Vidutinė oro temperatūra Chabarovske sausį yra 19,8 laipsnio žemiau nulio. Kartais šaltis ten nukrinta iki 40 laipsnių.
Todėl žiemos pertrauka antrosios pagal pajėgumą Rusijos futbolo lygos pirmenybėse buvo pačiu laiku V.Ivanauskui, antrą sezoną dirbančiam treneriu per 9 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos nutolusiame mieste.
„Pavyko peržiemoti Europoje, kai Chabarovske buvo iškritęs didžiausias sniego kiekis per pastaruosius 80 metų, – sakė V.Ivanauskas. – Iš komandos atstovų pasakojimų ir nuotraukų mačiau, kad ten sniego pusnys siekė namų pirmo aukšto lubas.“
600 tūkst. gyventojų turintis Rusijos miestas prie Kinijos sienos yra šeštoji 48 metų trenerio karjeros stotelė po etapų Lietuvoje, Škotijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane ir Gruzijoje.
Kol 12-ąją vietą tarp 18 komandų užimanti „SKA-Energija“ ilsėjosi, V.Ivanauskas lankė artimiausius žmones Kaune, o prieš tai penkioms dienoms keliavo į Hamburgą. Ten buvęs Lietuvos rinktinės futbolininkas rungtyniavo 1993–1997 metais, kai dėl beribio pasitikėjimo savimi ir agresyvaus žaidimo jam buvo prilipdyta Ivano Rūsčiojo pravardė.
Nuo tada lietuvio žaidimą pamėgęs banko tarnautojas Michaelis Rieke per kiekvieną bundeslygos mačą Hamburgo stadiono tribūnose pakabina didelę trispalvę su užrašu „Ivanauskas“.
Šią savaitę V.Ivanausko atostogos baigėsi ir jis iškeliavo atgal į Rusiją. Tik ne į Chabarovską, bet į šalies pietuose esantį Krymską, kuris tapo laikinaisiais komandos namais dėl kitos gamtos stichijos.
„Pernai Chabarovske buvo šimtmečio potvynis, visiškai suniokojęs mūsų klubo stadioną. Ten dabar klojama dirbtinė danga su apšildymo sistemomis, bet dėl šalčio darbai užsitęsė, – pasakojo futbolo treneris. – Todėl namų rungtynes planuojame žaisti Krasnodaro krašte, Krymsko miestelyje, kur jau rengėme treniruočių stovyklą pernai. Į Chabarovską grįšime tik gegužės pabaigoje.“
Prieš išvykdamas į Krymską V.Ivanauskas pasakojo „Lietuvos rytui“ apie darbo Rusijoje subtilumus, politiką, Lietuvos futbolo žaizdas ir vaistus.
– Valdai, regis, jums neliūdna buvo gyventi Rusijos rytuose, kur pasitaiko didelių potvynių ir sniego lavinų?
– Neliūdna, bet daugybė nepatogumų kildavo dėl ilgų kelionių į varžybas. Ne dėl skrydžio baimės, o dėl milžiniškų laiko skirtumų.
Lietuvą ir Chabarovską skiria aštuonių valandų laiko juosta. Komanda vien iki Maskvos skrenda 8 valandas.
Kaip treneris galiu pakęsti tokias apkrovas, bet žaidėjams po ilgų kelionių reikia bėgti ir žaisti. Tai atsiliepia rezultatams. Bet komanda yra patenkinta mano darbu ir atsižvelgia į objektyvias priežastis.
– Kokie didžiausi privalumai ir trūkumai dirbant taip toli Rytuose?
– Pliusas, kad esame arti Japonijos, Kinijos, tik valanda skrydžio iki Korėjos, o tai kultūriniu ir ekonominiu atžvilgiu daro įtaką ir Chabarovsko gyvenimui.
Parduotuvėse netrūksta šių šalių maisto produktų ir kitų prekių.
Klimatas, žinoma, specifinis. Žiemą išvengiu šalčių, bet vasarą tenka kęsti karštį. Esant 30 laipsnių karščiui tvyro labai didelė drėgmė. Du mėnesius 24 valandas per parą tokia pati temperatūra.
Dėl drėgmės labai sunku – pila baisus prakaitas, o atvėsti negali net naktį.
Vasarą kokį mėnesį būna uodų metas. Tik pradėjęs dirbti to nežinojau, tad labai nustebau, kai vieną kartą į treniruotę komandos gydytojai atsinešė 10 buteliukų purškalų. Tuo metu tvyrojo 30 laipsnių karštis, o asistentas atėjo mūvėdamas ilgas kelnes.
