„Rungtynės buvo sudėtingos, tačiau troškau įeiti į aikštę ir pasivaržyti su tokio lygio žaidėjais, – sakė jauniausias Lietuvos rinktinės žaidėjas. - Treneris manimi pasitikėjo, todėl gavau šansą.
Varžytis prieš anglus buvo labai gera patirtis. Buvo akivaizdu, kad anglai greitesni, todėl turėjome sužaisti protingiau.
Manau, kad ir anglai žaidė gerai, o mes išėjome tarsi išsigandę. Nesugebėjome nuo pradžių palaikyti kamuolį, nors vėliau parodėme, kad tą sugebame.“
S.Stankevičiui buvo šešiolika, kai jis iš Nacionalinės futbolo akademijos Kaune persikėlė į Angliją, kurioje žaidžiamas futbolas apipintas legendomis.
„Tai bus puikus įrašas mano biografijoje“, – apie mačą su Anglija sakė futbolininkas ir pabrėžė, kad jam buvo didelė garbė gauti kvietimą į rinktinę iš trenerio Igorio Pankratjevo.
Prieš trejus metus S.Stankevičiaus gyvenimą pakeitė „Leicester City“ klubas, po kruopščios atrankos nusprendęs pasilikti lietuvį.
Pernai puolėjas buvo paskolintas penktojoje lygoje žaidžiančiam „Nuneaton Town“ klubui ir toliau tęsė nuožmią kovą dėl vietos po saule.
Šiuo metu jis rungtyniauja „Premier“ lygos jaunimo (iki 21 metų) čempionate ir per pastarąsias dvejas rungtynes pelnė „Leicester City“ ekipai du įvarčius.
„Anglijos futbole yra nežmoniška konkurencija“, – sakė S.Stankevičius.
Konkurenciją jaunas žaidėjas pajuto ir Lietuvos rinktinėje – per antrąją treniruotę kovoje dėl kamuolio Simonas gavo smūgį į veidą, todėl paakyje atsirado didžiulė mėlynė.
S.Stankevičiui šią savaitę teko pabendrauti ir su britų žiniasklaida – „The Guardian“ ne tik klausinėjo, bet ir surengė profesionalią fotosesiją.
„Tokie dalykai mano gyvenime vyko pirmą kartą“, – teigė S.Stankevičius.
Futbolininkas jaučiasi jau apsipratęs Anglijoje, tačiau neslėpė, kad procesas buvo ilgas ir sudėtingas.
„Legionieriai dažnai susiduria su namų ilgesiu. Tai daro įtaką žaidimui, – teigė iš Alytaus kilęs S.Stankevičius. – Į Angliją aš atvykau vienas ir reikėjo priprasti prie to, kad ilgai negrįšiu namo.
Bet aš jau futbolo akademijoje Kaune turėjau gyventi vienas, tad turėjau patirties.“
– Ar pamenate dieną, kai sužinojote, kad vyksite į Angliją? – „Lietuvos rytas“ Londone paklausė S.Stankevičiaus.
– Tiksliai tos dienos nepamenu. Man pasakė, kad keliausiu į atranką Anglijoje. Iki tol nebuvau buvęs jokioje atrankoje. Nežinojau, kaip kas vyks.
Iškeliavome trise ir po rungtynių pasakė, kad nori mus matyti klube.
– Konkurentų turėjote begalę. Ar buvo sunku?
– Aš atvykau į jaunimo komandą ir ten tiesiog treniravomės.
Man labai prastai sekėsi per treniruotes, bet paskutinę dieną vyko rungtynės ir man leido žaisti, nes norėjo pažiūrėti, kaip žaidžiu. Tada pasakiau sau, kad reikia susiimti ir man pavyko labai gerai pasirodyti. Tada ir sulaukiau pasiūlymo likti.
– Kas nulėmė – gebėjimas žaisti komandoje ar individualūs gebėjimai?
– Visada stebima, kaip elgiesi vienas, bet atsižvelgiama į tai, kaip supranti komandinį futbolą.
– Kokie buvo stipriausi įspūdžiai atvykus į Angliją?
– Žmonės čia tiesiog gyvena futbolu. Daug pasako tai, kad pirmąją Kalėdų dieną vyksta „Premier“ lygos rungtynės. Žmonėms tai didžiulė šventė. Per Kalėdas ištisos šeimos eina į stadionus.
Tada būna daugiausia žiūrovų – visi bilietai išparduodami. Kiekvienas futbolo savaitgalis jiems kaip šventė.
– Prieš „Euro 2016“ atrankos rungtynes anglai kalbėjo tik apie savo futbolo aktualijas, apie lietuvius klausimų girdėti neteko. Kodėl?
– Jie tiesiog nieko nežino apie mus. Mes neturime žaidėjų Anglijos lygose, o jie juk užsidarę savo šalyje.
„Premier“ lyga laikoma stipriausia pasaulyje, todėl jie nelabai stebi tų lygų, kuriose žaidžia lietuviai. Todėl ir neturi ko pasakyti apie mus.
– Anglijoje daug kalbama apie įvykusius ir būsimus pokyčius futbole. Kas keičiasi?
– Kai atvykau, žaidimas buvo paremtas fizine jėga, bet per pastaruosius metus jis stipriai keitėsi ir tobulėjo.
Anglai pradėjo akcentuoti greitą ir technišką futbolą.
– O koks futbolas jums priimtinesnis?
– Techniškas. Lietuvoje man neteko daug fiziškai kovoti, tad kai atvykau į Angliją, reikėjo sustiprėti fiziškai, bet aš mėgstu technišką futbolą.
