Geriausiu Lietuvos metų futbolininku išrinktas Giedrius Arlauskis jau sausį gali atsidurti Italijoje. Lietuvos rinktinės ir Bukarešto „Steaua“ vartininku rimtai domisi Florencijos „Fiorentina“ klubas.
Rungtynėse su šveicarais jis praleido keturis įvarčius, o vieną kamuolį net įsimušė į savus vartus, bet būtent ši lapkričio dvikova Sankt Galene per 2016-ųjų metų pasaulio čempionato atrankos varžybas pakėlė jo vertę į dar neregėtas aukštumas.
„Lietuvis gina vartus kaip Gordonas Banksas“,–- 1966 metų pasaulio čempiono iš Anglijos dvikovą su brazilu Pele net prisiminė „SkySports“ komentatoriai, sužavėti G.Arlauskio reakcijos ir šuolio po dar vieno jo atremto smūgio.
27-erių telšiškio žaidimas šį rudenį padarė įspūdį ir rumunams, ir lietuviams, ir Sankt Galeno stadiono tribūnose sėdėjusiems elitinių Italijos klubų skautams.
Prieš porą savaičių G.Arlauskis buvo išrinktas geriausiu Rumunijos čempionato vartininku, o pastarąjį ketvirtadienį – ir geriausiu Lietuvos metų futbolininku.
„Niekada net nebuvau pagalvojęs, kad galiu laimėti tokiuose rinkimuose. Tai – malonus siurprizas“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino Giedrius, pirmąsyk per karjerą sulaukęs tokio įvertinimo.
Nuo 1965-ųjų jau 50-ąjį kartą rengtoje apklausoje jis tapo tik ketvirtu vartininku, kuriam atiteko nugalėtojo laurai.
1989-asiais geriausiojo Lietuvos futbolininko rinkimuose triumfavo Valdemaras Martinkėnas, 1995 ir 1996 metais – Gintaras Staučė, o 2011 ir 2012-aisiais – Žydrūnas Karčemarskas.
– Giedriau, pirmąsyk esate pripažintas geriausiu Lietuvos metų futbolininku. Kuo svarbus jums šis titulas?
– Nesivaikau asmeninių prizų ir niekuomet neturėjau tokio tikslo.
Bet tikrai malonu, kai kiti įvertina tavo darbą ir tavo pastangas.
Galbūt būtų geriau Lietuvos futbolui, jeigu geriausiu išrinktų puolėją.
Kita vertus, asmeninius prizus reikia užmiršti. Man būtų daug smagiau, jeigu mes daugiau pasiektume kartu su rinktine.
– Kurį lietuvį šį sezoną pats rinktumėte geriausiu?
– Sunku rinktis, nes mes neturėjome vieno stipriaus lyderio.
Mūsų rinktinės stiprybė – vienybė. Visi aikštėje kovojame ir stengiamės vienas už kitą, bet komandoje nėra vieno žaidėjo, kuris labai išsiskirtų.
– Ar sezono pradžioje, kai Rusijoje dar teko sėdėti ant Kazanės „Rubin“ atsarginių suolo, tikėjotės, kad metų pabaiga bus tokia sėkminga?
– Tikrai ne.
Juk daug kas jau buvo mane net nurašę, bet aš niekuomet nenustojau tikėti savimi.
Nors ilgai neturėjau galimybės žaisti, niekuomet nenuleidau rankų.
Rusijoje teko žengti žingsnelį atgal, kuris man išėjo į naudą.
Jeigu viskas toliau bus gerai, dabar gal teks ir porą didesnių žingsnių jau žengti ir į priekį.
– Rusijoje praleidote net keturis tikrai sudėtingus sezonus. Retai sulaukdavote progos pasirodyti aikštėje, o keletą kartų žaidėte, kai oro temperatūra buvo minus 20 laipsnių. Kokia svarbiausia šio karjeros etapo pamoka?
– Rusijoje subrendau kaip vartininkas ir sutvirtėjau kaip asmenybė. Kazanės komanda buvo tikrai pajėgi, surinkti geri žaidėjai, todėl ten daug ko išmokau.