Pamatęs mano nustebimą jis sako: palauk, palauk. Iš tiesų, netrukus įsitikinau, kad stovėti ramiai tampa neįmanoma. Užpurškus ant drabužių apsaugo kokias 10 minučių, o tada vėl reikia purkštis.
– Prieš pusantrų metų dar kartą vedėte. Chabarovske gyvenate ne vienas?
– Taip, su žmona. Vienam būtų tikrai sunku. Ypač dėl skrydžių.
Nuskridus į europinę Rusijos dalį dar nieko, tačiau sugrįžus atgal 2–3 dienas trunkanti aklimatizacija ypač sunki – diena maišosi su naktimi.
– Chabarovsko klubas dabar dalijasi 12–13 vietomis Rusijos antrojoje lygoje. Kokių tikslų turite?
– Praėjusį sezoną turėjome progą žaisti atrankos rungtynes ir bandyti kopti aukštyn. Bet klubo infastruktūra silpnoka – aukščiausiojoje lygoje būtų labai sudėtinga. Tai supranta ir klubo prezidentas, ir srities gubernatorius.
Be to, kiekvieną sezoną sudėtis labai keičiasi, nes ne visi žaidėjai pripranta prie nuolatinių laiko juostų skirtumų. Svarbiausia užduotis – nekristi žemiau.
– Į kokią vietą Lietuvos A lygoje galėtų pretenduoti jūsų treniruojama komanda?
– Jei ne ilgų skrydžių poveikis, tikrai kovotume dėl titulo.
– Ar dirbant Rusijoje dažnai tenka kalbėtis apie politiką?
– Kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje – dažnokai. Mano nuomonė šiuo klausimu europietiška ir aš jos nekeičiu.
– Laikantis europietiškos nuomonės turėtų kilti ginčų su rusais?
– Žmonės supranta, kad mano nuomonė yra neutrali. Žinoma, televizija Lietuvoje ir Rusijoje įvykius nušviečia labai skirtingai, bet aš esu susidaręs objektyvią nuomonę.
– Kokią įtaką jums ir Chabarovsko futbolininkams daro rublio nuvertėjimas?
– Man asmeniškai tai dideli nuostoliai.
Legionieriams, kurių turime šešis, o iš jų tik trys gali žaisti vienu metu aikštėje, – taip pat.
Sutartys buvo pasirašytos rubliais – tai privaloma pagal Rusijos įstatymus. Rubliais buvo sudaryta ir mano sutartis pirmam sezonui, rubliais mokame mokesčius.
Rusijos piliečiams yra ir pliusų, ir minusų. Tačiau man, neslėpsiu, skaudu.
– Kaip Rusijos futbolo klubus veikia krizė?
– Kad nebus į naudą – faktas. Bet didieji klubai – Sankt Peterburgo „Zenit“, Maskvos „Spartak“, „Lokomotiv“, „Dinamo“, Kazanės „Rubin“ – turėtų išlaikyti savo lygį. Vidutiniokams ir silpnesniems klubams gali būti sunkiau.
Tačiau 2018 metais Rusijoje vyks pasaulio čempionatas. Todėl vyriausybė padarys viską, kad pirmenybės būtų surengtos aukščiausiu lygiu – kaip Sočio žiemos olimpinės žaidynės.
Kita vertus, visi nepatenkinti Rusijos rinktinės pasirodymu 2014 metų pasaulio čempionate, todėl futbole turėtų būti permainų. Klausimas, ar ne per vėlai?
– Praėjusį mėnesį lankėtės Hamburge, kur stadione jau 18 metų kabo trispalvė su jūsų pavarde. Ką veikėte Vokietijos mieste?
– Gavau kvietimą į „Hamburg“ namų rungtynes. Pirmą kartą kaip sirgalius žiūrėjau rungtynes Hamburgo naujajame stadione.
Labai malonūs įspūdžiai, o vieno aistruolio į kiekvienas „Hamburg“ rungtynes atsinešama vėliava yra išskirtinis atvejis futbole.
Nors iš senosios komandos sutikau tik klubo vadovą, žiūrovai mane ten atpažįsta dar labiau nei Lietuvoje. Buvo malonių prisiminimų, o aš džiaugiausi galimybe apžiūrėti klubo futbolo akademiją, pasikalbėti su treneriais.
– Hamburge praleidote geriausius savo, kaip futbolininko, laikus?
– Vertinant rezultatus, tai buvo Vienos „Austria“, su kuria laimėjome ir šalies pirmenybes, ir taurę. Galėjau likti Austrijoje ilgiau, kaip Arminas Narbekovas – galbūt 5 ar 6 metams.
