Jie kupini entuziazmo Lietuvos futbolui suteikti dar daugiau intrigos.
A lygos debiutantai šio sezono starte jau sužaidė lygiosiomis (1:1) su Vilniaus „Žalgiriu“, o šį antradienį mėgins dar kartą įgelti Lietuvos čempionams per LFF taurės pusfinalio dvikovą.
„Yra „Milan“ ir Milano „Inter“, Mančesteryje - „United“ ir „City“. Kodėl taip negali būti ir Vilniuje?“ - „Lietuvos ryto“ šypsodamasis klausė J.Nevoina.
Ambicingas „Trakų“ prezidentas nevengia rizikingų iššūkių.
Pelninga prekyba naftos produktais iš Baltarusijos, Rusijos ir Kazachstano 46-erių vilniečiui padėjo plačiai atverti futbolo pasaulio duris.
Dar 2013-ųjų rudenį po trejų metų draugystės „Lit-Invest“ bendrovės vadovas pasirašė oficialią partnerystės sutartį su „Milan“ klubu ir Vilniuje atidarė itališką futbolo mokyklą jauniesiems talentams.
„Lietuvos futbolui visiškai netinka senoji rusiška sistema. Mums reikalingas naujas futbolo modelis, kurį perimtume iš Europos didžiojo šešetuko šalių. Turime čia semtis žinių, kaip jie dirba ir treniruoja vaikus“, - neabejojo J.Nevoina, sau prieš akis ant darbo stalo „Lit-Invest“ biure pasistatęs gaireles su „Milan 1899“ ir „Trakai 2005“ emblemomis.
Šį kovą jis prikalbino Edgarą Jankauską su „Trakais“ pradėti savarankišką trenerio karjerą, o prieš sezoną A lygoje į klubą prisiviliojo būrį Lietuvos rinktinės žaidėjų.
Pasak neoficialių šaltinių, garsiausi komandos naujokai: vartininkas Paulius Grybauskas, saugai Vytautas Lukša, Darius Miceika, puolėjas Tadas Labukas – per mėnesį uždirba po 2 tūkst. eurų (7 tūkst. litų). Futbolo agentai neslepia, jog „Trakai“ šį sezoną yra vienas iš tų keturių A lygos klubų, kurię algas moka laiku ir kol kas neturi jokių finansinių problemų.
- Kodėl nusprendėte remti futbolą? – „Trakų“ prezidento J.Nevoinos pirmiausia paklausė „Lietuvos rytas“.
- Nėra vienos priežasties, bet negali sakyti, kad netyčia.
Nuo mažų dienų žaidžiau futbolą ir iki šiol jį žaidžiu „Trakų“ senjorų komandoje Sekmadienio futbolo lygoje, seniai pažįstu ir legendinio „Žalgirio“ žaidėjus.
Prieš gerą dešimtmetį kartu su senjorų komandomis iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos su draugais dalyvavome viename turnyre Vilniuje.
Man buvo tiesiog gėda, kad padorūs žmonės negali atvažiuoti į Trakus, nes čia nebuvo kur žaisti futbolo. Nebuvo nei rūbinių, nei tualetų, nei dušo ir kitų elementarių dalykų.
Bet tokiomis sąlygomis žaidė mūsų vaikai, todėl reikėjo imtis veiksmų.
Aišku, ilgai buvo toks požiūris: SSRS laikais taip pat nieko neturėjome, ir nenumirėme žaisdami. Bet juk dabar jau – XXI amžius ir pasaulis pasikeitė!
Ten, kur anksčiau Trakuose telkšojo bala, pastatėme puikų stadioną, pradėjome rimčiau dirbti su vaikais. Vertinau šią veiklą pirmiausiai kaip socialinį projektą.
Vaikai ėmė žaisti futbolą, keletą metų iš eilės vasaromis jaunimui organizavome „Milan“ stovyklas, bet jiems reikėjo kitų galimybių augti, tobulėti ir naujų iššūkių.
Sukūrėme komandą, kuri iš pradžių žaidė I lygoje, kol galiausiai pasiekėm A lygą.
- „Trakai“ labiausiai iki šiol ir išgarsėjo vasaros stovyklomis, kurias lydėjo „Milan“ vardas. Kaip pavyko užmegzti ryšius su italais?
- Svarbesnis klausimas – kodėl mums to prireikė?
Kai pradėjau remti vaikų futbolą, pirmiausia norėjosi padėti tų atokių miestelių vaikams, kurie po mokyklos neturėjo ką veikti.