Nemanau, kad Rusijoje tik praradau ketverius metus. To karjeros etapo nevertinu kaip klaidos ir tikrai nesigailiu šito savo pasirinkimo.
Ten man trūko tik žaidybinės praktikos. Bet ją gali greitai gauti, suradęs komandą, kuri tavimi pasitiki.
Svarbiausia – pačiam nenuleisti rankų. Esu žemaitis, todėl man galbūt pravertė ir tas žemaitiškas užsispyrimas, ir noras nepasiduoti.
Rusijoje tikrai sutvirtėjau psichologiškai, bet palikti Kazanę man buvo sunku dėl kitos priežasties.
Išvažiavau iš komandos taip ir neįrodęs savo tikrosios vertės.
Tikrai nevažiavau į Rusiją tik pasiimti pinigų. Ketverius metus sėdėti ant suolo ir tik skaičiuoti pinigus.
Kai užsibrėžiu tikslą, visuomet stengiuosi jį jį pasiekti ir įrodyti visiems, ką galiu. Kazanėje tas nepavyko. Aš neįgyvendinau savo tikslų, kuriuos pats buvau užsibrėžęs. Man neleido ir nepavyko įrodyti, kad aš atvažiavau ten ne šiaip sau.
– Per geriausio metų futbolininko rinkimus balsuotojams neabejotinai didelės įtakos turėjo Lietuvos rinktinės mačas su Šveicarija. Ar tai buvo sunkiausios Jūsų rungtynės per karjerą?
– Kiek žmonių, tiek nuomonių.
Ne vienas sako, kad būtent tas pirmasis mano įvartis ir palaužė komandą.
Bet tos rungtynės tikrai buvo labai sunkios. Šveicarai – stiprūs varžovai, o oro sąlygos taip pat ten buvo sudėtingos.
Kiek prisimenu rinktinės mačų , tai buvo tikriausiai iš tiesų sunkiausios mūsų rungtynės.
Visas 90 minučių teko atlaikyti milžinišką įtampą.
Po tokių rungtynių esi visiškai išsekęs. Kaip vartininkas labiausiai visuomet pavargsti psichologiškai.
Bet po šitų rungtynių atsisėdęs jaučiausi visiškai išsekęs ir psichologiškai, ir fiziškai. Buvo tik tuštuma ir apmaudas.
– Per mačą su šveicarais anglų komentatoriai jus net palygino su legendiniu G.Banksu. Kokie vartininkai buvo Jūsų idealai?
– Visi vaikai iš tiesų bando kažką kopijuoti, į kažką lygiuotis. Bet aš tikrai net vaikystėje neturėjau tokios mados.
Reikia dirbti pačiam ir nieko nekopijuoti. Gali, pasižiūrėjęs į kitus, perimti kažką gero, bet pirmiausiai privalai išspausti maksimumą pats iš savęs.
Bet mano požiūris kiek pasikeitė, kai atsirado Manuelis Neueris (Vokietijos rinktinės ir Miuncheno „Bayern“ vartininkas – Red.).
Kai dabar vyksta „Bayern“ rungtynės, visuomet stebiu, kaip jis žaidžia.
Lionelis Messi ir Cristiano Ronaldo yra du geriausi žaidėjai pasaulyje. Jie abu yra tarsi iš kitos planetos.
Bet M.Neueris įvykdė tikrą persversmą vartininkų žaidime. Vokietis nuostabiai žaidžia kojomis, ant vartų linijos – visur.
Jis man nepaprastai imponuoja.
– M.Neueris kartu su L.Messi ir C.Ronaldo pretenduoja tapti geriausiu 2014 metų pasaulio futbolininku. Kaip vertinate vokiečio galimybes laimėti FIFA Aukso kamuolį?
– Jis tikrai vertas šio prizo.
L.Messi ir C.Ronaldo jau daug metų žaidžia nuostabiai, muša daug įvarčių ir padeda savo komandos laimėti. Jie tikrai ryškiai išsiskiria iš kitų.
