Kaip Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai prieš ketvirtį amžiaus žengė į Europą

Ketvirtadienį „Žalgiris“ su „Piunik“ išvykoje kovoja 19 val. Lietuvos laiku.

Tai buvo didelis sportinis įvykis 1988 metų rugsėjį, Seulo olimpiados išvakarėse. „Žalgiris“ prasiveržė į Europos varžybas – tarybiniais laikais tai buvo įmanoma tik stipriausioms Tarybų Sąjungos komandoms.

Žalgiriečiai šią teisę iškovojo sėkmingiausiame Lietuvos futbolo istorijoje 1987 metų sezone, kai TSRS čempionate iškovojo bronzos medalius už trečiąją vietą, o vasarą iš Zagrebo parsivežė universiados auksą (finale, žaisdami kaip TSRS studentų rinktinė, bet su savo klubo balta-žalia dryžuota apranga, stebint tiesiogiai per televiziją beveik visai Lietuvai 5:0 sutriuškino Pietų Korėjos studentus).

UEFA taurės (dabar ji pertvarkyta į Europos lygą) pirmajame etape burtai žalgiriečiams lėmė įdomų, tituluotą varžovą - Vienos „Austria“ klubą, kurio futbolininkai dėl tradicinės violetinės aprangos spalvos buvo vadinami „našlaitėmis“ (lietuviškai skamba gal kiek gailestingai ir nekovingai, o vokiškai „Veilchen“ – tiesiog gražios gėlės pavadinimas be asociacijų į likimo nuskriaustas mergaites).

Dvikova tarp „Žalgirio“ ir „Austria“ buvo kaip reta įdomi, dramatiška, ji paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos futbolo istorijoje. Jei jūs, gerbiami skaitytojai, atidarytumėte interneto Wikipedia vokišką puslapį, skirtą Vienos „Austria“ futbolo klubui, surastumėte ten sakinį: „1988 metais įvyko garsusis UEFA taurės susirėmimas su Žalgiriu“. Štai taip. Austrams jis irgi tapo išskirtiniu įvykiu.

Pirmosios rungtynės sužaistos Vilniuje saulėtą, gaivų rugsėjo 7 vakarą. Tai, kad „Žalgirio“ stadionas buvo sausakimšas, neverta nė minėti. Bilietų nebuvo atvirame pardavime, visus išdalino pagal paraiškas. Norinčių pamatyti žalgiriečių debiutą buvo daugiau kaip 60 tūkstančių.

Aš, tuo metu ką tik spėjęs apginti disertaciją Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar VGTU) dėstytojas, į laimingųjų sąrašus nepatekau, nors labai stengiausi. Kai praradau viltį patekti į rungtynes, mane išgelbėjo pusbrolis, tuo metu aukštas valdininkas, kuris man padovanojo savo bilietą. Lėkiau į stadioną kaip ant sparnų.

Žalgiriečiai griaudžiant tribūnoms (žmonės pasakojo rungtynių garsą girdėję net prie geležinkelio stoties) įbėgo į aikštę apsivilkę naujus, gražius „Adidas“ firmos šviesiai žalius marškinėlius su užrašu „Danieli“ ant krūtinės. Tai buvo naujausia mada – tokius marškinėlius (suprantama, ne žalius, o oranžinius) vilkėjo ką tik Europos čempionatą laimėjusi Olandijos rinktinė su Ruudu Gullitu, Marku van Bastenu, Franku Rijkaardu.

„Danieli“ – tai Italijoje būstinę turinti trečioji pagal dydį pasaulyje metalo apdirbimo įrangos gamintoja. Ar žalgiriečiai bei mūsų klubo vadovybė norėjo reklamuoti „Danieli“, tuomet niekam nebuvo įdomu. Taip nutarė TSRS Sporto komitetas, ir visos tą sezoną Europos taurės varžybose dalyvavusios tarybinės komandos ant krūtinių turėjo šios kompanijos užrašą.

Buvo sutarta, kad iš Maskvos atsiųs laiku visą naujos aprangos komplektą, bet kaip tyčia kelnaitės ir kojinės kažkur kelyje pasimetė. Ne bėda. Žalgiriečiai nuostabiai atrodė su baltom lietuviškom kelnaitėm ir kojinėm.

Gražiose, įtemptose rungtynėse ilgai kovota apylygiai. Po to įvyko lūžis – 54 minutę griežtas aukštaūgis danų teisėjas Kimas Nielsenas už šiurkštų žaidimą iš aikštės pašalino Manfredą Zsaką. Atrodo, „Žalgiriui“ to tik ir tereikėjo, kad nusimestų per didelį jaudulį.

59 minutę Robertas Fridrikas įmušė pirmą žalgiriečių įvartį Europos taurėse. 78 minutę Stasys Baranauskas taikliu smūgiu dar kartą privertė riaumojantį stadioną pašokti iš džiaugsmo. Pergalė 2:0.

Pasaulis buvo pasakiškai gražus ir geras.

Man iki šiol atrodo, kad, jei Europos taurių turnyrai 1988 rudenį vyktų kaip buvo įprasta tais laikais, „Žalgiris“ su dviejų įvarčių atsarga, sukaupta namie, atsilaikytų Vienoje ir įšoktų į antrąjį etapą. Viskas vyko kitaip. Dėl Seulo olimpiados žalgiriečiai ir kiti revanšinių rungtynių laukė ne dvi savaites, o mėnesį.

