Jo įvaizdis neatitinka varžovus žudančių puolėjų įvaizdžio.
Nuo pat pirmųjų karjeros dienų 24 metų vokietis aikštėje visuomet labiausiai išsiskyrė nesavanaudiškumu.
Bet tai nesutrukdė Th.Mulleriui tapti rezultatyviausiu 2010 metų pasaulio čempionato žaidėju.
Miuncheno „Bayern“ puolėjas Pietų Afrikos Respublikoje įmušė 5 įvarčius, o Brazilijoje vėl yra pavojingiausias Vokietijos rinktinės ginklas.
– Thomai, nesate tipiškas klasikinis žaidėjas. Kokie žodžiai geriausiai apibūdintų jus?, - Th.Mullerio klausė „L'Equipe“ žurnalistai.
– Sakykime taip: aš save pirmiausia vertinu kaip komandos žaidėją. Visuomet – ir puldamas, ir gindamasis – aikštėje stengiuosi dirbti jai.
Visi puikiai žino, kad nesu kamuolio varymo meistras, bet pasižymiu kitokiomis savybėmis. Gerai žaidžiu be kamuolio, moku aikštėje pasinaudoti laisva erdve ir kombinuoti su kitais komandos draugais.
– Ar šias savybes lemia nuojauta, ar jų galima išmokti?
– Tai abiejų dalykų mišinys. Daug veiksmų futbole paklūsta logikai, todėl visa tai galima tobulinti per treniruotes.
Pavyzdžiui, kai mąstai, kada ir iš kur verta spurtuoti, žinodamas, kad tavo gynėjas neturi akių užpakalyje. Kitiems dalykams aikštėje reikia nuojautos ar sėkmės.
Hermannas Gerlandas (vienas „Bayern“ trenerių. – Red.) sako, kad jeigu tau nuolat šypsosi sėkmė, ji jau yra tavo savybė.
Daug kas mano, kad man labai sekasi. Bet jei tu visada pasinaudoji savo proga, jos jau negalima vadinti sėkme.
– Gynėjai tampa vis stipresni ir greitesni. Kaip galima išlikti nenuspėjamam?
– Mano žaidimo stilius toks, jog man netenka dažnai dvikovose susidurti su gynėjais. Nesvarbu, ar gynėjas bus fiziškai galingas ir greitas.
Aš visuomet stengiuosi būti nors viena sekunde greitesnis savo mintimis už varžovą.
– Reikia pripažinti, kad negalėtumėte dalyvauti kultūrizmo varžybose (Th.Mullerio ūgis 186 cm, svoris – 74 kg)...
– (Juokiasi.) Bet jūs manęs dar nematėte visiškai nuogo!
Norėdamas atlaikyti konkurenciją, aš nuo mažų dienų stengiausi tobulinti kitas savybes – sprintą ar reakcijos greitį.
Kadangi negaliu varžytis su kitais galia, privalėjau rasti kitą kelią, kaip laimėti.
– Ar dabar esate geresnis puolėjas negu prieš ketverius metus?
– Be abejo! Fiziškai, techniškai, geriau žaidžiu galva, kaire koja, atlieku geresnius perdavimus. Net mano suvokimas apie žaidimą tapo brandesnis.
Bet svarbiausias skirtumas – dabar mažiau rizikuoju, palyginti su tais laikais, kai dar buvau jaunas žaidėjas.
Kai suvoki, kad konkrečiomis aplinkybėmis tavo sumanymas gali pavykti tik du kartus iš penkių, dažniau atsitrauki atgal.
Kai buvau dvidešimties, be jokių abejonių, mėginau kiekvieną akimirką bandyti daug negalvodamas.
Dabar pirmiausia laukiu palankios situacijos. Bet tam tikra kvailumo forma, tas įkarštis, kai esi jaunas, taip pat gali būti didelis privalumas. Kai nieko neskaičiuoji, o iš karto veiki.
– Ar buvo žaidėjų, kurie jus įkvėpė taip žaisti?
– Kadangi nesu klasikinis futbolininkas, niekuomet neturėjau žaidėjo, apie kurį būčiau galėjęs sakyti: „Noriu viską daryti kaip jis.“
Be abejo, vėliau stebėjau, kaip žaidžia didūs žaidėjai Zinedine’as Zidane’as, Riquelme, Ronaldo.
– Ar aikštėje esate apsėstas noro įmušti įvartį?
– Visuomet turiu snaiperio instinktą ir noriu to adrenalino, kuris užplūsta, kai įmuši įvartį. Be jokių abejonių.
Bet jeigu komandos draugas yra atsidūręs geresnėje pozicijoje, man labai malonu jam atiduoti kamuolį. Net varžovų spaudimas ginantis ar sėkmingas mėginimas atsidengti man suteikia tiek pat adrenalino kaip ir įvartis.
Tuomet jauti, kaip hormonai apima visą tavo kūną.
– Bet taip nusiteikęs vargu ar kada gausite FIFA Aukso kamuolį (geriausiam pasaulio metų futbolininkui skirtą prizą. – Red.)...
– Pagal savo vertybes nesu sukurtas Aukso kamuoliui. Tai individualus prizas, o aš, kaip minėjau, esu komandos žaidėjas.
Jei man tektų rinktis – gauti Aukso kamuolį ar Pasaulio taurę su savo komanda, tikrai pasirinkčiau Pasaulio taurę.
– Nors esate nesavanaudiškas, labai dažnai mušate lemiamus įvarčius. Kaip galite tai paaiškinti?
– Tai lemia mano, kaip žaidėjo, savybių ir psichologinės jėgos derinys. Kai žaidžiu, nebūnu nervingas net tuomet, kai mačas klostosi labai sunkiai, nes žinau, kad visuomet galiu būti pavojingas.
Niekuomet neturi teisės nuleisti rankų. Tai tiesiog įkalta man į galvą.
– Jūs visuomet mėgstate likti šešėlyje. Ar esate pasiruošęs tapti pagrindiniu Vokietijos snaiperiu?
– Taip, privačiame gyvenime mėgstu ramybę ir būti šešėlyje. Nes futbolo pasaulyje dabar yra tiek triukšmo, kad gali greitai tapti bepročiu. O kas bus komandos snaiperis, ne man spręsti.
Juk tai trenerio pasirinkimas.