– Ar atvykus į „Leicester City“ klubą fizinė jėga buvo vienintelis dalykas, apie kurį treneriai sakė, kad reikia padirbėti?
– Mane pasirinko, nes esu aukštas, greitas ir techniškas puolėjas. Tai mano privalumai. Man reikėjo daugiau jėgos, nes toks angliškas žaidimo stilius.
– Ar labai pasikeitė treniruotės Anglijoje, palyginti su Lietuva?
– Daug kas priklauso nuo rezultatų. Kai su dublerių komanda buvome paskutiniai, treneris buvo išsigandęs, kad galime iškristi į žemesnę lygą. Tada buvo 4 savaitės, kai grįžęs norėdavau tik į lovą.
Visi galvojome, kur tai nuves, nes pakirsdavo kojas ir neturėdavome jėgų žaisti.
Bet treneriai žiūrėjo į ateitį. Po tų sunkių treniruočių savaičių laimėjome šešis mačus iš eilės ir pakilome į trečiąją vietą. Treniruotės atsipirko. Mūsų treneriai žiūri į priekį. Jiems nėra taip svarbu, kaip sužaisi rytoj. Čia akcentuojamas galutinis rezultatas.
– Ar tai ir yra pagrindinis skirtumas?
– Lietuvoje daug kas daroma tik tam momentui. Galvojama apie kitos savaitės rungtynes ir joms ruošiamasi, bet nėra minčių apie tai, kas bus daug vėliau, kaip žaidėjui labiau tobulėti.
Gal neturime tiek trenerių, kurie būtų matę, kaip dirbama futbolo šalyse. Pasaulyje nuolat viskas tobulėja, atsiranda naujų treniruočių būdų. Manau, kad anglai viską sužino vieni pirmųjų.
– Tai jums pasisekė, kad išvykote šešiolikos, kai dar tik vystėsi jūsų gabumai?
– Taip. Buvo labai svarbu išvykti jaunam. Anglijoje tobulėjama visiškai kitaip nei Lietuvoje.
– Bet pakeista aplinka gali sukelti stresą. Ar buvo sunku prisitaikyti?
– Buvo sudėtinga ir ne vien dėl kalbos, nes dėl jos irgi buvo problemų.
Mokykloje mokiausi norminės anglų kalbos, o čia tokia su bendraamžiais nepakalbėsi. Su komandos draugais kalbi visiškai kitaip.
Bet ne tik dėl kalbos reikėjo taikytis. Kitokie žmonės, maistas, gyvenimo sąlygos, požiūris į pasaulį. Viskas buvo kitaip. Užtrukau, bet pripratau.
– Užsienio specialistai pabrėžia, kad vyresni lietuviai gerokai atsilieka nuo futbolo šalių bendraamžių. Ar atvykęs į „Leicester City“ jautėte savo gabumų trūkumą?
– Išvykau labai geru laiku, nes dar nespėjo atsirasti tas skirtumas. Buvau šešiolikos, o jei išvyksti devyniolikos, tada gali pajusti didelį atsilikimą.
– Ar Anglijos futbole svarbi drausmė?
– Kai atvykau šešiolikos, klubas prižiūrėjo viską. Net internetą dešimtą valandą vakaro išjungdavo.
Bet viskas stebima tol, kol pasirašai profesionalo sutartį. Tada jau esi profesionalas ir pats žinai, kas tau geriausia. Esi suaugęs ir žinai, kaip viskas vyksta.
– Ar dėl futbolo daug malonumų atsisakote?
– Tikrai taip. Mėgstu skaniai pavalgyti, bet daug ko tenka atsisakyti. Jokio riebaus maisto, jokių saldumynų. Klubas nuolat tikrina kūno riebalų masę.
Be to, tai juntama bėgant. Tenka atsisakyti naktinėjimų, alkoholio, linksmybių.
– Patekti į klubą – tik pirmas žingsnis. Aplenkti kitus talentingus futbolininkus ir prasimušti į pagrindinę sudėtį daug sunkiau. Ar „Leicester City“ klube didelė konkurencija?
– Anglijoje ji yra kiekviename klube, ne tik „Premier“ lygos komandose. Visur tiesiog nežmoniška konkurencija.
Kiekvienas anglų vaikas nori būti futbolininkas. Čia tai įprasta. Be to, jie nemėgsta vykti į kitas šalis, tad stengiasi prasimušti Anglijoje.
– Esate pakviestas į Lietuvos rinktinę žaisti Vemblio stadione su anglais.
Ar toks faktas jums padės toje konkurencinėje kovoje?
– Tai, kad žaidi nacionalinėje komandoje, Anglijoje visiems įstringa. Jiems yra labai svarbu, kad esi kviečiamas į rinktinę. Klube į tai taip pat atsižvelgiama.
Tai tikrai pliusas mano biografijai, bet man svarbesnė yra garbė atstovauti Lietuvai.
– Kokia komanda, žaidėjas ir treneris jums yra idealai?
– Aš visada palaikiau Londono „Chelsea“. Be to, aš augau stebėdamas Didier Drogba, o iš trenerių man patinka Jose Mourinho. Šią trijulę visuomet seku.
D.Drogba yra toks puolėjas, koks noriu būti aš. Jis žaidžia taip, kaip aš norėčiau. Jis man visuomet bus legenda.
J.Mourinho labai profesionalus ir psichologiškai tvirtas. Jo psichologiniai žaidimai tik atskleidžia jo, kaip trenerio, stiprumą.