Iki šiol daug bendrauju su mokyklomis Lentvaryje, Semeliškėse, Rūdiškėse, Senuosiuose Trakuose. Ten netrūksta vaikų, kurie ateina į mokyklą tik pavalgyti.
Kartais net nereikia labai daug lėšų tam, kad jie turėtų galimybių dar kažkuo užsiimti.
Bet vaikai greitai auga, negali jiems tik numesti kamuolį, kad vieni visą laiką žaistų. Kaip pradėjome rūpintis vaikais, pamatėme, kad Lietuvoje ilgus metus niekas neinvestavo į modernesnę vaikų futbolo treniruočių metodiką.
Lietuvoje tik netrūko kalbų, bet po nepriklausomybės atkūrimo realiai jokios naujos sistemos nebuvo. Kiek mes dabar turime talentingų 22-24 metų futbolininkų?
Jeigu paanalizuosime atidžiau, jų iš viso nėra. Kodėl? Nes SSRS futbolo sistema buvo prarasta, o toliau mes visą laiką važiavome tik iš inercijos.
Pradėjau ieškoti, kaip galima būtų pakeisti šią sistemą.
Kalbėjomės ir su anglais, ir su vokiečiais, bet „Milan“ sureagavo greičiausiai. Rašėm elektroninius laiškus, kas mes tokie ir ką norime daryti.
„Milan“ taip tik turėjo savo mokyklų plėtros strategiją, jau buvo surengę vieną stovyklą Rygoje. Mes pasiūlėme, kad galime tą patį padaryti ir Trakuose.
Jie patikrino mūsų galimybes, surengėme vieną, antrą, trečią stovyklą, kol galiausiai pavyko iš italų nupirkti frančizę, kaip reikia vaikus mokyti žaisti futbolą.
Lietuva tapo 50-a pasaulio šalimi, kurioje buvo oficialiai įsteigtas „Milan“ futbolo akademijos filialas.
Ne vienas vaikas iš Trakų ar Aukštadvario jau buvo išvažiavęs į Milaną. Mūsų tikslas – parodyti vaikams, kad yra toks kelias gyventi kitaip, Nesvarbu, ar tu gimei Aukštadvaryje, ar Semeliškėse, bet turi galimybę prasimušti gyvenime.
Kitą savaitę pas mus kaip tik atvažiuoja buvęs „Milan“ žaidėjas Graziano Mannari, kuris prižiūri mūsų akademijos veiklą. Jis, beje, yra laimėjęs ir Čempionų lygą.
- Ar brangios italų futbolo pamokos?
- Reikia suvokti, kad nemokamų pietų niekur nebūna. Jeigu nori mokytis iš geriausių, pirmiausiai privalai investuoti į žinias.
Mes kalbėjomės su futbolo ekspertais, kurie labai gyrė „Milan“ akademijos sistemą. Būtent to ir reikia lietuviams.
Kuo mums galėtų padėti skandinavai? Lietuviai kaip ir vikingai nuo mažens taip pat yra stiprūs. Mūsų vaikams futbole labiausiai reikia minkštumo, kamuolio valdymo, technikos ir kitų įgūdžių, kurių geriausiai išmokyti gali ispanai arba italai.
Jų žaidimo filosofija mums gali suteikti daugiau pridėtinės vertės palyginti su anglais, kurie verda tik savo sultyse.
- Gal jau teko bendrauti ir su „Milan“ prezidentu Silvio Berlusconi?
- Ne. Sutartį Milane pasirašiau su klubo direktoriumi Adriano Galliani, kai visą šį projektą palaimino Barbara Berlusconi („Milan“ prezidento dukra, priklausanti klubo valdybai – Red.).
Jie trejus metus stebėjo mūsų stovyklas, kol pernai pagaliau jau tapome oficialiais „Milan“ atstovais.
Sudaryti galimybę akademijos auklėtiniams žaisti A lygoje buvo vienas iš italų reikalavimų.
Dabar pasirašėme sutartį trejiems metams, bet po to ją galėsime vėl pratęsti.
- S.Berlusconi ilgokai buvo Italijos premjeras, bet 2013-ųjų rugpjūtį jau buvo nuteistas ketveriems metams kalėjimo už mokesčių sukčiavimą. 76-erių italas visame pasaulyje išgarsėjo audringais bunga-bunga vakarėliais ir net buvo įsivėlęs į sekso skandalus su nepilnametėmis. Žavitės jo asmenybe?
