai, ką, pažvelgus į Lietuvos futbolą, reikėtų keisti, kad rinktinės rezultatai būtų geresni, ir kitomis aktualiomis temomis kalbėjomės su buvusiu geriausiu šalies futbolininku Aurelijumi Skarbaliumi. Jis jau daug metų dirba Danijoje. Pastaruoju metu – Kopenhagos „Brondby“ klubo devyniolikmečių treneriu.
Dar vienas A. Skarbaliaus užsiėmimas – darbas su Lietuvos treneriais. Nelaukdamas, kol kas nors savaime pasikeis Lietuvos futbolo srityje, jis pats ėmėsi jį po truputį keisti. A. Skarbalius tėvynėje rengia trenerių seminarus, dalijasi patirtimi, įgyta Danijoje, supažindina su naujausiomis tos šalies futbolo metodologijomis, ypač ugdant jaunuosius žaidėjus.
– Aurelijau, kaip įvertintumėte Lietuvos futbolo rinktinės pasirodymą Europos čempionato atrankoje?
– Manau, kad objektyviausia vertinti pasižiūrėjus į skaičius. Kokie pagrindiniai Lietuvos rinktinės skaičiai? Surinkta 10 taškų ir užimta penktoji vieta. Tai lyg ir atrodo visai padoriai. Bet yra kitų skaičių: kiek mes įmušėme ir kiek praleidome, kiek kartų mušėme į vartus mes, o kiek varžovai, kiek sukūrėme progų įmušti įvartį, kiek jų turėjo varžovai, kiek Lietuvos rinktinės žaidėjų žaidžia rimtuose klubuose. Šie skaičiai nėra geri.
Dar tuos skaičius derėtų palyginti su ankstesnių metų Lietuvos rinktinės skaičiais. Kai rinktinėje žaidžiau aš, mes būdavome treti ar ketvirti. Jei nusileisdavome į penktą vietą, laikydavome, kad tai yra labai blogai. Vadinasi, bėgant laikui mūsų pajėgumas krinta.
– Niekam tikusi žaidėjų karta?
– Negalima sakyti, kad mūsų žaidėjai nežaidžia Lietuvos lygiu. Bet tarptautinėje arenoje mes nesugebame sužibėti. Užsienyje futbolininkai žaidžia tokiuose klubuose, kurie nėra tokie stiprūs, kaip tie, kuriuose rungtyniauja varžovų rinktinių žaidėjai. Mūsų žaidėjai nesugeba pasiekti tokių aukštumų.
Kitas dalykas – kiek turime žaidėjų, galinčių apsivesti tiesioginį priešininką ir įmušti įvartį? Žaidžiant futbolą tai labai svarbu. Tokių neturime daug. Taip, yra keli jauni, kurie pamažu kyla. Duok Dieve, kad jie tik žaistų ir augtų, nes galbūt ateityje dėl to bus geriau. Bet panašu, kad mūsų išugdyti žaidėjai nekuria. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į žaidimo stilių, kiek turime žaidimo sistemų, ar esame nusprendę, kaip turime žaisti, kokiu vienodu stiliumi žaisime visose amžiaus kategorijose – nuo penkiolikmečių iki nacionalinės rinktinės. Todėl manau, kad problema yra vaikų ir jaunimo rengimo virtuvėje. Štai ir atėjome nuo atrankos ciklo iki vaikų futbolo...
Treneriai treniruoja vaikus taip, kaip jiems išeina. Tai yra normalu, visame pasaulyje taip daroma. Bet, kitaip nei Lietuvoje, daugelyje labiau išsivysčiusių Europos šalių yra gana daug klubų, turinčių visą savo piramidę. Jų treneriai diegia akademijose savo suvokimą ir kultūrą – tiesiog savo strategiją.
Bet tokiu atveju mes teoriškai turime geresnių galimybių. Ne klubų akademijų, o nacionalinę akademiją, vaikus ruošiančią ne kuriam nors klubui, o nacionalinei rinktinei.
Kyla klausimas – kodėl turint tokias sąlygas situacija prasta? Pirmiausia į akademiją pakliuvę paaugliai yra silpnai paruošti. Mūsų vaikų treneriai neturi modernios metodikos arba nenori jos priimti. O man atrodo, kad ir tai, ir tai. Nenori dirbti su jaunimu taip, kaip turėtų, kad išugdytų tokių atletų, kurie sugebėtų greitai mąstyti, priimti geriausius sprendimus ir greitai valdyti kamuolį. Ugdymas užima daug laiko.
