Mes nebekviečiame į rinktinę ketvirtą dešimtį įpusėjusių Deivido Šembero ir Tomo Danilevičiaus. Jei vis dar gyventume sovietmečiu, sakytume, kad jų vieta - šokiuose, skirtuose tiems, kuriems - per trisdešimt. O mes futbolo rinktinę jauniname.
Teoriškai taip ir yra. O faktiškai? Faktas - užsispyręs ožys, jo nenuginčysi.
Faktai po pasaulio čempionato atrankos rungtynių Latvijoje teigia: iš 14 futbolininkų, pasirodžiusių aikštėje, keturi sovietmečiu jau irgi būtų turėję teisę lankytis anksčiau minėtose senjorų diskotekose su trijų spalvų šviesos muzika ir iš veidrodžio šukių suklijuotu rutuliu, besisukančiu palubėje. Penkiems kitiems - 29-eri, dar keturiems - 28-eri.
27-ąjį gimtadienį atšventusį Evaldą Razulį galėtume vadinti vienu komandos geltonsnapių, nes jis vyresnis tik už 24-erių Deividą Matulevičių bei dar pora metų jaunesnį Arvydą Novikovą.
Gerai, D.Matulevičiaus karjeros kreivė kyla ir puolėjo pozicijoje jis galbūt yra tinkamiausias šiuo metu pasirinkimas. Juolab - jaunas.
Kodėl nėra D.Šembero? Rinktinės treneris Csaba Laszlo turi savų paaiškinimų - Mindaugas Panka, vengro nuomone, dabar žaidžia ne prasčiau už veteraną, kuris per pastaruosius dešimt metų tapo vienu ryškiausių rinktinės simbolių, be to, D.Šemberas neatkovoja aukštų kamuolių, o dviejų vadinamųjų šeštųjų numerių - atraminių saugų, laiminčių dvikovas ir atiduodančių pirmąjį perdavimą - komandai per daug.
Niekas nesiginčija - treneris turi turėti savo viziją bei argumentaciją. Ir šiuo atveju neverta kalbėti apie tai, kad Rygoje M.Panka su greta jo žaidusiu Gediminu Vičiumi srėbė vargo vakarienę kovodami ir dėl aukštų, ir dėl žemų kamuolių, o pirmasis perdavimas, užuot keliavęs į priekį, dažniausiai būdavo grūdamas skersai aikštės arba atgal gynėjams. Gerai dar, jei ne latviams.
Šneka ne apie tai. Sakykime, taip - jei tie futbolininkai, kurie dabar žaidžia rinktinės atraminių saugų pozicijose, švęsdami trisdešimtąjį gimtadienį - kuris, jiems, beje, ne už kalnų - bus stipresni nei dabartinis 35-erių D.Šemberas, jau nekalbant apie auksinius laikus, kai šis saugas su kitais Maskvos CSKA žaidėjais rankomis šildė ką tik laimėtą UEFA taurę, duokite man bucą su šešiais metaliniais grifais. Išpirkdamas neįžvalgumo nuodėmę pažadu juos visus nugraužti dantimis.
Sakyti, kad rinktinė jauninama, mes galėtume, jeigu D.Šembero vietoje žaistų Martynas Dapkus ar Ovidijus Verbickas iš U-21 rinktinės, Vykintas Slivka iš devyniolikmečių nacionalinės komandos ar - bala nematė - Simonas Stankevičius, nors jam vos septyniolika ir tai yra ne jo pozicija.
Trisdešimtmetis vietoj penkeriais metais vyresnio žaidėjo esminėje pozicijoje yra tarsi deguonies kaukė ant sąmonės neatgaunančio ligonio veido, kateteris venoje, klizma patys žinote, kur - kurį laiką galima apsimesti, kad viskas ne taip ir blogai.
Taip, faktas yra ne tik užsispyręs ožys, bet ir chameleonas, kuris, žvilgtelėjus į jį kitu kampu, keičia spalvą. Nėra jokio reikalo aklai tikėti tuo, kas čia išdėstyta anksčiau -niekas neuždraus visko vertinti kitaip.
Bet galima atkreipti dėmesį į tokią detalę: „Vienos lygiosios su Ispanija ar pergalė prieš Čekiją nieko nereiškia. Mes vis tiek neiname į priekį, kovojame dėl ketvirtos ar penktos vietos“. Štai taip Csaba Laszlo kalbėjo.
Kontrargumentas, nei per milimetrą nenukrypstantis nuo trenerio logikos: viena pergalė prieš Lichtenšteiną ir dvejos lygiosios su slovakais nieko nereiškia - mes neiname pirmyn. Finaliniam sakiniui puikiai tinka vieno kolegos ir draugo mėgiama frazė: pamąstykime apie tai.
