Ant karštos rinktinės trenerio kėdės – iš Vilijampolės trikampio

Galingais smūgiais aikštėje garsėjęs Igoris Pankratjevas dar pernai tapo Lietuvos rinktinės treneriu. Kas padėjo buvusiam legendinio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkui pasiekti naujos karjeros viršūnę?

Jis kiek nelauktai aplenkė visus savo komandos draugus.

Kol apie Lietuvos rinktinę svajojęs Valdas Ivanauskas iki šiol ieško laimės Chabarovske, kur antrus metus treniruoja Rusijos antros lygos komandą, o olimpinis čempionas Arminas Narbekovas muštruoja šalies jaunuosius futbolininkus, I.Pankratjevas jau antrą rudenį iš eilės rikiuoja nacionalinės ekipos gretas.

Pasukęs nauju karjeros keliu buvęs legendinio Vilniaus „Žalgirio“ saugas akimirksniu pranoko daug garsesnius bendražygius, nors vos prieš penketą metų dar buvo tik to paties V.Ivanausko asistentas kukliame Azerbaidžano klube.

Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai 50-mečiui kauniečiui 2013-ųjų spalį patikėjo rinktinės vairą, o jo vadovaujama nacionalinė ekipa per pastaruosius metus jau sužaidė 11 mačų (4 pergalės, 3 lygiosios ir 4 pralaimėjimai).

Šį šeštadienį 21.45 val. Lietuvos laiku I.Pankratjevo auklėtiniai Sankt Galeno stadione pradės dar vieną 2016 metų Europos čempionato atrankos turnyro dvikovą su Šveicarijos futbolininkais.

Kartu – pirmasis treneris

Prieš 2016 metų Europos čempionato atrankos turnyrą I.Pankratjevas netikėtai gavo šansą, kurį dabar stengiasi nepaleisti iš rankų.

Kas lėmė tokį staigų nekalbaus kauniečio šuolį į Lietuvos futbolo viršūnę?

„Aš tikrai nenustebau, kai Igoris tapo rinktinės treneriu, – „Lietuvos rytui“ pripažino pirmasis I.Pankratjevo treneris Stasys Stankus. – Kažkada tokį statusą jau turėjo ir Robertas Tautkus. Jis vadovavo mačui su škotais (1999 m. spalio 5-ąją lietuviai pralaimėjo 0:3 per 2000 metų Europos čempionato atrankos turnyrą – Red.). O Robertas – taip pat mano auklėtinis“.

2000-aisiais S.Stankus pats per 11 mačų (2 pergalės ir 8 pralaimėjimai) laikė Lietuvos rinktinės vairą, o pastaruoju metu yra LFF Techninio skyriaus direktorius.

Nuo pat šalies nepriklausomybės atkūrimo LFF besidarbuojantį 67-erių šiluviškį buvęs Lietuvos rinktinės treneris Algimantas Liubinskas lyg tyčia vadina „pilkuoju federacijos kardinolu“.

„Mes visą laiką šiuo metu tariamės su Igoriu, – „Lietuvos rytui“ neslėpė S.Stankus. – Dabar aš rinktinės stovyklose dažniausiai būnu kartu. Mane labiausiai domina, kaip į komandą integruojasi tie jauni žaidėjai, kuriuos mes norėjome matyti rinktinėje: Lukas Spalvis, Simonas Stankevičius, Gratas Sirgėdas, Deimantas Petravičius. Tokiems aštuoniolikmečiams talentams pereiti pas vyrus yra labai sunkus etapas. Aš pradėjau važinėti su rinktine ir žiūrėti, kaip viskas ten gausis“.

Pirmasis I.Pankratjevo treneris iki šiol nepraleidžia progų patarti savo auklėtiniui, žengiant nauju karjeros keliu. Lygiai taip pat kaip ir prieš 40 metų, kai šis dar tik pradėjo mokytis futbolo abėcėlės.

Nors vaikystėje išstypęs kaunietis pirmiausiai išbandė plaukimo treniruotes, S.Stankus jį lengvai ištraukė iš baseino.

„Igorio man tikrai nereikėjo vilioti. Plaukimas negali konkuruoti su futbolu, nes žaidimą lydi visai kitos emocijos, – įsitikinęs S.Stankus. – Kai į vidurinę mokyklą nuėjau rinktis vaikų, pirmąjį ten pamačiau Stasį Baranauską. Jam sakau: rytoj renku futbolo grupę, pranešk kitiems vaikams.

