Lietuvė Argentinoje: prasidėjo dainomis, baigėsi riaušėmis

Pasaulio futbolo čempionato finale 113-ąją minutę įmuštas Vokietijos rinktinės saugo Mario Goetze įvartis visą Argentiną akimirksniu apvertė aukštyn kojomis.

Prieš tai skambėjusias argentiniečių dainas ir pakilias skanduotes staiga pakeitė prakeiksmai Vokietijai, visuotinis gedulas, o vėliau įniršis, išsiliejęs į visų didžiausių Argentinos miestų gatves.

Antrajame pagal dydį Argentinos mieste Kordoboje visą dieną atmosfera buvo pakylėta. Iki rungtynių pradžios likus dviem valandoms argentiniečiai rinkosi stebėti uždarymo ceremoniją ir plūdo į miesto barus.

Toliau nuo Kordobos centro miesto gatvės buvo beveik tuščios. Šalies atributika pasipuošę pavieniai žmonės išlįsdavo iš skersgatvių ir skubėjo į barus. Iš pravažiuojančių automobilių buvo girdėti garsūs šūksniai, pro automobilių langus plevėsavo milžiniškos Argentinos vėliavos.

Aplinkui aidėjo dainos, skanduotės. Argentinos rinktinės marškinėliais aprengti lakstė net šunys. Lyg į vieną didžiulę šeimą susivieniję reti praeiviai vienas kitą ragino skubėti stebėti finalo.

Šimtai žmonių netrukus užpildė visus miesto centre esančius barus. Gatvėse liko budėti tik policijos ekipažai.

Pakili atmosfera tvyrojo visų rungtynių metu. Žmonės kaip pakvaišę skandavo Argentinos rinktinės lyderių Lionelio Messi ir Javiero Mascherano vardus, dainavo dainą, kurioje vis kartojosi žodžiai: „Maradona yra daug svarbesnis už Pele.“

Vos tik televizorių ekranuose pasirodydavo vokiečių sirgaliai ar Vokietijos rinktinės žaidėjai, minioje pasigirsdavo keiksmai ir vulgarūs gestai.

Argentiniečiai tiesiog pakvaišo, kai antrajame kėlinyje vokiečių vartininkas atmušė skriejantį kamuolį, kuris buvo skirtas J.Mascherano.

Pasipylė riksmai, keiksmažodžių lavinos. Kai visų trijų greta esančių barų sirgaliai susijungė į vieną minią, pasigirdo kelių šimtų žmonių skanduotė, skirta vokiečių vartininkui – „hlijo de puta“ (isp. kalės vaikas).

Finalinės rungtynės virto didžiuliu miesto vakarėliu.

Kai argentiniečių žaidėjai imdavo spausti vokiečius prie jų baudos aikštelės, žmonės, gyvenantys gretimuose namuose, išlįsdavo į balkonus ir imdavo skanduoti. Prie jų prisidėdavo ir apačioje buvę sirgaliai.

Tačiau euforija staiga baigėsi, ir baruose stojo tyla, kai per pratęsimą į Argentinos vartus buvo įmuštas įvartis. Artėjančią katastrofą pajutę žmonės, rodos, nesuvokė, kas ką tik įvyko.

Po kelių minučių atsigavę sirgaliai ėmė koneveikti Vokietiją, o kiti susigriebę už galvos liūdėjo ar verkė. Finalinis teisėjo švilpukas nutraukė visas iki paskutiniosios akimirkos dar rusenusias argentiniečių viltis.

Nepaisydami ką tik įvykusios tragedijos, Argentinos sirgaliai plojimais palydėjo televizoriaus ekrane pasirodžiusį rinktinės trenerį Alejandro Sabellą ir guodėsi, kad turi komandą, kuri finale niekuo nenusileido keturiskart pasaulio čempionams ir pralaimėjo tik dėl nelaimingo atsitiktinumo.

Po rungtynių, einant Kordobos centro link, staiga pasirodė vaikai, visu greičiu skuodžiantys tolyn nuo centro.

Netrukus paaiškėjo panikos priežastis – pačiame Kordobos centre vyko didžiulės riaušės. Manoma, kad jas išprovokavo po rungtynių miesto gatvėse filmavę vietos žurnalistai.

Jaunuoliai mėtė akmenis į du televizijos autobusus, stovinčius šalia didžiausio miesto prekybos centro „Patio Olmos“. Buteliai skriejo ir į riaušes stebėjusių smalsuolių minią.

Po kelių minučių į riaušių sūkurį įžengė dešimtys ginkluotų ir šarvuotų policijos pareigūnų.

Raitoji policija ir pareigūnai ant motociklų taip pat bandė skirstyti riaušininkus, kurių buvo keli tūkstančiai.

Ore tvyrojo didžiulė sumaištis ir chaosas. Kartkartėmis pasigirsdavo šūviai, į agresyviausius riaušininkus buvo šaudoma guminėmis kulkomis.

Miesto centre sutriko viešojo transporto eismas. Prie centro priartėję autobusai sukdavo atgal.

Viską aplinkui daužanti  įtūžusių sirgalių minia užtvindė nuo pagrindinės miesto aikštės išsišakojusias gatves, o riaušės virė po rungtynių praėjus net 3 valandoms.

Prie Kordobos aikštės atskubėję pulkai policininkų sulaikytus riaušininkus vedė į savo automobilius.

Kavinėse buvo transliuojamos žinios tiesiogiai iš Buenos Airių, kur taip pat keliasdešimt tūkstančių žmonių suplūdo į miesto pagrindinę aikštę ir sukėlė masines riaušes.

Dienai baigiantis viskas ėmė rimti, tačiau argentiniečiai neslėpė neapykantos vokiečiams.

Vakare sirgalių įtūžį spėjo pajusti ir du neramumus stebėję amerikiečiai iš Pietų Karolinos.

Vienas jų – šviesiaplaukis, todėl iš karto patraukė argentiniečių dėmesį.

Dar prieš rungtynes jis gatvėje buvo agresyviai klausinėjamas, ar nėra vokietis.

„Vis kartojau, kad ne, ir buvo baisu, jog manimi nepatikės“, – pasakojo amerikietis.

Dėl plaukų spalvos abu amerikiečiai kelis kartus vos neįsivėlė į muštynes.

Eilinį kartą patvirtinę, kad yra amerikiečiai, jie paklausė: ar tai problema?

„Problema ne jūs, o tik vokiečiai“, – išgirdo agresyvių jaunuolių atsakymą.

„Jei būčiau žinojęs, kad mano plaukų spalva sukels tokią argentiniečių agresiją, būčiau nusidažęs plaukus“, – juokavo laimingai išsisukęs šviesiaplaukis amerikietis.

Prieš vidurnaktį Kordoboje aistros pagaliau buvo nurimusios. Visas ašaras išverkę ir įtūžį gatvėse išlieję argentiniečiai didžiavosi rinktinės žaidėjais ir savo šalimi.

Žmonės vis kartojo patriotinį šūkį, kuris užrašytas ant pasaulio čempionatui skirto Argentinos rinktinės autobuso: „Mes nesame rinktinė. Esame šalis.“