Baudinių serijose paslysta net geriausieji. Bet ne vokiečiai

Ši žaidimo dalis dažnai vadinama loterija. Tačiau nieko geresnio futbolas dar nesugalvojo.

Todėl per atkrintamąsias varžybas 90 minučių pagrindinio laiko ir 30 minučių pratęsimo pasibaigus lygiosiomis kamuolys statomas ant 11 metrų žymės ir futbolininkai išsiaiškina nugalėtojus mušdami baudinius.

Baudinių serija į nuostatus buvo įtraukta prieš 1978 metų pasaulio čempionatą, baudinių pirmą kartą prireikė 1982-aisiais.

Nuo tada šiuo būdu rungtynių baigtis buvo nulemta 24 kartus (įskaitant du 2014 metų pirmenybių aštuntfinalio mačus).

Europos pirmenybėse baudiniai lygiųjų atveju pradėti mušti anksčiau – 1976-aisiais.

Ką darydavo futbolininkai rungtynėms pasibaigus lygiosiomis per pirmuosius dešimt pasaulio čempionatų, kol baudinių serijos nebuvo?

Per pirmuosius tris turnyrus, surengtus iki Antrojo pasaulinio karo, nugalėtojui nepaaiškėjus per du kėlinius ir pratęsimą būdavo skiriamas peržaidimas.

Pirmosiose pasaulio pirmenybėse 1930 metais neprireikė ne tik nė vieno peržaidimo, bet ir nė vieno pratęsimo. Užtat kituose dviejuose turnyruose rungtynės vyko daug atkakliau: 1934 metais peržaidimas buvo paskirtas ketvirtfinalyje lygiosiomis sužaidus Italijos ir Ispanijos futbolininkams (antrąsias jų rungtynes laimėjo italai), o 1938 metais du kartus per dvi dienas jėgas turėjo išbandyti net trys komandų poros (aštuntfinalyje Šveicarija nugalėjo Vokietiją, Kuba – Rumuniją, o ketvirtfinalyje Brazilija įveikė Čekoslovakiją).

Po Antrojo pasaulinio karo čempionato nuostatuose atsirado skyrius, kad atkrintamųjų varžybų rungtynėms pasibaigus lygiosiomis, turi būti atsižvelgiama į abiejų komandų įvarčių santykį (būtent į santykį, o ne į skirtumą!) grupės varžybose.

Nemažai nacionalinių federacijų šiai taisyklei griežtai prieštaravo. Todėl nuo 1962 metų atkrintamųjų etapų mačams pasibaigus lygiosiomis nugalėtojai turėjo paaiškėti pačiu paprasčiausiu būdu – metant monetą.

Įvarčių santykio, o vėliau burtų taisyklė negaliojo finale. Jei pasaulio čempionato finalo rungtynės būtų pasibaigusios lygiosiomis, komandos kitą dieną būtų žaidusios dar kartą.

Tačiau jokių papildomų priemonių nereikėjo nė sykio. Iki pat 1974 metų visose atkrintamųjų varžybų rungtynėse nugalėtojai paaiškėjo jei ne per pagrindinį laiką, tai per pratęsimą.

Tiesa, tais laikais atkrintamųjų rungtynių būdavo daug mažiau. Pavyzdžiui, 1974 ir 1978 metų pasaulio pirmenybėse pasibaigus pirmajam grupių etapui antrajame etape geriausios komandos vėl būdavo skirstomos į grupes (dvi grupės po keturias komandas), šių grupių nugalėtojai iškart patekdavo į finalą, o antrąją vietą grupėse užėmusios rinktinės kovodavo dėl trečiosios vietos čempionate.

O 1950 metais, pirmajame pokario čempionate, keturios pirmojo etapo grupių nugalėtojos sudarė finalo grupę. Tame čempionate atkrintamosios rungtynės apskritai nebuvo žaidžiamos.

Pirmąją baudinių seriją žiūrovai pamatė 1982 metų pasaulio čempionato pusfinalyje per Vokietijos ir Prancūzijos rinktinių rungtynes.

Dramatiškoje dvikovoje Ispanijos mieste Sevilijoje komandos per 90 minučių įmušė po vieną įvartį, o per pratęsimą kamuolį į varžovų vartus pasiuntė dar po du kartus (prancūzai pirmavo 3:1, bet vokiečiai rezultatą išlygino). Sužaidus 120 minučių švieslentėje degė skaičiai 3:3 ir olandas teisėjas Charlesas Corveris pradėjo iki tol nematytą procedūrą.

