Vilniaus Liepkalnio, Stadiono ir Tyzenhauzų gatvių gyventojų namuose ketvirtadienio vakarą sustojo visi darbai. Juk ką čia dirbsi, kai už lango pragariškas triukšmas ir zuja riaušes pasiruošę malšinti policininkai.
Nors aplink Lietuvos futbolo federacijos stadioną gyvenantys vilniečiai per tokias rungtynes kaip Vilniaus „Žalgirio“ ir Poznanės „Lech“ patiria daug nepatogumų, jie stengėsi šypsotis. Juk jie pro savo butų langus gali stebėti tai, už ką futbolo aistruoliai moka pinigus, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
„Laimė, kad futbolas Lietuvoje neprilygsta krepšiniui“, – stebėdamas sirgalių ir juos lydinčių policininkų būrius vis dėlto ištarė vienas stadiono Liepkalnyje kaimynas. Jo automobilis užkliuvo futbolo aistruoliui ir jis į stiklą paleido akmenį.
Liepė nutempti automobilį
Nors iki rungtynių pradžios buvo likusios kelios valandos, Antanas Jonikas, kieme prie Liepkalnio gatvės daugiabučio susitikęs kaimyną Joną, kalbėjo apie futbolą.
Kur nekalbėsi, jei aplink pasirengimas rungtynėms tiesiog verda – darbininkai stato tvoras, tvarko stadioną, zuja policininkai.
A. Joniko galvos skausmas – senas automobilis, per žiemą riogsojęs prie Liepkalnio gatvės. Policininkai liepė jį nutempti toliau, pastatė draudžiantį stovėti ženklą.
O kaip mašiną tempti, jei jos vienas ratas nesisuka?
Vyras vis prisiminė 2007 metais šiame stadione vykusias Vilniaus „Vėtros“ ir Varšuvos „Legia“ rungtynes, kurias nutraukė lenkų sirgalių riaušės.
Po šių rungtynių namas dar savaitę smirdėjo, nes žiūrovai nesivargino ieškoti tualeto ir apdergė visus pašalius. Kai tramdydami riaušes policininkai panaudojo ašarines dujas, jų kliuvo ir daugiabučio gyventojams. Tie, kurie buvo namie, dar pusvalandį po to kosėjo ir čiaudėjo.
Iš savo buto ketvirtame aukšte tąsyk riaušių malšinimą stebėjęs A.Jonikas gyrė raitąją policiją, nes tik jos išsigando triukšmadariai.
Nė vieno neįleido į kiemą
A. Jonikas vis apgailestavo, kad reikalai sutrukdys jam stebėti „Žalgirio“ ir „Lech“ rungtynes. O Jonas šypsojosi: „Į ložę visi bilietai parduoti.“
Lože jis vadina du savo buto balkonus, iš kurių stadionas – kaip ant delno.
Liepkalnio gatvės daugiabučio namo penktame aukšte gyvenantis vyras jau planavo, kaip praleis vakarą. Juk iš jo ložės stebėti futbolo rungtynių atvažiuos draugai.
Kaip ir kaimynas, Jonas prieš keletą metų vykusias riaušes stebėjo iš savo namų, fotografavo ant žemės kieme suguldytus sirgalius.
Jonas paniuro tik prisimindamas policininkų elgesį, kai grįžo automobiliu namo. Nors namo kieme dar buvo vietos, jo tvarkos sargai neįleido. Nepadėjo aiškinimai, kad jis neįgalus, skauda kojas.
Stabdė kiekvieną ateivį
Nors nuo riaušių šiame stadione prabėgo šešeri metai, arčiausiai jo esančio daugiabučio namo gyventojos įtarios iki šiol.
„Kur?“ – klausimu jos pasitikdavo kiekvieną, prieš ketvirtadienio rungtynes sukantį į jų namą. Toks įtarumas – ne be pagrindo. Mat sirgaliai laiptinę ne kartą buvo pavertę tualetu, o po įsimintinų riaušių net balkonų grotas buvo nuplėšę.
Susėdusios ant suolo prie įėjimo namo sargės futbolą aptarinėjo moteriškai – kuo apsirengę sirgaliai, kokios vėliavos, ką skanduoja.
Namo teko eiti pėsčiomis
Namų aplink stadioną gyventojai nebuvo patenkinti, kai ketvirtadienį policininkai ir specialiosios pajėgos apsupo prieigas ir uždraudė transporto eismą.