Kai kitą dieną jau atėjau su vienu kamuoliu, pamaniau, kad čia vyksta šventė ar spartakiada. Vaikų surinko 40, todėl buvau pasimetęs ir net nežinojau, nuo ko pradėti. Jie žaidė 20 prieš 20.

Ten buvo ir Igorio klasė. Man pasisekė, nes dauguma vaikų buvo labai pareigingi.

Versdavau juos varžybas ne tik žiūrėti, bet ir aprašyti. Norėjau, kad jie ne tik kaip žiūrovai stebėtų futbolą, bet ir mokytųsi.

Buvau užtikrintas, kad jie namuose atliks visas užduotis. Ne be reikalo iš tos grupės išaugo net 7 sporto meistrai“.

Sovietiniais laikais sėkmingai vaikus treniravęs S.Stankus turėjo milžiniškos įtakos ne tik I.Pankratjevo, bet ir kitų buvusių savo auklėtinių likimui.

Baigęs futbolininko karjerą federacijoje atsidūrė ir R.Tautkus, ir dar vienas S.Stankaus Kaune išaugintas auksinės kartos žalgirietis Vladimiras Buzmakovas, o I.Pankratjevo asistentu tapo S.Baranauskas ir Vitalijus Stankevičius.

Visas dabartinis Lietuvos rinktinės trenerių štabas lyg tyčia užaugo Vilijampolėje – Kauno kvartale, kurį dar nuo sovietinių laikų lydi kriminalinė šlovė. Čia gimė ir garsiausias Kauno nusikaltėlis Henrikas Daktaras, ir dabartinis LFF prezidentas Julius Kvedaras.

Pankas, Bykas, Baranas ir Lialka – taip iki šiol vilijampolietiška „bachūrų“ mada juokais net pravardžiuojami trys futbolo rinktinės treneriai ir LFF prezidentas, jau ne kartą pakliuvęs į teisėsaugos akiratį dėl senų ryšių su Daktarų gaujos nariais.

„Gal net juokingai atrodo, kad mes visi trys esame iš to paties Vilijampolės trikampio. Užaugome per 500 metrų vienas nuo kito. Bet čia greičiau – tik sutapimas, – „Lietuvos rytui“ tvirtino S.Baranauskas. – Gal daugiau reikšmės turėjo ta aplinkybė, kad mes visi trys dirbome štabe dar pas vengrą (buvusį Lietuvos rinktinės trenerį Czaba Laszlo – Red.), o paskui kartu ruošėmės mačui su latviais.

Tos rungtynės mums buvo ypatingos. Kai vengrą atleido, jas būtinai reikėjo laimėti. Ruošėmės labai kruopščiai ir galbūt mes tuomet sėkmingai susidirbome.

Su Igoriu mes mokėmės toje pačioje mokykloje. Žaidėm ir ilgai sportavom kartu. Mūsų požiūris į futbolą – labai panašus.

Esam bendraamžiai, ilgai dirbom su tais pačiais treneriais. Galbūt todėl ir dabar vienodai mąstom.

Kai dar atstovavome „Žalgiriui“, tuomet juk visi sakydavo: o, kaip jie susižaidę.

O aš iki šiol kartoju: komanda gera tuomet, kai žaidėjai aikštėje mąsto vienodai. Kai pas Igorį atsidurdavo kamuolys, jis galvodavo: gerai būtų, kad Staska bėgtų ten. O aš mąstydavau: dabar gerai bus, jeigu aš bėgsiu ten, nes jis duos perdavimą.

Aikštėje juk nesusikalbėsi, bet turi vienodai mąstyti. Ir dabar mūsų nuomonė dažniausiai sutampa“.

„Malonu, kad jie visi pasiekė daugiau ne tik aikštėje. Pirmiausiai jie užaugo pareigingi žmonės, todėl ir kitur gyvenime surado savo nišą, – auklėtinių sėkme džiaugėsi S.Stankus. – Aš tikrai neturėjau jokios įtakos dėl Roberto (Tautkaus) ar Volodios (Buzmakovo) karjeros, nes juos į federaciją pasikvietė dar Vytautas Dirmeikis (buvęs LFF prezidentas – Red.).

Visur gyvenime jie prasimušė patys. Ir Igoris pats tvirtai stovi ant savo kojų“.

Pirmasis I.Pankratjevo treneris teigia, kad dabartinis Lietuvos rinktinės strategas jau vaikystėje savo mąstymu aikštėje išsiskyrė tarp bendraamžių.

