Žvaigždės čia atvyksta per paskutinius karjeros metus pasipildyti piniginės, kiti – uždirbti tiek, kiek negaudavo anksčiau. Tačiau tai – tik viena Kataro pusė. Kita – šešėlyje – žiauri ir negailestinga.
„Moderni vergovė“, – taip apie situaciją Katare kalba šalyje įstrigę ir vos ištrūkę žmonės.
Grasinimai, nežinia dėl ateities, depresija, pinigų stygius, mintys apie savižudybę. Tai – ambicingos šalies aukų emocijos. Aukų – sportininkų, kurie į šią šalį atvyko ieškoti geresnio gyvenimo. Sportininkai jį rasdavo, bet trumpam. O tada - košmaras.
Pirmojoje straipsnio dalyje pasakojama apie košmarišką Z.Belounio gyvenimą – atvykimą į šalį, sėkmės akimirką, netikėtą posūkį, degradaciją ir patirtą spaudimą.
Kataras savo vardą futbolo pasaulyje garsina tradiciniu metodu – didžiuliais pinigų srautais. Tačiau už jų slypi negailestingas šalies įstatymas, kuris leidžia šeichams akimirksniu atsikratyti sportininkų. Plačiau pasidomėti situacija nusprendė „Spiegel“ žurnalistai. Jie susitiko su sporto žmonėmis, kurie negauna atlyginimų ir priverstinai yra laikomi Katare.
Šiandieną herojų situacija – kitokia. Jie sugrįžo į namus ir visam pasauliui pasakoja savo istorijas. Skaudžias, varančias į nevilti, košmariškas. Tačiau apie viską – nuo pradžių.
Mintyse – ir savižudybė
Nusikelkime atgal. Vėlyvas rugsėjis. 11 val. ryto. Temperatūra jau pasiekė 40 laipsnių karščio.
Zahiras Belounis sėdi ant sofos savo namuose Katare. Jo galvoje sukasi siaubinga mintis. Futbolininkas svarsto, ar savižudybė – išeitis.
„Aš dažnai guliu lovoje ir verkiu lyg maža mergaitė. Kai tai nutinka, aš pradedu galvoti, kad savižudybė – mano vienintelis pasirinkimas viską užbaigti. Aš pradedu manyti, kad nėra kito būdo išsilaisvinti.“
Jis kartais keistai nusišypso. Z.Belounis gyvena už Dohos dangoraižių, netoli didžiulio prekybos centro.
Z.Belounis – 33 metų Prancūzijos futbolininkas. Puolėjas. Jis yra žaidęs Šveicarijoje, trečiajame divizione. Prieš šešerius metus jis atvyko į Katarą – aukso šalį, turtingiausią pasaulyje. 2022 metų pasaulio futbolo čempionato organizatorę.
Susiviliojo pinigais
„Tuo metu galvojau, kad laimėjau loterijoje, – sako jis. – Dabar neturiu nieko. Mano gyvenimas žlugęs.“
Jis savo delnus spaudžia keliais. Vyzdžiai laksto po kambarį. Jo sulysę skruostai neskusti. Kitaip sakant, veidas – desperatiško žmogaus. Priešais jį ant stalo – galybė laiškų, dokumentų, bylų.
Z.Belounis paėmė vieną iš jų. Tai – sutartis su Kataro armijos futbolo klubu. Jame prancūzas įvardytas kaip profesionalus futbolininkas, turintis vyresniojo civilio techniko laipsnį. Tai penkerių metų sutartis, kuri baigs galioti 2015 metų birželio 15 dieną. Jo nurodytas mėnesinis atlyginimas – 4 tūkst. 950 eurų.
Keturių puslapių sutartyje apie baudas užsiminta nėra. Nėra ir suktų formuluočių ar paslėptų nuobaudų. Tačiau Z.Belounis atlyginimo nesulaukia jau 27 mėnesius.
„Nesu žinomas žaidėjas. Nesu turtingas. Pinigus man iš Prancūzijos siunčia draugai, kad galėčiau sumokėti mokesčius. Po penkių ar šešių mėnesių nebeturėsiu santaupų. Net neįsivaizduoju, kas po to nutiks“, – teigė Z.Belounis.
Šalis-kalėjimas
Jis norėtų kartu su žmona ir vaikais lipti į artimiausią reisą, susirasti naują klubą, naują darbą, tačiau to padaryti Z.Belounis negali. Kelią jam pastojo Kataro Kafala sistema.
Pagal ją kiekvienas imigrantas darbuotojas, turintis rėmėjų – dažniausiai darbdavį – negali palikti šalies be jo leidimo.
Ir jo Z.Belounis negauna, todėl negali į savo rankas paimti išvykimo vizos.
Jis rankose nuolat laiko telefoną. Futbolininkas laukia skambučio iš Prancūzijos konsulato ar advokato. Jis sako, kad kažkas turi jam padėti. Tačiau telefonas neskamba.
„Esu čia įstrigęs, – sako Z.Belounis. – Kataras – mano kalėjimas.“
Šalis save piešia kitaip
Kataras nuolat save pabrėžia, kaip šalį, kurioje vyrauja šviesioji monarchija. Pasauliui ji save pateikia, kaip valstybę, kur tradicijos dera su moderniais laikais. Tauta rodo užmojus užimti aukštą vietą sporto pasaulyje.
Šalis planuoja investuoti į kelius, viešbučius ir stadionus daugiau nei 100 milijardų eurų. Visa tai – iki pasaulio čempionato starto, kuris įvyks po devynerių metų.
