1958 metais vasario 6-ąją iš Europos taurės rungtynių su Belgrado „Crvena zvezda“ skridęs lėktuvas su legendiniais „Manchester United“ „Busbio vaikėzais“ nusileido įsipilti kuro Miunchene. Lėktuvas niekada nepaliko Vokietijos. 23 keleiviai, tarp kurių – aštuoni žurnalistai, lėktuvo kapitonas, kelionių agentas, trys klubo nariai ir aštuoni „Busby vaikėzų“ kartos žaidėjai daugiau niekada neišvydo savo šeimų.
Lėktuvas mėgino pakilti ir įveikti gausų sniegą, tačiau katastrofiškai sudužo.
Miuncheno katastrofa tapo ne tik didžiausia netektimi „Manchester United“ klubo istorijoje. Ši tragedija – didžiausia futbolo istorijoje.
Kiekvienais metais futbolo gerbėjai visame pasaulyje prisimena didžiąją katastrofą, nusinešusią neįtikėtinai talentingų futbolininkų gyvybes.
Miuncheno katastrofą išgyveno 21 žmogus.
Lrytas.lt primena Miuncheno katastrofą.
Lemiamas pakilimas
1958 metų vasario 5-osios vakaras. „Busby vaikėzai“, legendinio trenerio Matto Busby auklėtiniai, Belgrade lygiosiomis 3:3 sužaidė su „Crvena Zvezda“ ir prasiskynė kelią į Europos Čempionų taurės pusfinalį (pirmąją dvikovą „Old Trafford“ 2:1 laimėjo „Manchester United“ – red.).
Vasario 6-sios rytas. Iš Belgrado „Manchester United“ komandą ir ją lydinčius žurnalistus skraidinęs 47 vietų dvimotoris „Ambassador“ skleidė sparnus skrydžiui į Mančesterį. Tačiau be nusileidimo jo pasiekti negalėjo – reikėjo tūpti Miunchene.
Po dviejų valandų išsiskleidę lėktuvo ratai palietė sniego nuklotą Miuncheno oro uostą. Degalų prisipylę ir lėktuvą apžiūrėję pilotai, nepaisydami drimbančios šlapdribos ir apledėjusių oro uosto takų, paprašė leidimo kilti.
Pakilimo taką dengė 2 cm šlapio sniego sluoksnis.
Po dviejų nesėkmingų bandymų įveikti šlapią ir lipnią kilimo tako dangą patyrę lėktuvo pilotai ryžosi trečiajam. Tačiau ir tąsyk žemės trauka pasirodė per stipri futbolo talentus skraidinusiam orlaiviui.
Kai buvo pasiektas 180 km/h greitis, lėktuvo nosis kilstelėjo į viršų, tačiau galiniai ratai niekaip negalėjo atitrūkti nuo šlapio ir lipnaus sniego, o apledėję sparnai prarado savo efektyvumą. Keletą sekundžių lėktuvas tiesiog bejėgiškai sklendė virš žemės.
Pakilimo takas baigėsi, o niekaip pakilti negalintis lėktuvas nušlavė oro uosto teritoriją žyminčią tvorą, nuskabė klevų viršūnes, kol galiausiai rėžėsi į vieną pastatą, po to į kitą ir dunkstelėjo į žemę...
Netrukus kelyje pasitaikęs dar vienas medis perplėšė pusiau pilotų kabiną. Lėktuvo liekanos šliuožė sustingusia žeme – lėktuvo priekis išarė 80 metrų ilgio vagą.
Paskendo nuolaužose ir liepsnose
Aimanų persmelktose nuolaužose tvyrojo panikos ir mirties kvapas. 20 iš 44 lėktuvu skridusių žmonių (38 keleiviai ir 6 įgulos nariai) jau buvo žuvę. Po keliolikos minučių oro uosto gelbėjimo pajėgos jau gesino degančias lėktuvo nuolaužas, o po kelių valandų tragedijos šešėlis persmelkė visą pasaulį.