– Sakėte, kad anksčiau rinktinė žaidė geriau, vadinasi, tada vaikų treneriai taikydavo tas moderniąsias ugdymo metodikas. Ar tiesiog tie treneriai būdavo profesionalesni?
– Iš dalies taip. Be to, tada būdavo taikoma tam tikra sistema, padedanti rengti žaidėjus pirmajai „Žalgirio“ komandai. Po to įvyko pokyčių. Dabar visi futbolininkai pyksta dėl krepšinio, bet galėjo paimti iš jo pavyzdį. Krepšinis, kitaip nei futbolas, sugebėjo išlaikyti aukštą lygį ir sukauptas žinias. Krepšinio srityje didesnė konkurencija tarp trenerių, didesni atlyginimai, geresni žaidėjai. Ir taip įsukamas ratas.
Mūsų futbolas taip pat buvo gana aukšto lygio. Aišku, ne pasaulinio, negalėjo laimėjimais varžytis su krepšiniu, bet tikrai aukšto. Tačiau viršuje buvusios galvos nesukūrė strategijos, sistemos, kuri verstų futbolininkus ir trenerius tobulėti. Tai yra didžiausia bėda. Ta stagnacija tęsiasi iki šiol. Matome, kad pasaulis futbolo srityje žengia ne vieną ir ne du žingsnius į priekį, o mes ne tik stovime vietoje, bet gal net einame atgal.
Dėl trenerių metodinių žinių stygiaus ir vaikų pasirengimo akademijai lygio ir pasiekiame tik tokį rezultatą, kokį turime.
– Ką reikėtų daryti – nurašyti rinktinę, pamiršti ją keleriems metams ir pagal naujas metodologijas auginti naują kartą?
– Rinktinės nereikia nurašyti. Ji vis tiek yra svarbiausia Lietuvos komanda. Ir jos rezultatai labai svarbūs. Bet kad jie pasikeistų iš esmės, nėra kito kelio, kaip ugdyti naujus futbolininkus nuo mažiausio. Svarbiausia – tinkamai su jais dirbti. Ką reiškia „tinkamai“?
Pažiūrėkime, kaip daroma labiau išsivysčiusio futbolo pasaulyje, ir pamatysime. Aišku, atsižvelgę ir į savo sąlygas, nepamiršdami mūsų klimato įtakos, žmonių mentaliteto. Bet mums reikia šviežio kraujo iš išorės. Reikia jo ir federacijoje, ir tarp vaikų trenerių. Reikia, kad dirbtų geriausi specialistai, o Lietuvoje, panašu, dirba parankiausi federacijai. Kai žmonės žino, jog, kad ir kas atsitiktų, jie vis tiek čia dirbs, jie neskatinami dirbti kokybiškai, tobulėti – sustoja.
Kito kelio nėra – reikia rasti metodikas, kurios mums būtų tinkamos. Tai reikia nuspręsti tiek federacijoje, tiek tam skirtuose seminaruose. Ir, išsirinkus metodiką, pagal ją kryptingai dirbti. Ir vaikai, ir, svarbiausia, treneriai tobulės ir nestovės vienoje vietoje. O kol vaikai užaugs, tikrai išlįs kokių nors perliukų, tinkamų žaisti rinktinėje.
Nes dabar LFF pasistengė įkurti bazių jiems ugdyti, o ir akademija turėjo pasimokyti iš savo darbo rezultatų. Labiau kelia nerimą futbolo mokyklos, pavaldžios savivaldybėms. Iš jų nereikalaujama, kad išugdytų gerų futbolininkų, norima, kad komandos laimėtų čia ir dabar.
Manyčiau, kad futbolo
mokyklas turėtų turėti klubai. Matau, kad judama šia linkme.
– Vis dėlto tai, ką jūs sakote, yra tolima ateitis. Ką dabar reikėtų daryti su rinktine?
– Pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ko siekiame. Pasirinkti stilių, strategiją ir pradėti tai vykdyti. Bet žaidžiant aukščiausio lygio sportą visada turėtų būti keliami tikslai, atsižvelgus į kitų grupės komandų lygius. Nes nelogiški, pernelyg ambicingi tikslai taip pat nieko gero neduos. Antra, reikėtų išsiaiškinti, ko norime iš rinktinės ir ar dar turime ambicijų žaisti finaliniame etape. Jei tokių ambicijų nėra, tai ir žaiskime savo malonumui. Viskas priklauso nuo federacijos vertybių. Jai reikėtų tai nuspręsti.