- Man daug svarbiau, kaip „Milan“ kuria futbolo industriją. Futbolo reikalais ten bendrauju su kitais žmonėmis.
Dar 1899 metais įkurtas klubas ilgai gyvavo ir be S.Berlusconi, ir tikrai vėliau gyvuos.
O patys milaniečiai turi savo požiūrį į buvusį Italijos premjerą . „Galite apie Silvio kalbėti ką norite, bet jis mums yra geras“, – sako jie, kai dabar nuvažiuoju į Milaną.
- S.Berlusconi anksčiau ne kartą reikalavo, kad „Milan“ treneris į aikštę leistų jam patinkančius žaidėjus. Ar „Trakų“ prezidentas vadovaujasi tokiais pat principais?
- Apie tokius reikalavimus rašė tik spauda, bet dar didelis klausimas, ar jie iš tiesų buvo?
Kiekvienas klubas turi savo valdymo modelį. „Trakų“ strūktūra kuriama, yra daug naujovių. Turim klubo direktorių, kuris tiesiogiai dirba su žaidėjais.
Aišku, kalbuosi su treneriais, savo nuomonę visada pasakau, nes mes visi dirbame kaip viena komanda. Bet man tikrai to nereikia daryti, apie ką užsiminėte.
- Šį sezoną prisiviliojote ne tik su E. Jankauską, bet ir ne vieną Lietuvos rinktinės futbolininką. Ar buvo žaidėjų, kurių nepavyko prikalbinti atvykti į Trakus?
- Nebuvo.
Visi vyrai buvo pakankamai konkretūs, todėl su jais tikrai nebuvo vargo rasti bendrą kalbą.
- Pats pasirašėte sutartis su visais „Trakų“ naujokais. Jūsų parašas – garantija, kad po poros mėnesių žaidėjams neteks ieškotis naujų darbdavių?
- Niekas negali būti garantuotas, kas gali nutikti rytoj. Niekada nesakyk niekada.
Žaidėjų darbas aikštėje yra jų svarbiausia garantija. Jeigu jie žais gerai, žiūrovams patiks, žmonėms pirks bilietus, tai jiems tikrai nereikės ieškotis naujo darbo.
Aš tik galiu padėti sukurti sąlygas ir žaidėjus paremti, kad jiems nereikėtų uždarbiauti kur nors Latvijoje ar Baltarusijoje, kad jie visada būtų motyvuoti.
Bet jeigu nebus futbolo, jie aikštėje nerodys gero žaidimo, nebus ir jokių garantijų. Juos teks keisti.
- „Žalgiris“ neslepia, kad šįmet kišenėje turės 9 mln. litų, „Atlanto“ prezidentas kalbėjo apie 2 mln. litų. Koks yra „Trakų“ metų biudžetas?
- Varžovai turi daugiau patirties ir geriau žino, kiek A lygoje reikia pinigų (šypteli).
Mūsų biudžetas bus toks, koks bus reikalingas.
Aišku, mes turime paskaičiavę, kiek gali prireikti pinigų, suvokiam, su kokiu biudžetu galima A lygoje užimti prizinę vietą.
Mūsų biudžetas subalansuotas, bet jį galutinai įvertinti dar reikės liepos mėnesį.
- Lietuvoje buvo daug klubų, priklausančių nuo vienintelio rėmėjo. Mažeikių „Romar“ ar „Kauno Inkaras -- Grifas“ net spėjo tapti Lietuvos čempionais, bet vėliau visiškai išnyko iš futbolo žemėlapio. Panašiai nutiko ir su Rūdiškių „Vėtra“ ar Vilniaus REO. Ar „Trakai“ turi saugiklius, kad klubo neištiktų analogiškas likimas?
- Kartoju: niekas negali būti garantuotas – jeigu nebus futbolo, vyrai blogai žais, tai rėmėjas pasakys: aš daugiau Jūsų neremsiu. Gali toks scenarijus būti.
Bet jeigu žiūrovams žaidimas patiks, jie rinksis į stadioną, komanda turės ateitį.
Mes savo darbais jau įrodėme, kad tikrai nesame vienadienis projektas.
Dirbame nuo nuo 2005-ųjų metų, patys Trakuose pastatėme stadioną, turime solidų įdirbį su „Milan“, o pirmieji mūsų futbolo mokyklos vaikai jau užaugo.
Bet A lygoje kol kas yra tik mūsų darbo pradžia. Reikia toliau labai rimtai dirbti ir sukurti tokį produktą, kurio pažiūrėti žmonės ateitų į stadioną.