„Kai buvo jaunesnis, Igoris visuomet žaidė su vyresniais. Už aikštės jis nesireiškė kaip lyderis, nes čia daugiau lyderystės turėjo R.Tautkus ir kiti. Bet aikštėje būtent jis konstruodavo visą žaidimą, – prisiminė S.Stankus. – Igoris žaidė vidurio saugu ir vesdavo žaidimą. Jo pirmas perdavimas buvo greitas ir aštrus. Jis pasižymėjo ir labai tiksliu smūgiu.

Trūkumas buvo greitis. Bet tai kompensuodavo kūrybinis Igorio mąstymas. Tai buvo išskirtinė jo savybė. Jį visi pirmiausiai vertino kaip žaidimo konstruktorių“.

I.Pankratjevo talentą futbolo aikštėje geriausiai patvirtina vienas faktas – jis pirmasis iš Lietuvos buvo pakviestas į SSRS jaunių (iki 17 metų) ir jaunimo (iki 19 metų) rinktines.

„Pirmieji kvietimai į U17 rinktinę atėjo I.Pankratjevui ir A.Narbekovui. Po peržiūros Arminas liko už borto, o Igoris net tapo tos rinktinės kapitonu, – prisiminė S.Stankus. – Iki tol SSRS rinktinių treneriai į lietuvius net nežiūrėdavo. Kai Igoris pramušė langą, paskui ir kitus mūsų žaidėjus rusai pradėjo dažniau į jaunimo rinktines kviesti“.

Lietuvos rinktinės futbolininkai dar šią vasarą I.Pankratjevui įteikė Nr.50 paženklintus marškinėlius.

Nacionalinės ekipos treneris šį rugpjūtį atšventė 50-ąjį gimtadienį, nors dar nuo sovietinių laikų futbolo kuluaruose sklando legenda, jog iš tiesų jis yra gimęs anksčiau. Esą vaikystėje lietuviai specialiai pataisė kauniečio gimimo liudijimą, kad šis galėtų žaisti su jaunesniais varžovais.

Analogišku būdu buvo suklastoti daugelio tos kartos futbolininkų metrikai, ir tik vienintelis V.Ivanauskas kategoriškai atsisakė „pajaunėti“.

„Kalbėti dabar daug ką galima. Bet jeigu prisimintume sovietinius laikus, tai tuomet vaikų varžybose gruzinai ar armėnai neretai žaisdavo trejais metais vyresni. Su jais mums lenktyniauti mums nebuvo jokių šansų, – visus gandus kategoriškai neigė S.Stankus, rugpjūtį iš savo auklėtinio gavęs kvietimą į gimtadienio šventę. – Igoris vienu metu net atstovavo ir U17, ir U19 SSRS rinktinėms, todėl jam tikrai nereikėjo jokių papildomų lengvatų“.

Suaugusiųjų futbole I.Pankratjevas nepasiekė tokių viršūnių kaip jaunimo varžybose.

Bet per 16 metų trukusią profesionalaus žaidėjo karjerą Lietuvos, Rusijos, Vokietijos ir Ukrainos klubuose 194 cm ūgio saugas taip pat paliko savo pėdsaką, susipažinęs su ne vienu geru treneriu.

„Jo smūgis buvo tikrai išskirtinis. Lietuvoje ir šiandien nėra nė vieno žaidėjo, kuris būtų arti to. Dabar rinktinėje niekas taip nesugeba mušti, kaip jis, – neabejojo I.Pankratjevo bendražygis Stasys Baranauskas. – Bet man kaip puolėjui labiausiai patiko jo ilgi greiti perdavimai. Po jų esu įmušęs nemažai įvarčių.

Igoris mokėjo įkišti kamuolį visur. Jis buvo tikras perdavimo meistras.

Jis žaidė viduryje ir visada buvo tas žaidėjas, nuo kurio priklauso atakų kryptis. Jis nebuvo labai greitas bėgikas, bet pats galėdavo reguliuoti žaidimo greitį savo perdavimais.

Pati pozicija iš jo reikalavo analizuoti ir nuolat aikštėje mąstyti. Visos didžiausios mūsų pergalės: ir Universiados auksas, ir trečioji „Žalgirio“ vieta SSRS pirmenybėse atėjo tuomet, kai aikštės viduryje žaidė Igoris ir Vidmantas Rasiukas. Jie abu buvo mūsų vidurio saugai ir reguliavo komandos žaidimo ritmą. Tai jaučiasi ir dabar, kai Igoris jau treniruoja rinktinę“.