Kaip pirmojo taiklaus baudinių serijos smūgio autorius į istoriją pateko prancūzas Alainas Giresse‘as, o pirmasis suklydo trečias tarp vokiečių spyręs Ulrichas Stielike. Jo beveik į vartų vidurį nestipriai paspirtą kamuolį lengvai atmušė varžovų vartininkas Dominique‘as Rocheteau.

Vis dėlto baudinių serijos didvyriais tapo Vokietijos vartininkas Haraldas Schumacheris ir puolėjas Horstas Hrubeschas. H.Schumacheris atrėmė prancūzų Didier Sixo bei Maxime‘o Bossis smūgius, o H.Hrubeschas įmušė pergalingą įvartį. Įdomu, kad abu suklydę prancūzai kamuolį siuntė beveik į tą pačią vietą kaip U.Stielike.

Vokietija baudinių seriją laimėjo 5:4 (abi komandos spyrė po 6 kartus).

„Nesąžininga, kad tokių rungtynių nugalėtoją nulemia baudiniai. Ketverius sunkaus darbo metus sugriauna vienas vartininko šuolis“, - susitaikyti su nesėkme negalėjo prancūzų treneris Michelis Hidalgo.

„Baudinių serija nėra geras būdas nugalėtojui išsiaiškinti, bet šis būdas vienodai sąžiningas abiem komandoms“, - kolegai atsakė vokietis Juppas Derwallis.

Vokietijos rinktinė laimėjo ne tik pirmąją pasaulio čempionatų istorijoje baudinių seriją. Vokiečių statistika kitų metų turnyruose jų varžovams turėtų įvaryti dar didesnį siaubą.

Pasaulio pirmenybėse per vokiečių rungtynes baudinių prireikė keturis kartus. Ir visus keturis kartus stipresnė buvo Vokietija. Šios šalies futbolininkai įmušė net 17 iš 18 baudinių, o vienintelis netikslus smūgis jau paminėtas aukščiau – 1982 metais kamuolio į tinklą nepasiuntė U.Stielike. Kitose trijose serijose vokiečių rezultatas buvo 4 iš 4 (penktojo smūgio nereikėjo).

1986 metais vokiečiai ketvirtfinalio baudinių serijoje nugalėjo meksikiečius 4:1, 1990 metais pusfinalyje – anglus 4:3 ir 2006 metais ketvirtfinalyje – argentiniečius 4:2.

Beje, 1986 metais vokiečių vartus vis dar gynė H.Schumacheris (atrėmė meksikiečių Fernando Quirarte ir Raulio Servino spyrius), o trys aikštės žaidėjai pasižymėjo dviejose baudinių serijose. Pierre‘as Littbarski įmušė 1982 ir 1986 metais, Andreasas Brehme ir Lotharas Matthausas – 1986 ir 1990 metais.

Be Vokietijos rinktinės keturiose baudinių serijose dalyvavo dar keturios komandos. Argentiniečiai ir brazilai laimėjo po 3 iš 4 futbolo loterijų, prancūzai – 2 iš 4, italai – 1 iš 4.

Argentinos rinktinė yra vienintelė, laimėjusi dvi baudinių serijas viename čempionate. 1990 metais argentiniečiai ketvirtfinalyje įveikė Jugoslaviją, o pusfinalyje – Italiją.

Šios pergalės buvo labai nepanašios. Per Argentinos ir Jugoslavijos dvikovą abi komandos mušė po penkis baudinius, bet realizavo tik pusę ir argentiniečiai laimėjo 3:2. Tarp neįmušusių buvo Argentinos futbolo legenda Diego Maradona, pasiuntęs kamuolį tiesiai į rankas patikėti lengvu grobiu negalėjusiam kroatui vartininkui Tomislavui Ivkovičiui.

Vis dėlto ryškiausiai tą vakarą žibėjo argentiniečių vartų sargas Sergio Goycochea. Jis atmušė du paskutinius varžovų smūgius. Prieš tai techniškiausias Jugoslavijos futbolininkas Draganas Stojkovičius sudrebino skersinį.

S.Goycochea savo žygdarbį pakartojo per rungtynes su italais. Argentinos vartininkas tarsi šaipydamasis iš varžovų atrėmė du paskutiniuosius serijos smūgius, kuriuos atliko Roberto Donadoni ir Aldo Serena.

Tuo tarpu visi keturi argentiniečiai, tarp jų D.Maradona, spyrė pakankamai stipriai ir tiksliai – Pietų Amerikos komanda laimėjo 4:3.

