A.Klimkevičius yra įsitikinęs, kad Lietuvos futbolas turėtų būti aukščiau nei dabar FIFA reitinge mūsų šalies rinktinės užimama 116-oji vieta.
Prieš Lietuvos futbolo rinktinės finišą 2016 metų Europos čempionato atrankoje – rungtynes Liublianoje su Slovėnija ir pirmadienio akistatą Vilniuje su Anglija buvo pristatyta nauja buvusio Vilniaus „Žalgirio“ trenerio knyga.
Joje A.Klimkevičius aprašo mūsų šalies futbolui svarbius 247 asmenis – žaidėjus, trenerius, valdininkus, teisėjus, žurnalistus, pedagogus, organizatorius ir kitus įtakingus futbolo žmones.
– Kodėl jūsų knygoje aprašomi žmonės iki 1990 metų? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Klimkevičiaus.
– Aš pats aktyviai futbole gyvenau nuo 1950 iki 1990 metų. Buvau treneris, buvau pedagogas, futbolo organizatorius. Manau, turiu moralinę teisę vertinti šį laikotarpį.
– Kodėl knygoje tarp lietuvių išskirtas ir vienas užsienietis – garsusis brazilas Pele?
– Jis yra visos žmonijos futbolo etalonas. Pele kilo iš panašaus pelkyno kaip ir mūsų vadinamoji Marakana (apleista žvyro aikštelė šalia buvusio „Žalgirio“. – Red.). Be to, mano talkininkai vienoje Pele nuotraukų šalia jo pastebėjo lietuvį Rimą Klevečką.
Šį trenerį į futbolą atvedė tėvas – išeivis iš Tauragės. R.Klevečka dirbo treneriu „New York Cosmos“ klube, kuriame karjerą pabaigė Pele.
– Jūsų knygoje aprašomi 247 futbolo veikėjai. Kas buvo pats svarbiausias žmogus Lietuvos futbole per visą istoriją?
– Būtų rizikinga išskirti vieną. Tarpukariu geriausias organizatorius buvo Brunonas Štencelis.
Jis buvo labai veiklus ir principingas. Kai 1923 metais Lietuva nesugebėjo išsiųsti komandos į Švediją žaisti pasaulio čempionato atrankos rungtynių, jis atsistatydino. Sovietmečiu ryškiausias treneris buvo Benjaminas Zelkevičius. Jis buvo talentingas žaidėjas ir talentingas treneris. Tiesa, jam visą piramidę sukūrė kiti žmonės.
Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos etape prie B.Zelkevičiaus pridėčiau ir Algimantą Liubinską – šie treneriai padarė daug gero šalies futbolui. Bet buvo ir neigiamų futbolo vadovų. Jų išskirčiau du. Vienas jų tebėra dabar.
– Ar kalbate apie Vytautą Dirmeikį ir Julių Kvedarą?
– Aš pavardžių net nenoriu ištarti. Tačiau taip – vienas buvo, o kitas yra.
– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos futbolo situaciją ir vadovaujančius asmenis?
– Dabar aš kalbu kaip žmogus iš šalies, aktyviai nebedalyvauju ir tiesiog stebiu rungtynes ir įvykius.
Man gaila ir pikta, kad per 25 nepriklausomybės metus savo žaidimu žingsniavome ne aukštyn, bet po truputį smukome žemyn. Kai kuriose srityse paaugome – lyginant su sovietmečiu, dabar yra fantastiškų aikščių. Mes žaisdavome dumble ir neturėdavome kur nusiprausti. Dabar visko turime. Tačiau tos aikštės tuščios. Savaitgaliais, rytais dažnai matau jas tuščias.
Pasigendu aiškios vaikų futbolo sistemos. Galiu tiktai pareikšti užuojautą treneriams, kurie keičia vienas kitą Lietuvos rinktinėje.
Manau, kad universitetai parengia per mažai intelektualių futbolo trenerių, lyginant su krepšiniu. Dauguma krepšinio trenerių baigia rimtas studijas, o išsimokslinusių futbolo trenerių net su žiburiu nerasi.
Pats svarbiausias asmuo – Federacijos vadovas turi būti geras futbolo ūkininkas. Visuomet taip būdavo. Praeityje turėdavome stiprius ūkininkus, kurie rinkdavosi komandas, trenerių kolektyvus.
Nepriklausomybės metais žmonės į futbolo valdžią atėjo perversmo būdu.
Dabartiniai vadovai apsistato silpnais žmonėmis, kuriuos gali stumdyti į dešinę ir į kairę. Lietuvos futbole nėra demokratijos.
Visas futbolas paskendęs baimėje. Kiek teko bendrauti su futbolo žmonėmis, jie prisibijo.
– Ko jie bijo?
– Tam tikrų sankcijų. Kad sumažės materialinė nauda. Patekus į nemalonę jiems gresia nemalonumai. Net ir kai kurie žurnalistai bijo ką nors aštraus pasakyti futbolo vadovams.
– Kokią Lietuvos futbolo ateitį įsivaizduojate?
– Sovietmečiu buvo kalbama, kad lietuviai nėra tikę futbolui, esą mums tiktai krepšinį reikia žaisti.
Bet devintajame dešimtmetyje įrodėme, kad esame tinkami futbolui. Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Igoris Pankratjevas, Virginijus Baltušnikas, Arvydas Janonis – tai buvo Europos lygio futbolininkai.
Lietuvių buvo SSRS vyrų ir jaunimo rinktinėse. „Žalgirio“ vyrai laimėjo universiadą – tai ne juokas. Nei latviai, nei estai neturėjo tokių fenomenų. Mes buvome visa galva aukštesni ir įrodėme, kad galime daug.
Todėl tikiu, kad ateitis gali būti šviesi. Ji turi tokia būti. Tačiau reikia kitokios futbolo vaikų rengimo sistemos, trenerių atrankos ir varžybų sistemos.
Reikėtų suburti futbolo bendruomenę, o ji dabar yra suskaldyta. Suradus išmintingą ūkininką būtų galima daug nuveikti.
Apie knygos autorių
80 metų Algirdas Klimkevičius yra buvęs futbolo treneris. Jo treniruojama Kauno „Bangos“ komanda 1961 metais laimėjo SSRS jaunių pirmenybes. Jis taip pat vadovavo Klaipėdos „Granitui“, o su Kauno „Atletu“ 1970 m. tapo Lietuvos čempionu. 1974–1976 m. A.Klimkevičius treniravo Vilniaus „Žalgirį“.
Dirbdamas buvusiame KKI (dabar Lietuvos sporto universitetas) dėstytoju, jis vadovavo ir Lietuvos futbolo trenerių tarybai. Paskelbė daugiau nei šimtą straipsnių futbolo tema. Šaliai atgavus nepriklausomybę dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar Lietuvos edukologijos universitetas).
Šiemet rudenį pasirodžiusioje knygoje „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės 1911–1990“ (nuotr.) A.Klimkevičius aprašo pustrečio šimto šalies futbolui svarbių žmonių.
„Viskas prasidėjo, kai buvau paprašytas parašyti apie garsų tarpukario Lietuvos futbolininką ir trenerį bei tragiško likimo žmogų Romualdą Martinkų. Kai parašiau apie jį, kilo noras labiau pasidomėti tuo laikotarpiu. Pirmiausia nukrypo akys į mūsų legendą – Steponą Darių. Paskui aprašiau Kauno „Bangos“ trenerį Vytautą Saunorį. Ratas ėmė suktis, nes su daugybe žmonių pats bendravau. Norėjau kitu žvilgsniu pažvelgti į futbolo sraigtelius.“