– Šiemet, pakeitus Europos pirmenybių sistemą ir padidinus finalinio etapo dalyvių skaičių, į jas pateko nemažai komandų, kurių anksčiau labai stipriomis nelaikėme. Ryškiausia tokių – Albanijos rinktinė. Kuo ji tapo stipresnė?
– Balkanų regiono šalys visada turėjo stiprių asmenybių, galinčių nuspręsti visą rungtynių baigtį, apsivesti kelis varžovus, įmušti įvartį, jei tą dieną sekasi žaisti. Visas tokių komandų žaidimas – apsiginti, o priekyje tikėtis, kad tokie žaidėjai sublizgės. Ir kiekvienos tų šalių rinktinė vis iššauna. Kita vertus, kai tiems žaidėjams nesiseka, jos gali žaisti visiškai blogai. Kaip šiame atrankos etape darė Serbijos rinktinė. Tokios komandos nėra stabilios. Albanams tiesiog pasisekė visą etapą sužaisti stabiliai. Taip pat po skandalo Serbijoje jiems buvo įskaityti trys taškai. Manau, kad tokia yra jų sėkmės paslaptis.
Anksčiau buvome Baltijos šalių lyderiai, turėjome didžiausias futbolo tradicijas, jo kultūrą ir, jei nelaimėdavome prieš kaimynus, tai būdavo laikoma labai blogu rezultatu. Dabar visos trys Baltijos šalys vienodos. Nes buvusi autsaiderė Estija tobulėjo, o mes ne. Su Estijos futbolu dirbo užsieniečiai.
Mes taip pat turėjome du užsienio trenerius: portugalą Jose Couceiro ir vengrą Csabą Laszlo.
Bet užsieniečiai netreniravo mūsų jaunimo, vaikų, kaip buvo Estijoje. Be to, J. Couceiro buvo puikiausias treneris, kuriam treniruojant rezultatai buvo geri. Galima sakyti, tuo metu ir žaidėjai buvo aukštesnio lygio, bet iki J. Couceiro ir jam išėjus joks treneris tokių rezultatų su tais pačiais žaidėjais nepasiekė.
– Po pastarojo rinktinės mačo atsistatydinęs Igoris Pankratjevas nekvietė į rinktinę garsiausių Lietuvos futbolininkų: Deivido Šembero, Mariaus Stankevičiaus, kitų komandos senbuvių. Ar jie būtų padėję pasiekti geresnių rezultatų?
– Čia tokio tipo klausimas kaip „kas būtų, jei būtų...“ Visada pabrėždavau: rinktinėje turi žaisti tuo metu stipriausiai pasirengę žaidėjai. Kad ir kokios būtų kartų kaitos, komandai visada reikia patyrusių futbolininkų. Tik jie gali išlaikyti reikalingą atmosferą ir lemiamais momentais pasukti rungtynių eigą gerąja kryptimi. Aišku, kai geriausi žaidėjai tampa supuvusiais obuoliais, tik griaunančiais komandos atmosferą, juos reikia šalinti, nes tuomet supus visas obuolių krepšys.
Bet tie, kurie nori komandai gero, padeda per treniruotes, yra svarbūs. Aišku, jei Igoris pats taip pasirinko, tai yra jo sprendimas. Bet aš galvoju ir apie tai, kad gal mes daug ko apie rinktinę nežinome. Lietuvos futbolas turi problemų dėl komunikacijos. Ką dabar pasakys žmonės iš federacijos, visi sakys, kad jie meluoja. Nors iš tiesų federacija yra padariusi ir daug gerų darbų. Tas pats ir dėl rinktinės trenerio.
– Ar palaikyti komunikaciją padeda mūsų rinktinės žaidėjų išsišokimai prieš aistruolius, atsisakymas bendrauti su žurnalistais? Štai vartininkas Giedrius Arlauskis rėžė, kad žurnalistas, nežaidęs futbolo, kritikuoti negali.
– Pirmiausia profesionalus futbolininkas turėtų suprasti, kad mes ir žiniasklaida yra dvi bendradarbiaujančios šalys. Taip, mes turime skirtingų tikslų. Mums, futbolininkams, svarbiausia laimėti. Žiniasklaidai – mūsų žaidimą nušviesti, kad tai sužinotų kuo daugiau žmonių. Ir nebūtinai tik gerus dalykus.