Bet man to buvo per mažai. Visą gyvenimą norėjau didesnių iššūkių, tad persikėliau į „Hamburg“, kuris man davė labai daug.
Tai buvo ryškiausias klubas mano karjeroje.
Bundeslygos klubų darbo sistema yra aukščiausio lygio pasaulyje – dirba kaip laikrodis. Tai įrodo ir vokiečių titulas pasaulio pirmenybėse pernai.
– Cristiano Ronaldo šią savaitę vėl buvo išrinktas geriausiu pasaulio futbolininku. Ar jūs tokios pat nuomonės?
– Manau, Manuelis Neueris nusipelnė būti geriausias praėjusiais metais, bet reikia suprasti, kad tokiuose rinkimuose visuomet būna dalis šou ir politikos.
C.Ronaldo irgi buvo įspūdingas, bet jis titulus laimėjo tik su Madrido „Real“ klubu, o ne su Portugalijos rinktine. Aš manau, kad veidrodis yra rinktinė.
M.Neueris buvo daugiau nei 50 proc. priežasčių, kodėl Vokietija tapo pasaulio čempione.
– Lietuvoje geriausiu 2014 metų šalies futbolininku praėjusį mėnesį išrinktas vartininkas Giedrius Arlauskis. Ir jūs būtumėte balsavęs už jį?
– Giedriui antroji sezono dalis Bukarešto „Steaua“ klube buvo tikrai gera. Jis puikiai gynė vartus Lietuvos rinktinės rungtynėse Šveicarijoje, kur jo žaidimas išgelbėjo nuo didesnės gėdos.
Giedrius, kaip tikras žemaitis, tvirtai ėjo tuo keliu ir nusipelnė tokio pripažinimo. Bet tai, kad vartininkas išrenkamas geriausiu šalies futbolininku, mane stebina.
M.Neueris šįmet tikrai buvo geriausias pasaulyje, bet nelaimėjo rinkimų. O Lietuvoje išrinktas vartininkas.
Nors mes visais laikais turėjome labai gerų vartininkų, mano nuomone, vartininkai nelaimi rungtynių. Todėl man keista, kai G.Arlauskis, prieš porą metų Žydrūnas Karčemarskas Lietuvoje išrinkti geriausiais.
– Prieš porą mėnesių aštriai kritikavote Lietuvos futbolą. Sakėte, kad šalies čempionato lygis nulinis, ryškių talentų nėra ir nebus bent 5–6 metus. Ką siūlytumėte keisti?
– Pamatas yra jaunimas – futbolo akademijos ir mokyklos. Jau 10–12 metų nėra rezultatų, bet niekas nesikeičia. Tai didžiausia tragedija.
Lietuvos futbolo federacijos darbuotojai savo darbu yra patenkinti, jiems viskas gerai. Nacionalinėje futbolo akademijoje irgi jau 10–12 metų dirba žmonės su Stasiu Stankumi priešakyje, bet rezultatas – nulis.
Vienintelis šansas – užversti šį puslapį ir pradėti viską iš naujo.
Manau, reikėtų ieškoti finansinių galimybių ir pasikviesti aukšto lygio jaunimo futbolo specialistų iš Vokietijos, Olandijos, Belgijos, Šveicarijos.
Greta tų specialistų reikėtų auginti ir savus jaunus trenerius. Tai brangus projektas, bet reikėtų rizikuoti ir bandyti auginti naują futbolininkų kartą nuo mažens.
Atėjus užsieniečiams, turėtų išnykti giminių ryšiai, neaiški vaikų atranka.
Kito kelio nematau. Kitaip plauksime ta upe žemyn – visi bus patenkinti, turės gerus darbus, bet rezultatų nebus.
– Kas turėtų imtis šių permainų?
– Lietuvos futbolo federacija. Ir nelaukdama Vyriausybės pagalbos.
Jeigu negalime pasistatyti bent vieno gero stadiono, o politikai kalba, kad to nebus, kol neatvažiuos „Chelsea“ ar „Real“, tik juokas ima.
– Ar matote žmonių, kurie galėtų sujudinti federaciją?
– Dėl darbų Rusijoje dabar esu atitolęs. Pastaraisiais metais nebesidomiu, kas vyksta. Man net neįdomu, nes nematau jokių pokyčių.
Jaunimas galėtų būti sudomintas rinktinės rezultatais ir įvykiais.
Krepšinis jau seniai yra aukščiau, bet plaukimas ir lengvoji atletika taip pat lenkia futbolą.