Bet M.Neueris šįmet galbūt net labiau vertas šio prizo, nes jis į futbolą įnešė tai, ko iki šiol dar nebuvo.
Visi vartininkai dabar stebi, ką jis daro ir neatsitiktinai mėgina lygiuotis.
Pasaulyje netrūksta vartininkų, kurie gerai atlieka savo darbą. Bet man labiausiai imponuoja tie, kurie žaidžia stabiliai, suteikdami pasitikėjimo visai komandai.
Vienas ar dvi rungtynes sužaisti sėkmingai nėra sudėtinga. Bet nuolat išlaikydamas aukščiausią žaidimo lygį parodai tikrąjį savo meistriškumą.
– Aikštėje visuomet esate labai emocionalus. Bet dauguma aiškina, kad vartininkai privalo būti ramūs kaip belgai...
– Kas taip pasakė? Atiduodu visą save žaidimui per visas 90 minučių. Tikrai negalvoju apie tai, kaip atrodau iš šalies, ar ką pasakys žmonės.
Aš nesistengiu nieko kopijuoti, o visos emocijos veržiasi natūraliai.
Bandau daryti viską, kad komanda laimėtų rungtynes. Kartais aikštėje jai pritrūksta ugnelės, todėl bandai užsivesti pats ir užvesti kitus, perduodamas savo emocijas.
Tikrai nemanau, kad tas energijos spinduliavimas gali kam nors trukdyti.
– Su „Steaua“ šį rudenį nepavyko patekti į Čempionų lygą. Tai – didžiausias sezono nusivylimas?
– Tikrai taip. Buvo labai sunku po tų pralaimėtų atrankos rungtynių.
Juolab, kad kiekvieno futbolininko svajonė yra žaisti Čempionų lygoje, o ji mums išnyko per tris minutes.
Bet visuomet sakau: po pergalių nereikia kelti puotos ir švenčių, o po pralaimėtų rungtynių nereikia ir laidotuvių daryti.
Gera ar bloga patirtis – ji vis tiek yra patirtis. Galbūt kitą kartą atsidūrę panašioje situacijoje jau sužaisime šaltakraujiškiau ir pavyks laimėti.
– Bukarešto klubo savininkas ir buvęs Europos parlamento narys George'as Becali patenka į turtingiausių Rumunijos žmonių dešimtuką, bet dabar už finansinius nusikaltimus sėdi už grotų. Tai neatsiliepia komandai?
– Jis tikrai yra neeilinė asmenybė. Jis į futbolą investavo labai daug pinigų ir man būtų smagu jį matyti šalia.
– Italijos žiniasklaida pranešė, kad Jus jau vilioja du šios šalies klubai: Florencijos „Fiorentina“ ir „Roma“. Ar šią žiemą galite palikti Rumuniją?
– Futbole kiekvieną dieną gali palikti komandą (šypteli).
Neslėpsiu, kad variantų dėl ateities jau tikrai yra. Agentas dirba, kad galėčiau persikelti į pajėgų klubą. Ir net daug stipresnį, negu dabartinė „Steaua“.
Bet mes pirmiausiai ieškome tokios vietos, kurioje galėčiau žaisti, o ne trinti suolą.
Vieną kartą jau nudegiau pirštus, todėl antrą kartą to nenoriu. Aišku, niekas nėra iš anksto apsaugotas, bet abejoju, kad „Rubin“ situacija galėtų pasikartoti ir kitur.
Jeigu būčiau tuomet patekęs į bet kurios Vakarų Europos šalies klubą, neabejoju, kad būčiau ten užsikabinęs ir žaidęs. Žinau, kad pasirenkant komandos sudėtį rungtynėms, Vakaruose pirmiausiai yra atsižvelgiama, kaip tu dirbi per treniruotes ir kokia yra tavo sportinė forma.
Bet Rusija turi savo taisykles, apie kurias sužinojau tik ten nuvykęs.