Kalbant apie kritiką, yra daug pavyzdžių, kai futbolo nežaidę žmonės puikiai išanalizuoja žaidimą, ir yra gerų futbolininkų, visiškai nemokančių analizuoti.
Manau, kad futbolo profesionalai su žiniasklaida turėtų bendrauti taip, kad ji tikėtų tuo, ką mes sakome, ir perduotų mūsų mintis į viešumą. Jeigu elgsimės taip, kaip elgėsi rinktinė, Lietuvos futbolo įvaizdis ir bus toks, koks yra dabar.
– Ar pastarasis Lietuvos rinktinės etapas buvo blogiausias per 25 nepriklausomybės metus?
– Neramina, kad mes vis mažiau sukuriame. Bet pasižiūrėjus į surinktą taškų skaičių reikia konstatuoti, kad tai tikrai nėra pats blogiausias etapas. Tačiau jis pateikiamas kaip itin blogas. Nes viso Lietuvos futbolo įvaizdis labai blogas. Todėl verslininkai, įtakingi žmonės nenori prie jo kišti nagų, kol įvaizdis nepasikeis. Mano nuomone, sunkiausia Lietuvos futbolui bus pakeisti įvaizdį. Dabar visi mano, kad federacija nieko gero nedaro, futbolininkai arogantiški. Įvaizdį reikės susigrąžinti. Ir šiuo atžvilgiu Lietuvos futbolo laukia vienas juodžiausių (o gal net juodžiausias) periodų.
* * *
Lietuviai liko penkti
Lietuvos rinktinės rezultatai 2016 m. Europos čempionato atrankos turnyre
San Marinas–Lietuva 0:2 (įvarčiai: Deivydas Matulevičius ir Arvydas Novikovas)
Lietuva–Estija 1:0 (Saulius Mikoliūnas)
Lietuva–Slovėnija 0:2
Šveicarija–Lietuva 4:0
Anglija–Lietuva 4:0
Lietuva–Šveicarija 1:2 (Fiodoras Černychas)
Estija–Lietuva 1:0
Lietuva–San Marinas 2:1 (F. Černychas ir Lukas Spalvis)
Slovėnija–Lietuva 1:1 (A. Novikovas)
Lietuva–Anglija 0:3.
Lietuvos rezultatai Europos ir pasaulio pirmenybių atrankos turnyruose
1994 m. pasaulio čempionato (PČ) atranka. Treneris – Algimantas Liubinskas. Vieta grupėje – penktoji (7 taškai, 12 rungtynių).
Pastaba. Už pergalę dar buvo priskaičiuojami du taškai.
1996 m. Europos čempionato (EČ) atranka. Treneris – Benjaminas Zelkevičius. Vieta grupėje – trečioji (16 taškų, 10 rungtynių).
1998 m. PČ atranka. Treneris – Benjaminas Zelkevičius. Vieta grupėje – trečioji (17 taškų, 10 rungtynių).
2000 m. EČ atranka. Treneriai: Kęstutis Latoža, Robertas Tautkus. Vieta grupėje – penktoji (11 taškų, 10 rungtynių).
2002 m. PČ atranka. Treneriai: Stasys Stankus, Julius Kvedaras, Benjaminas Zelkevičius. Vieta grupėje – penktoji (2 taškai, 8 rungtynės).
2004 m. EČ atranka. Treneriai: Benjaminas Zelkevičius, Algimantas Liubinskas. Vieta grupėje – ketvirtoji (10 taškų, 8 rungtynės).
2006 m. PČ atranka. Treneris – Algimantas Liubinskas. Vieta grupėje – penktoji (10 taškų, 10 rungtynių).
2008 m. EČ atranka. Treneris – Algimantas Liubinskas. Vieta grupėje – penktoji (16 taškų, 12 rungtynių).
2010 m. PČ atranka. Treneris – Jose Couceiro. Vieta grupėje – ketvirtoji (12 taškų, 10 rungtynių).
2012 m. EČ atranka. Treneris – Raimondas Žutautas. Vieta grupėje – ketvirtoji (5 taškai, 8 rungtynės).
2014 m. PČ atranka. Treneriai: Csaba Laszlo, Igoris Pankratjevas. Vieta grupėje – ketvirtoji (11 taškų, 10 rungtynių).
2016 m. EČ atranka. Treneris – Igoris Pankratjevas. Vieta grupėje – penktoji (10 taškų, 10 rungtynių).