Prasčiausiai baudinių serijose sekasi Anglijos rinktinei. Per anglų rungtynes baudinių reikėjo tris kartus, bet laimėti futbolo pradininkams nepavyko nė sykio. Anglijos futbolininkai nuo 11 metrų žymės kamuolį į tinklą pasiuntė vos 7 iš 14 kartų.

1990 metais pasaulio čempionato pusfinalyje anglai pralaimėjo vokiečiams 3:4 (įmušė tris pirmuosius baudinius, bet po to nuvylė Stuartas Pierce‘as ir Chrisas Waddle‘as), 1998 metais aštuntfinalyje – argentiniečiams 3:4 ir 2006 metais ketvirtfinalyje – portugalams 1:3.

Pastaroji serija buvo viena prasčiausių per visą istoriją. Komandoms atlikus po tris smūgius rezultatas buvo 1:1. Vis dėlto portugalams pavyko susikaupti (pergalingą baudinį įmušė Cristiano Ronaldo), o anglas Jamie Carragheris pasekė tėvynainių Franko Lampardo bei Steveno Gerrardo blogu pavyzdžiu ir kamuolį pasiuntė į rankas varžovų vartininkui Ricardo.

J.Carragheris pergudravo pats save. Pirmą kartą jis smūgiavo nelaukdamas teisėjo švilpuko ir nepasirengusį Ricardo nuginklavo, bet įvartis, suprantama, nebuvo įskaitytas. Įmušti pagal taisykles anglui buvo per sunki užduotis.

„Baudinių serija psichologiškai yra daug sudėtingesnė negu bet kuris paprastas baudinys per rungtynes. Kiekvienas futbolininkas turi siaubingai daug laiko apgalvoti būsimą smūgį, - prieš šių metų pasaulio čempionatą kalbėjo S.Gerrardas. – Mes ketiname per treniruotes baudiniams skirti daug dėmesio. Net suprasdami, kad jų gali neprireikti“.

Pasaulio pirmenybėse be anglų tris kartus baudinių seriją pralaimėjo tik italai. Tačiau „Azzurri“ sąskaitoje yra ir viena pergalė.

2006 metais per aštuntfinalio rungtynes su Ukrainos rinktine tikrą košmarą išgyveno Šveicarijos futbolininkai. Jie baudinių serijoje neįmušė nė karto ir pralaimėjo 0:3.

Serija šveicarams prasidėjo puikiai – jų vartininkas Pascalis Zuberbuhleris atrėmė pirmąjį Andrijaus Ševčenkos smūgį. Tačiau džiaugsmas truko labai trumpai. Kiti trys ukrainiečiai neklydo, o nė vienas šveicarų bandymas tikslo nepasiekė. Marco Strellerio ir Ricardo Cabanaso spirtą kamuolį atmušė vartininkas Oleksandras Šovkovskis, o Tranquillo Barnetta vos nesulaužė skersinio.

„Tai – tik jaudulys, - tvirtino šveicarų treneris Kobi Kuhnas. – Dar šiandien mes mušėme baudinius per treniruotę. Po visų smūgių kamuolys skriejo į vartų kampą ir mūsų vartininkai neturėjo nė mažiausios galimybės. Bet dabar žaidėjus purtė jaudulys, ir štai...“

Trijose serijose vienai iš komandų pavyko įmušti tik vieną baudinį. Anglų nesėkmė per rungtynes su portugalais jau paminėta, o kitus du sykius nesėkmė ištiko Meksikos futbolininkus. 1986 metais jie ketvirtfinalyje pralaimėjo vokiečiams 1:4, 1994 metais aštuntfinalyje – bulgarams 1:3. Rezultatyviausios serijos

Rezultatyviausios baudinių serijos baigėsi 5:4. Tokiu rezultatu Vokietija nugalėjo Prancūziją (1982 metais pusfinalyje), Belgija – Ispaniją (1986 metais ketvirtfinalyje), Airija – Rumuniją (1990 metais aštuntfinalyje) ir Švedija – Rumuniją (1994 metais ketvirtfinalyje).

Smūgiuoti po šešis kartus komandoms reikėjo tik du kartus: pirmojoje vokiečių ir prancūzų serijoje bei švedų ir rumunų dvikovoje.

5 iš 5 baudinių įmušė Belgija (1986 metais ketvirtfinalyje su Ispanija), Airija (1990 metais aštuntfinalyje su Rumunija), Korėja (2002 metais ketvirtfinalyje su Ispanija), Italija (2006 metais finale su Prancūzija), Paragvajus (2010 metais aštuntfinalyje su Japonija) ir Kosta Rika (2014 metais aštuntfinalyje su Graikija).