– Pasak rumunų spaudos, „Steaua“ gali jus paleisti jau šią žiemą, bet prašo 1,7 mln. eurų išpirkos. Ar norite likti Bukarešto klube iki 2015-ųjų vasaros ir sutarties pabaigos, ar jau dabar esate pasiruošęs karjeros permainoms?
– Finansiškai žaidėjui geriau keisti klubą, kada jis yra laisvasis agentas. Tuomet gali sau uždirbti daugiau, nes už tave niekam nereikia mokėti jokios išpirkos.
Bet šiuo metu nei mano, nei mano agento prioritetas nėra pinigai. Mes tikrai nesirinksime tokio klubo, kuris man pasiūlys didžiausią algą.
Man daug svarbiau, kaip į mane žiūri ir ko iš manęs tikisi potencialūs pirkėjai. Ar jie savo klubui ieško tik antrojo vartininko, ar nori, kad iš karto būčiau pagrindinis.
Palikti Bukareštą nėra paprasta, nes „Steaua“ taip pat turi ambicijų. Po pusės sezono šalies čempionate esame pirmi, todėl turime gerus šansus laimėti titulą.
Tarpsezonį laukia derybos, kuriose diskutuos trys šalys: aš su agentu, „Steaua“ ir tas klubas, kuris norėtų mane įsigyti.
Bet šiuo metu net pačios ryškiausios žvaigždės, kurios ruošiasi keisti komandą, dar neturi ant stalo padėtų kontraktų. Visi dar žaidžia, todėl kol kas girdėti tik kalbos.
Pradėti derybas galėsiu tik tuomet, kai atsivers perėjimams skirtas langas.
– Kokioje lygoje labiausiai norėtumėte save išbandyti?
– Mano svajonių lyga – Anglija. Jeigu pavyktų ten nuvažiuoti ir pasirašyti sutartį, galėčiau sakyti, kad įgyvendinau vaikystės svajonę.
Kai tik atvykau į Rusiją, žurnalistai paklausė, kokiame klube norėčiau žaisti. Tuomet paminėjau Liono „Olympique“ ir „Liverpool“.
Dabar svajoju žaisti Anglijoje ir pasirašyti sutartį su „Liverpool“. Ne „Barcelona“ ar Madrido „Real“.
Jeigu paprastam berniukui iš Telšių tai pavyktų, jis tikrai būtų laimingas (šypteli).
– 2015-ųjų kovą Londone lyg tyčia Lietuvos rinktinės laukia akistata su Anglijos rinktine ir Wayne'u Rooney. Bus sunkiau negu per mačą su šveicarais?
-- Kiekvienos rungtynės turi savo istoriją.
Negali iš anksto sakyti: pralaimėjome šveicarams, tai su anglais bus dar baisiau. Pralaimėsime 0:10, nes jie dar galingesni varžovai.
Mes išanalizuosime savo klaidas ir padarysime išvadas.
Londone laukia visiškai skirtingos rungtynės. Turime žengti žingsnelį į priekį ir nekartoti savo klaidų. Manau, kad esame pajėgūs rimtai kovoti su anglais.
Geriausio Lietuvos 2014 metų futbolininko rinkimai
1. Giedrius Arlauskis (Bukarešto „Steaua“, Rumunija) – 3001 taškas.
2. Arvydas Novikovas (Aujės „Erzgebirge“, Vokietija, D2) – 2843 taškai.
3. Lukas Spalvis („Aalborg“, Danija) – 946 taškai.
4. Deividas Šemberas (Vilniaus „Žalgiris“) – 393 taškai.
5. Žydrūnas Karčemarskas („Gaziantepspor“, Turkija) – 355 taškai.
6. Deivydas Matulevičius (Tirgu Žiu „Pandurii“, Rumunija) – 341 taškas.
7. Fiodoras Černych (Lenčnos „Gornik“, Lenkija) – 235 taškai.
8. Marius Stankevičius („Hannover“, Vokietija) – 177 taškai.
9. Vytautas Andriuškevičius (Leuvardeno „Cambuur“, Olandija) – 176 taškai.
10. Marius Žaliūkas (Glazgo „Rangers“, Škotija) – 164 taškai.