Nesunkiai susižalojęs „Manchester United“ saugas Billas Foulkesas iš karto po katastrofos pasileido bėgti tolyn, tačiau sukaupęs ryžtą grįžo prie lėktuvo ir išvydo kraupų vaizdą.
Jo pasakojimas priminė katastrofų filmų scenarijų.
„Šlapias sniegas dribo ant žemės ir pamažu užklojo tragiško nusileidimo išraustą žemę bei smulkias lėktuvo liekanas. Išvydau pasliką M.Busby. Savo vietose be sąmonės gulėjo Bobby Charltonas, Dennisas Violletas ir Jackie Blanchfloweris.
Iš rūkstančių nuolaužų išniro Harry Greggas – krauju pasruvęs ir prisdengęs supjaustytą veidą“, – pasakojo B.Foulkesas.
Visi nukentėjusieji buvo nuvežti į ligoninę. B.Foulkesas ir komandos vartininkas H.Greggas liko viešbutyje, kuriame praleido ilgiausią naktį savo gyvenime.
Naktį, kai šimtus kartų teko išgyventi tą patirtą siaubą, pajusti pelenų ir apdegusių kūnų kvapą, išgirsti ausis veriančias draugų aimanas, regėti krauju pasruvusius veidus.
„To tiesiog neturėjo būti“, – nuolat kartoja B.Foulkesas.
Skirtingi išgyvenusiųjų likimai
Ankstyvą rytą B.Foulkesas nuvyko į ligoninę ir iškart aplankė kylančią „Manchester United“ žvaigždę Duncaną Edwardsą.
„Medicinos seselė pareiškė, kad jo galimybės išgyventi – 50 iš 100. Duncanas buvo tvirtas ir atkaklus vyrukas, kuris tik pats galėjo nuspręsti, likti jam ar išeiti“, – prisiminė B.Foulkesas.
Po 15 dienų trukusių atkaklių grumtynių su mirtimi 21 metų D.Edwardso gyvybė užgęso.
Johnas Berry, kuriam buvo suknežinta galva, išgyveno, tačiau daugiau niekada nebežaidė futbolo. Kaip ir J.Blanchfloweris.
Markas Jonesas, komandos kapitonas Rogeris Byrne‘as, Geoffas Bentas, Davidas Peggas, Liamas Whelanas, Eddie Colmanas ir Tommy Tayloras žuvo iš karto. Neišgyveno ir klubo sekretorius Walteris Crickmeras, treneriai Tomas Curry bei Bertas Whalley.
Žuvo aštuoni iš devynių kartu skridusių žurnalistų, vienas iš lėktuvo pilotų, įgulos narys, taip pat kartu skridę turizmo agentas ir klubo aistruolis. Iš viso – 23 žmonės.
Išgyveno devyni futbolininkai – Bobby Charltonas, H.Greggas, Kenas Morgansas, Albertas Scanlonas, Dennisas Violletas, Ray Woodas, J.Berry, J.Blanchfloweris, B.Foulkesas ir komandos treneris M.Busby, ligoninėje praleidęs tris mėnesius.
Vienas iš jų – B.Charltonas – su Anglijos rinktine tapo pasaulio čempionu. Žaizdų išvagotą karjerą „Manchester United“ klube tęsė ir B.Foulkesas.
Po tragedijos „Manchester United" teko atlaikyti pereinamąjį laikotarpį, kuriuo metu sužalojimus išsigydęs M.Busby padėjo pamatus naujai, iš pelenų ir talentingų futbolininkų krauju aptaškytų nuolaužų pakilusiai komandai.
Lygiai po dešimties metų „Manchester United“ iškovojo Europos Čempionų taurę.
„Prieš tragediją klubas priklausė Mančesterui, tačiau po jos – visam pasauliui. Nuo tos nelemtos akimirkos visi žinojo jų vardus“, – vos tramdydamas ašaras pasakoja B.Foulkesas.
Ir vos girdint sumurma: „To tiesiog neturėjo būti“.
