Lietuva buvo viena iš 22 šalių, kurios dalyvavo futbolo turnyre. Lietuviai į žaidynes vyko beveik be tarptautinių rungtynių patirties – vienintelis toks mačas sužaistas prieš metus su Estija. Be to, dėl finansavimo nebuvo surengta nė vienos treniruotės, tik likus kelioms dienoms pradėta ieškoti žaidėjų.
Mūsiškių išvyka į Paryžių neapsiėjo be nuotykių, žaidėjai turėjo iškęsti alinančią 40 valandų kelionę traukinio vagone. Nuo atvykimo į olimpinį kaimelį 3 val. nakties iki rungtynių Vensene su Šveicarija tepraėjo vos 10 valandų.
Minėtos aplinkybės nulėmė prastą žaidėjų sportinę formą prieš susitikimą su Šveicarija. Lietuvių debiutas buvo paženklintas pralaimėjimu 0:9 ir eliminavo lietuvius iš tolesnės kovos žaidynėse. Šveicarų pajėgumą vėliau įrodė tai, kad jie tapo olimpinių žaidynių vicečempionais, tik finale nusileidę 0:3 Urugvajui.
Lietuvos olimpinėje rinktinėje žaidė Valerijonas Balčiūnas, Stasys Janušauskas-Janušas, Jurgis Hardingsonas, Stasys Razma, Vincas Bartuška, Leonas Juozapaitis, Edvardas Mikučiauskas, Stasys Sabaliauskas, Stepas Garbačiauskas, Hansas Gecas, Juozas Žebrauskas, atsargoje žaidė Vladas Byla, Juozas Žukauskas.
Į žaidynes, deja, neišvyko iena reikšmingiausių XX a. Lietuvos asmenybių, futbolo kūrimo entuziastas legendinis lakūnas Steponas Darius. Jo pėdsakas buvo Lietuvos futbolui žengiant pirmuosius žingsnius. S. Darius ne tik prisidėjo prie futbolo organizacijos kūrimo ir veiklos, bet taip pat 1923-1924 m. buvo rinktinės narys, o su Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos komanda tapo pirmųjų Lietuvos futbolo pirmenybių (1922, 1923 m.) čempionu.
Sugrįžus iš Paryžiaus futbolininkus užgriuvo kritikos lavina. Tačiau olimpinės žaidynės lietuviams tapo gera pamoka. Žaidynėse įgytą patirtį lietuviai išnaudojo rungtynėse prieš Latvijos ir Estijos rinktines. Susitikimas Taline prieš estus rugpjūčio 24 d., pasibaigęs rezultatu 2:1, tapo pirmąja Lietuvos futbolo rinktines pergale.