„Autobusas išleido kažkur prie Rasų kapinių ir iki namų po darbo buvau priversta eiti pėsčiomis porą kilometrų. Kas būtų atsitikę, jei bent miesto autobusai būtų važiavę Liepkalnio gatve?“ – klausė sunkią rankinę tempianti Džiuljeta.
Vis dėlto moteris prasitarė, kad ir nešdama sunkų nešulį sustojo pasižiūrėti į žygiuojančius lenkų sirgalius, kuriais taip gąsdino policija.
Didžiausią įspūdį Džiuljetai paliko futbolo gerbėjų minią lydinčios pajėgos, tarp kurių buvo ir riaušių malšinimo padalinys iš Lenkijos.
Jeigu riaumoja – įvartis
Lygiai 19 valandą 30 minučių Jelena Sventickienė iš seno daugiabučio namo Stadiono gatvėje išsinešė kėdę, pasistatė palangėje ir atsisėdo. Žiūrėti į laikrodį spėliojant, kada prasidės rungtynės, jai nereikia.
Apie rungtynių pradžią kaimynystėje esančiame stadione pensininkei praneša tribūnų gausmas. Svarbesnes rungtynes moteris taip ir prasėdi, klausydamasi iš stadiono ataidinčio triukšmo. O apie įmuštus įvarčius praneša riaumojimas.
Tada J. Sventickienė pakyla ir eina prie stadiono tvoros pasižiūrėti, kaip žiūrovai džiaugiasi, paklausinėti, kas įmušė įvartį. Mat pensininkė – futbolo ir ledo ritulio sirgalė dar nuo pokario laikų.
Prieš 68 metus atsikrausčiusi į namą Stadiono gatvėje ji puikiai prisimena, kad vietoj Lietuvos futbolo federacijos stadiono stūksojo pastatas, kuris vėliau buvo nugriautas.
„Man nereikia matyti, kas kiekvieną akimirką vyksta aikštėje. Užtenka, kad pasiklausau“, – pasakojo futbolui neabejinga pensininkė, žvilgsniu palydinti po rungtynių iš stadiono traukiančius sirgalius.
Tik per „Žalgirio“ ir „Lech“ rungtynes J. Sventickienė nesilaikė tradicijos ir nuo kėdės pakilo dar prieš teisėjui paskelbiant žaidimo pabaigą.
„Mačiau, kad žiūrovų labai daug, o kai kurie agresyvūs, įkaušę. Negali žinoti, kas jiems šaus į galvą“, – svarstė Stadiono gatvės senbuvė.
Pajėgos – prie pat durų
„Mano namas dabar yra saugiausias ne tiktai Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Ir garažas taip pat“, – šypsojosi Tyzenhauzų gatvėje gyvenantis Gerimantas Statinis.
Prie jo namų kiek toliau nuo stadiono buvo suburtos Viešojo saugumo tarnybos pajėgos. Pareigūnai buvo pasirengę bet kurią akimirką skubėti į neramumų vietą.
Kada stadione vyks svarbios rungtynės, G. Statiniui nereikėjo žiūrėti į tvarkraštį. Jau prieš kelias dienas gatvėje prie namų jis pastebėjo kelis policijos ekipažus. Pareigūnai kažką braižė, tarėsi.
Vyrai įjungė ir televizorių
Kai tiek policijos pajėgų, saugiau jautėsi ir G. Statinio kaimynė Marija Sarapinienė. Moters pareigūnai paprašė įleisti į šalia namų esančią vairavimo mokyklos aikštelę – čia jie susistatė automobilius. M.Sarapinienė paprašė tik nuorūkų nepalikti.
Dar gerokai prieš rungtynes pas Joną atvažiavo draugai Evaldas, Algis ir Juozas. Du vyrai sėdo prie stalo viename balkone, du – kitame.
Bet kambaryje liko įjungtas televizorius, transliavęs rungtynes.
Išvydęs klausiamą žvilgsnį Jonas paaiškino: „Per televiziją žiūrėsiu įvarčių kartojimus.“ Bet žvilgtelėti į televizorių Jonui ketvirtadienio vakarą teko tik vieną kartą.
Jonas prisipažino nesąs didelis futbolo gerbėjas, nors gyvena geroje vietoje. Jam įdomiau stebėti stadione susirenkančius sirgalius.