Smagu, kad Rūta Meilutytė laimi viską, kas įmanoma. Lietuvos krepšinio rinktinė kasmet žaidžia Europos ar pasaulio pirmenybėse, Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Lietuvos rytas“ – Europoje. O futbole įvykių reikia laukti.
Aštuonerius metus ruošėmės Europos jaunimo futbolo pirmenybėms Lietuvoje. 2013 metais čempionatas įvyko, dvi savaites Kaune buvo pakilimas, bet paskui rezultatų – nulis.
Reikėtų įvykių. Šįmet tokiu taps rungtynės su Anglija. Kelioms dienoms Vilnių ir Kauną užplūs anglų sirgaliai, bet to neužtenka. Reikia pastovumo, struktūros, kuri skatintų vaikus eiti į futbolą.
– Pats ne kartą buvote tarp kandidatų treniruoti Lietuvos rinktinę. Ką būtumėte daręs, jei taip netikite šalies futbolu?
– Tai buvo prieš 4–5 metus, kai galbūt ką nors dar buvo galima nuveikti. Tačiau tada treneriu tapo Csaba Laszlo, apie kurio darbo rezultatus visi žinome.
Šiuo metu aš tikrai nepavydžiu rinktinės treneriui Igoriui Pankratjevui. Jis gauna produktą, su kuriuo turi dirbti. Tačiau kur tas jaunimas? Taip, kažkas ateina, bet ateina tik tam, kad ateitų.
Pastaruosius kelerius metus vis nuvažiuoju į Vokietiją. Lankiausi futbolo akademijose Lėverkuzene, Hofenheime, Hamburge. Matau, kiek daug atsiliekame.
Ne taip paprasta surasti gerų vaikų ir jaunimo trenerių. Tai visai kita darbo specifika. Aš pats negalėčiau dirbti su jaunimu.
Šiuolaikiniai jauni žaidėjai yra kitokie. Juos reikia mokėti sudominti. Bet jeigu treneris dirba su jais kokius aštuonerius metus ir pažangos nėra?
Jaunimas mato, kad jų bendraamžiai Vokietijoje ar Belgijoje žaidžia visai kitu lygiu.
Vokietijoje jauni žaidėjai turi paskatų, jie tiki galimybėmis ką nors pasiekti – jei ne bundeslygą, tai antrąją ar trečiąją lygą.
Lietuvoje neaišku, kas jų laukia po futbolo akademijos.
– Per karjerą treneriu dirbate jau šeštoje šalyje. Kaip įsivaizduojate savo ateitį?
– Savo darbu esu patenkintas, ne paslaptis, kad klubas norėtų su manimi pratęsti sutartį.
Šiuo metu aš didelių tikslų neturiu. Dirbu Rusijoje darbą, kurio mokiausi Vokietijoje, ir esu susitelkęs į klubą. Žiūrėsime, kaip aplinkybės susiklostys ateityje.
V.Ivanausko karjeros laiptai
Futbolininko karjera
1984 m. Vilniaus „Žalgiris“ – 12 rungtynių (1 įvartis).
1985–1986 m. Maskvos CSKA (Rusija) – 32 (2).
1986–1989 m. Vilniaus „Žalgiris“ – 83 (19).
1990 m. Maskvos „Lokomotiv“ (Rusija) – 16 (7).
1991–1993 m. Vienos „Austria“ (Austrija) – 78 (28).
1993–1997 m. „Hamburg“ (Vokietija) – 91 (13).
1997–1999 m. „Salzburg“ (Austrija) – 35 (7).
1999–2001 m. „Wilhelmshaven“ (Vokietija) – 50 (16).
2001–2002 m. „Cloppenburg“ (Vokietija) – 21 (8).
1988–1990 m. SSRS rinktinė – 5 (0).
1990–1998 m. Lietuvos rinktinė – 28 (8).
Trenerio karjera
2003–2004 m. Lietuvos rinktinė (asistentas).
2004–2005 m. „Kaunas“.
2005–2007 m. Edinburgo „Hearts“ (Škotija).
2007–2008 m. Jenos „Carl Zeiss“ (Vokietija).
2008 m. Lietuvos jaunimo (iki 18 m.) rinktinė.
2008–2009 m. Gargždų „Banga“.
2009 m. Lietuvos jaunimo (iki 21 m.) rinktinė.
2009 m. Sumgaito „Standard“ (Azerbaidžanas).
2010 m. „Šiauliai“.
2012 m. Vilniaus „Reo“.
2013 m. Gorio „Dila“ (Gruzija).
Nuo 2013 m. Chabarovsko „SKA-Energija“ (Rusija).