Per tą laiką Arminas Narbekovas ir Arvydas Janonis su Tarybų Sąjungos rinktine iškovojo olimpinius aukso medalius, finale po pratęsimo 2:1 įveikę Braziliją su tuomet dar jaunu Romario. Vis dėlto to darnumo, kuris Vilniuje buvo puikios pergalės garantu, žalgiriečiai iki susitikimo Vienoje neišsaugojo.

Buvo numatyta, kad rungtynes tiesiogiai transliuos televizija iš karto po naujienų. Aistruolių liūdesiui, tą dieną naujienų apie įvykius politikoje, ekonomikoje ir kitose srityse buvo tiek daug, kad žiūrovai futbolininkus Franzo Horo stadione pamatė tik tada, kai buvo sužaista jau beveik 20 minučių.

Tai buvo baisiau už siaubo filmą. Ekrane švietė rezultatas 3:1 šeimininkų naudai. Norėjosi šaukti: „Ne, negali būti“.

Atsitokėję po pirmos žinios išgirdome, kad viskas prasidėjo vilniečiams fantastiškai –Virginijus Baltušnikas jau 3 minutę įmušė galvos smūgiu. Atrodė, kad bendra pergalė garantuota. Tada atėjo nemalonumai. Per 10 minučių praleisti trys įvarčiai, prieš pačią pertrauką – ketvirtas. Jau netinkamas rezultatas.

Po poilsio – fantastiškai stiprus ir taiklus Roberto Fridriko smūgis iš baudinio. Iki vartų buvo apie 30 metrų, bet tai nesukliudė įšauti įvartį. 2:4, jau vėl gerai.

Tada ta rungtynių kulminacija, kai po greito darnaus vilniečių išpuolio R.Fridrikas gavo kamuolį vienas prieš vartininką, neapdairiai išbėgusį iš vartų beveik iki baudos aikštelės linijos, iš kairės jį apibėgo ir liko prieš tuščius vartus. Turbūt visa Lietuva, buvusi prie televizorių, pašoko. Spirk, pataikyk, ir viskas aišku.

Robertas nutarė nerizikuoti ir pasivaryti kamuolį šiek tiek arčiau. Jei jis būtų jautęs, kad prie jo lyg svildamas padus skuodžia greitakojis austrų gynėjas... Iš arčiau spirti tiksliai nepavyko, austras sutrukdė. Fantastiška proga liko neišnaudota. Bet gal ir tame futbolo grožis?

Išvengę mirtinos grėsmės austrai vėl užspaudė „Žalgirį“ ir pagaliau pasiekė tai, ko troško – techniškasis argentinietis Jose Percudani, kurį pavyko uždengti Vilniuje, 74 minutę pasiekė lemiamą įvartį. 2:5.

Per likusį laiką palūžusiems žalgiriečiams išsigelbėti nepavyko. Iškritome.

Jei nebūtume iškritę, būtume žaidę su Edinburgo „Heart of Midlothian“ klubu, kurį po eilės metų įsigijo Lietuvos verslininkas, kultūros ir sporto mecenatas Vladimiras Romanovas. Tada, 1988 rudenį, edinburgiečiai įveikė Vienos „našlaites“.

Pirmasis blynas prisvilo? Turbūt ne. Atmintyje liko šaunios rungtynės Vilniuje ir dramatiškos Vienoje. Buvo parodyta, kad tuometinis „Žalgiris“ – lygiavertis varžovas Europos vidutiniokams. Buvo užsitarnauta Austrijos futbolo visuomenės pagarba (ne tik „Austria“ klubo), kuri labai padėjo sunkiausiu Lietuvos futbolui laikotarpiu 1990-1991 metais, kai Lietuvos ekipoms dėl konflikto su irstančios Tarybų Sąjungos futbolo federacija buvo uždrausta žaisti su bet kokia pasaulio komanda, priklausančia FIFA (Tarptautinei futbolo federacijai).

Tada Vienos „Austria“ treneris Herbertas Prohaska (beje, 2004 metais išrinktas geriausiu XX amžiaus Austrijos futbolininku), rungtynėse su „Žalgiriu“ žaidęs ir buvęs komandos kapitonu, o po sezono baigęs žaidėjo karjerą, prisiminė savo kovinguosius varžovus, pakvietė į klubą Valdą Ivanauską, Arminą Narbekovą, Robertą Fridriką, jaunimo komandos trenerio pareigoms Benjaminą Zelkevičių.

Su Lietuvos futbolininkais „Austria“ klubas tapo 1991, 1992 ir 1993 metų savo šalies čempionu. Nemažai žalgiriečių tuo nelengvu mūsų futbolui metu rado prieglobstį kituose Austrijos klubuose.

Draugiški ryšiai tarp Austrijos ir Lietuvos futbolo žmonių lėmė, kad pirmąsias rimtas kontrolines rungtynes 1992 metais Lietuvos rinktinė, jau vėl tapusi pilnateise FIFA nare, žaidė būtent Vienoje, didžiajame „Prater“ stadione. Balandžio 14 dieną Austrijos futbolininkams buvo pralaimėta 0:4, bet tai buvo puikus šaltas dušas prieš pasaulio čempionato atrankos rungtynes Belfaste su Šiaurės Airija, kurias lietuviai sužaidė kovingai ir nepralaimėjo – 2:2.

25 metai – gražus laiko tarpas kiekvieno žmogaus gyvenime, taip pat ir futbolo klubo. Tai proga atsigręžti atgal, prisiminti brangius žmones ir įvykius, pasisemti jėgų naujoms pergalėms.