Tačiau šis paveikslas – miražas karštoje Kataro dykumoje. Ši šalis – 300 tūkst. turtingų piliečių namai ir prieglobstis 1,7 mln. imigrantų, kurie pluša kaip įmanydami. Britų laikraštis „The Guardian“ atskleidė, kad nuo 2012 metų Katare konstrukcijas stadionams statę Nepalo imigrantai buvo išnaudojami. 70 vergovės sąlygomis gyvenusių žmonių mirė. Žmogaus teisių stebėjimo organizacija tikina, kad septyni europiečiai ir amerikiečiai Katare yra laikomi prieš jų valią.
Vienas tų žmonių – Z.Belounis.
Buvo lyderis
Penktadieniais ir šeštadieniais keturiolika Kataro „Stars League“ komandų žaidžia tarpusavio rungtynes. Kiekvienoje komandoje leidžiama žaisti keturiems legionieriams. Jie dažniausiai – blėstančios Europos ir Pietų Amerikos žvaigždės, paskutiniais karjeros metais nusprendusios pasipildyti piniginę.
Manoma, kad garsusis ispanas Raulis Gonzalezas Blanco čia gauna 6 mln. eurų per metus.
Blanco, visiems žinomas kaip tiesiog Raulis, Katare laikomas lyg karalius. Tuo pat metu Z.Belounis yra žeminamas ir laikomas vergu.
Prancūzas čia žaisti pradėjo šalies kariuomenės klube antrajame divizione. Po trejų metų jis pasirašė kontraktą su ekipa. Netrukus klubas jam išnuomojo namą, suteikė automobilį. Z.Belounis buvo komandos kapitonu. 2010–2011 metų sezone jis ekipą atvedė į pirmąjį divizioną.
Z.Belounis patraukia rankas nuo kaklo. Jis žiūri į grindis. „Tada ir prasidėjo košmaras“, – ištarė futbolininkas.
Staiga apgavo
Jo atstovaujamas klubas buvo naujai suformuotas „Stars League“ čempionatui. Pakeitė jis ir pavadinimą – į „El Jaish Sports Club“. Futbolininkas sako, kad per pasirengimą sezonui jis internete perskaitė, jog klubas įsigijo du naujus žaidėjus – iš Brazilijos ir Alžyro.
„Pamaniau: „O, būsime gera komanda“, – sakė Z.Belounis. Tačiau tada jį pasikvietė klubo vadybininkas ir pareiškė, kad futbolininko paslaugų klubui nebereikia. Jam buvo leista persikelti į kitą ekipą, o tai reiškė sugrįžimą į žemesnįjį divizioną.
„Buvau nusivylęs, tačiau bendradarbiavau, nes man buvo garantuota, kad sutartis ir toliau galios. Jis man pažadėjo, kad gausiu tokį patį atlyginimą, nors ir žaisiu kitur, – pasakojo Z.Belounis. – Bet jis melavo.“
Futbolininkas savo pinigų laukė kiekvieną mėnesį. Skambino į „El Jaish“ klubą kiekvieną savaitę, valandas leisdavo prie klubo biuro. Tačiau nieko nenutiko.
Z.Belounis praėjusį spalį pasisamdė advokatą, o vasarį pateikė ieškinį Dohos administraciniam teismui. Be kitų dalykų, jis reikalavo 74 tūkst. eurų kompensacijos. Raulis, ko gero, dėl tokios sumos net blauzdinių nesimautų mačui.
„Nepadariau nieko blogo, – sakė futbolininkas. – Visiškai nieko. Tiesiog prašau to, ko esu nusipelnęs.“
Jaučia spaudimą
Z.Belounis kartais nustoja kalbėti ir apsvarsto savo žodžius. Kartais jis prabyla tyliau. Jis sako, kad klubo generalinis sekretorius pasakė, jog žaidėjas negaus leidimo išvykti, nebent atsiims ieškinį.
Futbolininkas tvirtina, kad jam buvo liepta pasirašyti dokumentą, kuriame nurodoma, kad žaidėjas nutraukė kontraktą. Jeigu taip nutiktų, klubui nereikėtų mokėti pinigų, kuriuos yra skolingas.
Kalėjimo viršininku tapęs klubas iš žaidėjo prieš mėnesį atėmė automobilį. Netrukus pasirodė ir įspėjimas, kad už namus kas mėnesį jam teks sumokėti 4 tūkst. eurų. „Kaip visa tai veikia? Jie mane mėgina priversti daryti tai, ko jie nori“, – sakė Z.Belounis.
Nyksta kaip asmuo
Jis pagalbos kreipėsi ir į Prancūzijos ambasadą. Futbolininkas buvo pasiryžęs ir bado streikui, tačiau advokatas nuo to atkalbėjo. Z.Belounis pagalbos paprašė netgi Prancūzijos prezidento Francois Hollande'o. Birželį su juo kalbėjosi 20 minučių, kai prezidentas lankėsi Katare.
„Jis man pasakė, kad išlikčiau stiprus. Jis tvirtino, kad suras sprendimo būdą. Tačiau nieko nenutiko“, – pasakojo žaidėjas.
Z.Belounis jau metus nežaidė futbolo. Iš pradžių jis stengėsi palaikyti fizinę formą, tačiau dabar nebesistengia. Jis miega ilgai, retai atitraukia užuolaidas. Nuolat sėdi prie televizijos ekrano. Pradėjo rūkyti. Per dieną jam reikia 20 cigarečių.
Atsikėlęs jis sėda į žmonos automobilį ir išvyksta į miestą. Ten jis susitinka su Stephane'u Morello – vienu iš keleto likusių draugų. Du vyrai nori aptarti kitus žingsnius kovoje dėl teisingumo.
Antrojoje istorijos dalyje skaitykite apie dar du tokio paties likimo ištiktus žmones, jų išgyvenimus, grasinančius skambučius, baimę, dėmę ant FIFA munduro ir istorijų atomazgą.