„Trakai“ A lygoje yra mūsų viso projekto tęstinumas, o ne naujas iššūkis.
Mūsų pirmąjį mačą su „Žalgiriu“ stebėjo 3 tūkst. žiūrovų. Daugiau niekas A lygoje nebuvo surinkęs tiek žiūrovų.
Bet jeigu rungtynės ketvirtadienį vyksta 17 val., aišku, kad tiek sirgalių jau neateis.
Futbolo industrijos taisykles taip pat reikia visiems gerbti. Futbolas turi būti skirtas žiūrovams, o ne vienam ar kitam prezidentui.
- Ar Jūsų neužgauna, kai „Trakai“ pavadinami išnykusio Vilniaus REO reinkarnacija?
-- Labai gerai, kad žmonės kalba. Kuo daugiau kalbų, tuo daugiau reklamos. Ačiū ir „Vėtrai“, ir „Reo“, nes jie taip pat sukūrė tam tikrą futbolo produktą.
- Kokių jų klaidų nenorėtumėte pakartoti?
- Aš analizuoju, kaip dirba „Milan“. Klubas, kuriam 115 metų. Štai kur mums pavyzdys. Kodėl mes turime analizuoti tuos, kuriems nepasisekė?
– „LIT-Invest“ parduoda po milijoną tonų baltarusiškos naftos per metus, o jūsų bendrovėje net dirbo buvusio Baltarusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Martynovo sūnus. Ar būtent šis verslas dabar padeda išlaikyti klubą?
– Ir šitas, ir visi kiti verslai padeda. Nebūtų verslų, nebūtų pelno ir galimybių remti futbolą.
Mūsų krepšelyje iš tiesų didžiausią dalį sudaro investicijos, susiejusios su naftos verslu ir energetikos projektais. Tai faktas. Klubą remia ir „Lit-Invest“, ir „Ecoil“.
- LFF stadiono tribūnose per mačą su „Žalgiriu“ netrūko pažįstamų veidų. „Trakus“ palaikė ir Seimo narys socialdemokratas Artūras Skardžius, ir Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas darbietis Rytis Vaiginas, ir buvęs Seimo narys Aleksandras Sacharukas. Šie politikai – Jūsų užnugaris?
- Mūsų senjorų klube dar registruotas ir Jaroslavas Narkevičius (Lietuvos lenkų rinkimų akcijai atstovaujantis Seimo narys – Red.), ir Žydrūnas Lenkauskas (Liberalų ir centro sąjungai priklausantis Trakų rajono savivaldybės tarybos narys – Red), ir net Trakų parapijos klebonas.
Labai smagu, kad tokie žmonės ateina į mūsų rungtynes palaikyti komandos.
Esu labai patenkintas, kad Vilniuje pagaliau yra sąlygos ir LFF stadionas, kuriame galima žiūrėti futbolą ir suburti skirtingus žmones, Futbolas – ne politinis dalykas.
Matau, kaip visi labai šauniai tarpusavyje bendrauja. Tai dar vienas futbolo pliusas.
- Kaip įsivaizduojate „Trakų“ ateitį po penkerių metų?
- Mes turime 3-4 metų planą, todėl po ketverių metų galėsime pakalbėti, ar jį pavyko įvykdyti, ar ne.
Galbūt po ketverių metų aš pats pasitrauksiu, gal „Milan“ norės nupirkti dalį mūsų klubo akcijų? Viskas yra įmanoma.
Svarbu, kad būtų sukurta sistema, kuria pasitikėtų ir vaikai, ir tėvai.
Kartais nereikia daug pinigų, bet labiau reikia žinių. Mes turime daugiau investuoti į tą žinių pritraukimą.
Lietuvoje žmonės vis dar yra labai konservatyvūs.
Kai darėme nemokamus seminarus su „Milan“, italų pasiklausyti atėjo trys vaikų treneriai. „Ką įdomaus jie mums gali parodyti?“, - klausė.
Gal čia ir yra pagrindinė mūsų problema?
Vien noro ir pinigų gyvenime neužtenka, reikia ir žinių. Jeigu turi pinigų ir žinių, tu esi reikalingas. Jeigu turi pinigų, bet nemoki dirbti, tu irgi nieko nesudominsi.
Lietuvai apskritai reikia daugiau atvirumo. Jeigu nebūsi atviras, netobulėsi. Mes esame maži, gyvename Europoje, todėl turime mokėti angliškai, vokiškai, itališkai, lenkiškai, kad galėtume konkuruoti ir realizuoti savo idėjas.