2010 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalio rungtynėse tarp Urugvajaus ir Ganos baudinių serija prasidėjo dar prieš jai prasidedant.

Paskutinę pratęsimo minutę rezultatas buvo lygus 1:1, o pavojingą ataką surengę ganiečiai gavo teisę atlikti baudos smūgį. Po jo Dominicui Adiyiah pavyko galva nukreipti kamuolį į nesaugomą vartų vietą, bet urugvajietis Luisas Suarezas ranka atmušė kamuolį nuo vartų linijos. Į Urugvajaus komandos vartus buvo paskirtas baudinys, L.Suarezas gavo raudoną kortelę, bet puolėjo sprendimas pažeisti taisykles pasiteisino – Ganos rinktinės žaidėjas Asamoah Gyanas baudinio neįmušė.

Iškart po A.Gyano smūgio į skersinį teisėjas paskelbė pratęsimo pabaigą ir baudinių serijos pradžią. Per baudinių seriją pavydėtiną šaltakraujiškimą pademonstravo A.Gyanas. Ką tik suklydęs puolėjas nepabūgo pirmas savo komandoje mušti baudinį ir pataikė.

Šaltakraujiškumo pritrūko dviem kitiems ganiečiams ir Urugvajus laimėjo seriją 4:2.

Rungtynėse dėl trečiosios vietos baudinių serijos dar neprireikė nė sykio. O didžiajame finale varžovai visą priemonių limitą išnaudojo dukart.

1994 metais 94 tūkstančiai į Pasadenos „Rose Bowl“ stadioną atėjusių žiūrovų per 120 minučių nepamatė nė vieno Brazilijos ir Italijos rinktinių įvarčio. Čempionų titulą pirmą kartą pasaulio pirmenybių istorijoje lėmė baudiniai.

Pirmasis spyręs italų kapitonas 34 metų Franco Baresi į vartus nepataikė, o prastą brazilo Marcio Santoso smūgį atmušė varžovų vartininkas Gianluca Pagliuca. Tačiau daugiau G.Pagliuca neišgelbėjo, o Romario, Claudio Branco bei brazilų kapitonas Carlosas Dunga savo darbą atliko be priekaištų. Tuo tarpu italai serijos pabaigoje palūžo. Daniele Massaro smūgį atrėmė Claudio Taffarelis, Roberto Baggio kamuolį pasiuntė aukštai virš vartų.

Brazilija laimėjo 3:2 ir ketvirtą kartą tapo pasaulio čempione.

„Tai buvo sunkiausia mano karjeros akimirka, - po dešimtmečio sakė R.Baggio. – Per visą karjerą neįmušiau vos keleto baudinių. Ir tik todėl, kad kamuolį atmušdavo vartininkas, o ne aš spirdavau pro šalį.

Nesuprantu, kas atsitiko Pasadenoje. Kai priėjau prie žymės, buvau ramus, kiek tik gali būti ramus žmogus tokioje padėtyje. Žinojau, kad C.Taffarelis visada šoka į kurį nors šoną, todėl nusprendžiau spirti į vartų vidurį vidutiniame aukštyje, kad jis negalėtų pasiekti kamuolio koja. Sprendimas buvo protingas. C.Taffarelis tikrai šoko į kairę ir jis niekaip nebūtų atmušęs, jei būčiau pataikęs ten, kur sumaniau. Deja, nesuprantu kodėl, kamuolys pakilo tris metrus ir pralėkė virš skersinio.

Vis galvoju apie šį baudinį. Jei galėčiau pakeisti vieną karjeros epizodą, būtinai pakeisčiau šį“.

Italija dalyvavo ir antrajame finalo baudinių trileryje, kuriame sugebėjo įveikti savo blogą lemtį. 2006 metais Berlyne stebint 69 tūkstančiams žiūrovų italai žaidė lemiamas pasaulio pirmenybių rungtynes su prancūzais. Komandos dar per pirmąsias 20 minučių apsikeitė taikliais smūgiais (įmušė prancūzas Zinedine‘as Zidane‘as ir italas Marco Materazzi), bet kitas 100 minučių kamuolys kelio į vartus nerado.

Baudinius italai šįkart mušė idealiai. Tikslą pasiekė visi penki smūgiai, kuriuos atliko Andrea Pirlo, M.Materazzi, Daniele De Rossi, Alessandro Del Pierro ir Fabio Grosso. O italų vartininkui Gianluigi Buffonui parodyti visų savo sugebėjimų net nereikėjo – po Davido Trezeguet smūgio kamuolys atsitrenkė į skersinį.

Italijos rinktinė šventė pergalę 5:3.