„Kai Vilniuje lygiosiomis sužaidėme su danais, Pankratjevą net išbandžiau vidurio gynėjo pozicijoje. Neabejojau, kad jis galės gerai pakovoti antrajame aukšte su galingais varžovais, – Lietuvos rinktinės dvikovą su 1996 metų Europos čempionais prisiminė A.Liubinskas. – Tuomet sunku buvo net įsivaizduoti, kad Igoris kada nors taps rinktinės treneriu.

Bet jis sukaupė tikrai daug patirties, o žaisdamas Kijevo „Dinamo“ klube pažino ir Valerijaus Lobanovskio sistemą. Šios pamokos jam padarė didžiausią įtaką“.

Kijevo „Dinamo“ futbolininkai dar 1986-aisiais iškovojo Europos taurių laimėtojų taurę.

Legendinio Ukrainos trenerio V.Lobanovskio treniruojama komanda tuomet pavergė Europą, demonstruodama neįtikėtiną fizinį pasirengimą ir geležinę drausmę aikštėje.

„Tas V.Lobanovskio šarmas Kijeve iki šiol išlikęs. Igoris yra praėjęs garsiąją „Dinamo“ mokyklą. Ir aš dabar matau rinktinėje, kaip jis panaudoja tas pamokas, – A.Liubinskui antrino S.Stankus. – Igoris rinktinėje niekam nenuolaidžiauja. Jaučiasi, kad jis tvirtai valdo žaidėjus“.

„V.Lobanovskis net italams iki šiol yra trenerio etalonas. Bet Igoris ne tik Kijeve sutiko gerų trenerių, -- įsitikinęs S.Baranauskas. – Per savo karjerą jis turėjo daug galimybių ir įgijo tikrai didelį žinių bagažą“.

I.Pankratjevas nekaupė savo treniruočių užrašų, tačiau 2000-aisiais ryžosi pradėti naują karjerą.

Jis iki šiol dėkingas Valdemarui Martinkėnui (buvusiam Vilniaus „Žalgirio“, Kijevo „Dinamo“ ir Lietuvos rinktinės vartininkui, kuris 2004-aisiais nuskendo Slovėnijoje – Red.), kuris gyvenimo kryžkelėje atsidūrusiam bičiuliui kartą padovanojo vertingus konspektus, tapusius pagrindine trenerio profesijos abėcėle.

I.Pankratjevą pirmieji prisiminė gimtojo Kauno „Inkaro“ vadovai, o po kelerių metų jis pirmąsyk grįžo į Vilniaus „Žalgirį“ jau kaip treneris. Tačiau vilijampoliečio karjera sostinėje baigėsi skandalu.

2006-ųjų pavasarį po A lygos mačo Vilniuje su Panevėžio „Ekranu“ I.Pankratjevas įsiveržė į arbitrų kambarį ir ranka bei koja smogė teisėjui Viktorui Chileckiui. „Žalgirio“ treneris buvo įsitikinęs, jog jo komandos pralaimėjimą 0:2 nulėmė grubios arbitro iš Kauno klaidos.

„Aišku, negalima taip elgtis, nes privalai valdytis. Mes net iš žaidėjų reikalaujam, kad jie negautų kortelės. Bet kai nuoširdžiai stengiesi, ruoši komandą, žaidėjai sunkiai dirba, o ateini į rungtynes ir tau rodo fokusus, kartais pratrūksti, – neslėpė S.Baranauskas, savo akimis stadione matęs nelemtas „Žalgirio“ rungtynes. – Aš irgi esu ne vienas duris išvertęs. Bet ne todėl, kad to norėjau, o jau negalėjau suvaldyti emocijų. Po rungtynių ateina žaidėjai ir sako: treneri, ar matėte, ką padarė teisėjas? Čia – bjauriausias dalykas. Jeigu dar žaidėjai tylėtų...

Tai labai žmogiška. Todėl futbole – ir tos raudonos kortelės, ir treneriai pratrūksta. Štai neseniai Anglijos lygoje Arsenas Wengeras pastūmė Jose Mourinho. „Arsenal“ treneris – tikras džentelmenas, bet kažkodėl net jis neišlaikė.

Tikiu, kad jis buvo teisus. Kada treneris jau taip elgiasi, jis būna 100 proc. įsitikinęs savo teisumu.

