Knygyno vadovą Deimantą Vainilką, draudimo brokerį Raimundą Sedlevičių, kreditų rizikos ekspertą Nerijų Vasiliauską bei nekilnojamojo turto skyriaus vadovą Marius Vaidotą vienija bendras pomėgis – futbolas.
Prieš šešerius metus įsteigę futbolo klubą „Barbakanas“ jie pasisiuvo puikią aprangą, ėmė žaisti tarptautines rungtynes, susirado profesionalų trenerį.
Šiuo metu futbolo klubas „Barbakanas“ vienija 15 žmonių.
– Kodėl jūs pasirinkote tokį klubo pavadinimą? – pasiteiravo „Sostinė“ futbolo entuziastų.
Deimantas: Anksčiau spardyti kamuolio rinkdavomės aikštėje prie Vilniaus jėzuitų gimnazijos, netoli Vilniaus gynybinės sienos bastėjos, dar vadinamos Barbakanu, todėl ir komandai prilipo šis pavadinimas.
Marius: Tarpusavyje žaisdami galiausiai suvokėme, kad netobulėjame, kad puikiai žinome, kas ką moka, kas kaip spiria kamuolį į vartus, kas kokiu būdu sulaiko kamuolį. Ir darėsi paprasčiausiai nebeįdomu.
Tuo metu su mumis Nerijaus dar nebuvo. Nusprendėme, kad reikia išplaukti į platesnius vandenis.
Pirmas žingsnis buvo žengtas – išsirinkome oficialų pavadinimą „Barbakanas“.
O išlindę į dienos šviesą supratome, kad nieko nemokame.
Tuomet atsirado treneris, buvęs profesionalus futbolininkas N.Vasiliauskas, puikiai išmanantis žaidimą, – jis yra atstovavęs Lietuvos ir užsienio klubams, žaidęs šalies rinktinėje.
Trenerio įsitraukimas į mūsų komandą buvo turbūt pati sėkmingiausia viso šio sumanymo dalis.
Kaip tik tuo pat metu pradėjo kurtis Mini futbolo lyga (žaidžiama mažesnėje aikštėje šeši prieš šešis), kuri mums buvo paranki.
Atsiradus treneriui ėmėme geriau suprasti futbolą, kai kurie iš mūsų netgi pradėjo jį kaskart žiūrėti per televiziją.
– Tarp jūsų buvo tokių, kurie spardydavo kamuolį ir visiškai nesidomėjo žaidimo technika?
Marius: Taip. Tik atsiradus treneriui ėmėme suvokti, kodėl žaidžiame būtent taip, kokios yra žaidimo taisyklės ir strategija.
Girdėdami trenerio komentarus supratome, kaip iš tiesų lipdomas žaidimas. Ėmėme kitaip jį suprasti.
Juk futbolas – ne tik įvarčiai ir galutinis rezultatas. Pajutome patį žaidimo grožį.
Deimantas: „Barbakane“ nėra sportuojančių ar fizinį darbą dirbančių žmonių.
Amžiaus vidurkis – apie 33 metus, visi klubo nariai nuolat dirba sėdimąjį darbą.
– Kokią vietą „Barbakanas“ užima Lietuvos futbolo žemėlapyje?
Deimantas: Mėgėjiškų klubų yra, mes nesame vieninteliai. Tačiau svarbu įsisąmoninti, kad Lietuvoje kurį laiką futbolas buvo visiškai sugriuvęs, ir tik dabar atsiranda jo atsigavimo užuomazgų.
Nerijus: Paprastai visi žino tik Vilniaus „Žalgirį“ ir mano, kad tai ir yra tikrasis futbolas.
Bet iš esmės žaidimas prasideda kitur – jis atsiranda ten, kur vaikai kieme spardo kamuolį, kur aikštelėse žaidžia mėgėjai, vėliau atsivedantys į futbolą savo atžalas.
Mėgėjų futbolui reikėtų skirti tiek pat dėmesio, kiek ir profesionaliam. Tuomet ir turėsime nenutrūkstamą grandinę – talentų atsiras nuolat.
O dabar situacija liūdnoka: mažėja aikštelių skaičius, mokyklų stadionuose žolė pjaunama retai, negana to, tuose stadionuose žmonės įsigudrino vedžioti šunis.
Tačiau žmonių mąstymas pamažu keičiasi ir futbolas žingsnis po žingsnio kyla.
Atrodo, mūsų klubas atsirado tinkamu laiku.
– Kuo „Barbakanas“ išsiskiria iš kitų neprofesionalių futbolo klubų?
Marius: Viskas paprasta: mes, biuruose dirbantys vyrai, niekada gyvenime bent kiek rimčiau nežaidę futbolo, susirenkame po darbo ir žaidžiame, mus treniruoja profesionalus treneris.
Esame pirmieji, pasisiuvę aprangą, kurią vilkime tiek per treniruotes, tiek per rungtynes.
Treniruojamės Lietuvos futbolo federacijos stadione – jis geriausias šalyje.
Mėgėjų ratelių galima suskaičiuoti daug, tačiau mūsų klubas yra rimtas: esame įkūrę viešąją įstaigą, turime valdybą.
Juokinga prisiminti pradžią, juk nemokėjome net apšilimo daryti – traumos buvo dažnas dalykas.
Nerijus: Pradėjęs treniruoti „Barbakaną“ iš pradžių turėjau pažinti žaidėjus. Strategiškai dėliojau juos pagal charakterį, pajėgumą – kas gali užimti gynėjo, kas puolėjo, kas saugo poziciją. Atsirado taktika.
Mes parodėme, kad ir mėgėjai gali pasiekti rezultatų: vien per 2013 m. esame surengę dvejas išvažiuojamąsias draugiškas ir trejas namų rungtynes, taip pat dalyvavome „Gintaro“ turnyre.
Kadangi šiuo metu treniruoju ne tik „Barbakaną“, kartais specialiai aukštesnio lygio profesionalus sujungiu su mėgėjais – per tokias treniruotes „Barbakano“ žaidėjai tiesiog ūgteli akyse.
Be to, „Barbakano“ vyrai patys suprato, kad viena treniruotė per savaitę nieko neišspręs, – reikia tai daryti nuolat.
Deimantas: Mes neturime jokių rėmėjų, kurių turi kiti mėgėjiški klubai. Vienus remia politinės partijos, kitus – įmonės, kurių vadovai ten žaidžia. „Barbakane“ viskas paremta žmogiškaisiais ištekliais ir troškimais.
– Ar sudėtinga žmogui iš šalies tapti jūsų klubo nariu?
Marius: Asmuo parašo oficialų prašymą, tampa mūsų viešosios įstaigos nariu ir moka 100 litų per mėnesį nario mokestį. Prasideda treniruotės, rungtynės.
Ir jokiu būdu nereikia išsigąsti, jeigu žmogus niekada nėra žaidęs futbolo. Čia kviečiami visi.
Jei klubas turės tiek žmonių, kad treneris nebepajėgs visų prižiūrėti, tuomet ieškosime trenerio asistento.
Svajojame, kad po dešimties metų „Barbakanas“ galėtų žaisti Lietuvos A lygoje, o tam reikia daug užsidegusių vyrų.
Gal ne mums, o mūsų vaikams pasiseks?
– Ar susirenkate kartu stebėti pasaulio futbolo čempionato rungtynių?
Deimantas: Žinoma. Tiktai šį kartą žiūrime jau kiek kitaip nei anksčiau.
Dabar mes matome ne vien rezultatus ir įvarčius, bet ir futbolo techniką bei visa tai sujungiantį meną.