Tai – sportas, ir tokios emocijos yra jo neišvengiama dalis. Jeigu nebūtų jokios reakcijos į neteisybę, sakytum: kas tu per treneris, jeigu tau ant visko nusispjauti. Galų gale net žiūrovams būtų neįdomu, jeigu aikštėje – nei baudų, nei kortelių, o visi elgiasi lyg teatre. Tai jau būtų ne futbolas“.

I.Pankratjevui tuomet grėsė net baudžiamoji byla, bet vėliau jis buvo diskvalifikuotas tik 15 rungtynių, o LFF drausmės komitetas jam skyrė 10 tūkst. litų baudą.

„Žalgirio“ trenerio sumuštas V.Chileckis netrukus baigė aktyvią teisėjo karjerą. Ukrainoje gimęs, bet Lietuvoje šaknis įleidęs futbolo teisėjas 2012-aisiais netikėtai mirė, sulaukęs vos 51-erių.

Juodžiausia karjeros dėmė nesukliudė I.Pankratjevui lipti į viršų.

2010-aisiais jis net buvo išrinktas geriausiu A lygos treneriu, kai antrąsyk grįžo į Vilnių ir iš pelenų prisikėlusiam „Žalgiriui“ padėjo šalies čempionate iškovoti bronzos medalius.

Tačiau po sėkmingo sezono naujieji sostinės klubo vadovai su I.Pankratjevu nepratęsė sutarties, o jo vietą vėliau užėmė V.Stankevičius.

„Komanda turėjo didžiules galimybes lipti į viršų. Tuomet buvo padaryta klaida, – iki šiol įsitikinęs S.Baranauskas. – Klubo šeimininkai sako: mes nesuklydom, nes kitą sezoną baigėm jau antri. Bet jų žingsnis buvo labai netikėtas. Treneris pasiekia rezultatą, ir yra keičiamas. Paaiškinti tai tikrai sunku“.

„Jo sutartis baigėsi. Mes derėjomės, bet nesutarėme dėl pratęsimo sąlygų“, – tvirtino Vilniaus klubo vykdančioji direktorė Vilma Venslovaitienė.

Perėmęs rinktinės vairą I.Pankratjevas pirmiausia remiasi asmenine savo karjeros patirtimi.

„Pirmoje vietoje – drausmė ir tvarka. Kaip ir anais laikais žaidė „Žalgiris“, taip ir dabar – mūsų rinktinė, – tvirtino S.Baranauskas. – Jeigu žaisi tvarkingai ir apsiginsi, pasieksi ir rezultatą.

Reikalaujame, kad komandoje būtų drausmė. Bet tai nereiškia, kad karinė diktatūra. Nėra taip, kad žaidėjai pamatė Igorį, ir eina visi susigūžę. Drausmė yra tokia, kokia ir turi būti“.

Su „Facebook“ kartos futbolininkais I.Pankratjevas iki šiol bendrauja daug mieliau negu su žurnalistais. Treningus net per oficialias Lietuvos rinktinės rungtynes nuolat apsivilkęs vilijampolietis ir aprangos stiliumi, ir iškalba kol kas tikrai neprimena nei Jose Mourinho, nei Carlo Ancelotti ar Josepo Guardialos.

„Jis ir vaikystėje buvo neiškalbus. Jis visąlaik mieliau tyli. Čia yra problema, – pripažino S.Stankus. – Šiuolaikiniam treneriui komunikabilumas yra nepaprastai svarbus profesijos dalykas.

Privalai mokėti, kaip bendrauti su žurnalistais ir net turi kursus lankyti, kad galėtum išreikšti savo nuomonę visuomenei.

Bet prieš tai rinktinėje jau turėjom tą vengrą. Jis mokėjo taip gražiai kalbėti, kad visus metus visi žurnalistai ausis nuleidę net išsižioję klausėsi jo makaronų. Net seilės jums varvėjo, kol pagaliau pradėjote suprasti, kad jis kabina makaronus. Čia ir yra menas.

Bet treneriui dar labiau reikia sėkmės. Futbolo visuomenė neatleidžia pralaimėjimų. Gali prastai žaisti, bet laimėti ir žaisti gerai, bet pralaimėti. Pralošei – vadinasi esi blogas, nors ir žaidei gerai.

Pažįstu rinktinės trenerį, kuris tikrai negalėjo skųstis sėkme. Komanda būdavo tiesiog sugrūsta į vartininko aikštelę, bet ji laimėdavo. Treneriui reikia šarmo, o gyvenime laimės turėti“.

„Su savo darbo metodais ir savo žiniomis Igoris gali pasiekti nemažai ir su šita komanda“, – bendražygiu pasitiki S.Baranauskas.