Pirmasis radijo reportažas iš mano nuo vaikystės gerbiamo Vilniaus „Žalgirio“ rungtynių išvykoje, kurio klausiausi įsisiurbęs į seną, sodraus balso lempinį imtuvą, buvo iš Jerevano ankstyvą 1965 metų pavasarį. Pati sezono pradžia. Vaizdingai, emocingai komentavo Virgilijus Mundrys. Žalgiriečiai, kaip jautėsi iš komentatoriaus žodžių, žaidė geriau, bet teisėjas neįskaitė mūsų teisingai (kaip atrodė) įmušto įvarčio, o rungtynių pabaigoje kamuolys įlėkė į Michailo Averbucho ginamus (taigi mūsų) vartus. Pralaimėjome 0:1. Man buvo septyneri. Verkiau prie radijo aparato, nes jaučiau, kad Vilniaus „Žalgirį“, o tuo pačiu ir mane, labai nuskriaudė.
„Sporto“ laikraštyje buvo išspausdintas gana didelės apimties emocingas V. Mundrio straipsnis iš įvykio vietos. Lietuvos kino studija įdėjo į kino žurnalą „Tarybų Lietuva“ trumpą reportažą iš Jerevano. Sąjunginiame savaitraštyje „Futbol“ buvo patalpinta nuotrauka iš rungtynių Jerevane, kurioje A. Antonianas sekunde aplenkė mūsų vidurio gynėją Algirdą Žilinską ir pasiuntė kamuolį į tinklą.
Taigi dėmesio toms geriausių Lietuvos ir Armėnijos futbolininkų rungtynėms buvo skirta išties daug. Nieko nuostabaus: abi komandos tuomet buvo tolygios nacionalinėms rinktinėms, abi realiai pretendavo iš antros pagal pajėgumą Tarybų Sąjungos čempionato lygos, kuri tada vadinosi „A klasės antroji grupė“, įkopti į aukščiausiąją, vadinta „A klasės pirmąja grupe“. Neįtikėtinai ilgo ir sunkaus 1965 metų sezono pabaigoje (komandoms teko sužaisti po 46 čempionato rungtynes) „Ararato“ svajonės išsipildė – jis drauge su Alma Atos „Kairatu“ žengtelėjo aukščiau (atsakomoji lietuvių dvikova su armėnais Vilniuje baigėsi lygiomis 1:1), o vilniečiai po vangaus starto, šaunios viduriniosios dalies ir vargingo finišo liko dešimti.
Iki 1965 metų geriausios (kaip tada vadinta, reprezentacinės) Lietuvos ir Armėnijos ekipos jau buvo susitikusios 8 kartus. Tiesa, vienų (pirmųjų) rungtynių rezultatas keistame 1948 metų čempionate buvo anuliuotas. Tąkart Tarybų Sąjungos futbolo vadovų buvo nuspręsta į aukščiausią lygą surinkti visų sąjunginių respublikų ir didžiausių pramonės centrų reprezentacines ekipas. Gavosi 30 komandų. Gegužės 2 dieną startavusiame čempionate Vilniaus „Spartakas“ (taip tada vadinosi komanda, vėliau tapusi „Žalgiriu“) skausmingai pralaimėjo Tbilisyje, o gegužės 6 Jerevane stebint 20 tūkst. žiūrovų susitiko su Jerevano „Dinamo“ ir vėl neišvengė liūdno rezultato – 0:3.
Gegužės 14 diena buvo nutarta „išplėstinį čempionatą“ baigti. Aukščiausioje lygoje paliko 14 komandų, visos kitos (tarp jų Vilniaus ir Jerevano ekipos) turėjo iš naujo startuoti žemesnėje lygoje, savo zonose. Rezultatus anuliavo. Taigi to pralaimėjimo 0:3 lyg ir nebeliko, nors apie tai niekas negalvojo, kai rungtynės Jerevane vyko.
Pirmosios išlikusios, neanuliuotos rungtynės įvyko 1951 metais. Vilniaus „Spartakas“ sužaidė su Jerevano „Dinamo“ 0:0, o antrajame rate pasiekė pergalę 1:0 ir B klasės turnyre finišavo laipteliu aukščiau nei armėnai (vilniečiai buvo septinti).
1954 metais Vilniaus ir Jerevano „Spartakai“ susitiko finaliniame turnyre Donecke dėl teisės patekti į aukščiausiąją lygą, kaip B klasės savo zonų nugalėtojai arba antrosios vietos laimėtojai (buvo trys zonos). Šešių komandų turnyre Vilniaus spartakiečiai nepralaimėjo per penkerias rungtynes nė karto, bet to pakako užimti tik antrajai vietai, kuri nedavė teisės patekti aukščiau (pirmas buvo Donecko „Shaktar“). Su Jerevano ekipa lietuviai sužaidė 0:0 (armėnai liko penkti).
Tarybų Sąjungos futbolo federacija mėgo drąsius, originalius, kartais keistus sprendimus. Kartą jau užlipusi ant grėblio (1948 metais), ji nutarė tai pakartoti ir 1960 metais vėl beveik visas respublikų ir pramonės centrų komandas subūrė į didelę (22 komandų) aukščiausiąją lygą, paskirstė į du pogrupius, po to į finalines grupes dėl atitinkamų vietų. Sistema buvo kebli ir gremėzdiška, bet tam suprasti prireikė 3 metų. Lietuvos ir Armėnijos reprezentantai vėl buvo įkelti į aukščiausią lygą ir ten neretai skaudžiai mušami, nors pasitaikydavo ir šviesesnių dienų.
1962 metais jie pateko į vieną pogrupį. Jerevane Vilniaus „Žalgiris“ (jau „Žalgiris“) su „Spartaku“ sužaidė 2:2 ir tuo užlaižė skaudžias žaizdas po pralaimėjimo 0:7 Maskvoje CASK (Centrinio armijos sporto klubo) ekipai. Atsakomąją dvikovą namie žalgiriečiai armėnams pralaimėjo 0:1.
1964 metais kartą laimėjo Jerevano „Araratas“ (1:0), kartą „Žalgiris“ (3:1).
Po 1965 metų komandų keliai ilgam išsiskyrė. „Žalgiris“ kelis kartus buvo priartėjęs prie aukščiausios lygos (1966, 1969 metais), bet lemiamo žingsnio nežengė, vėliau iškrito dar žemiau (1971 metais), kol pagaliau atgimė ir pradėjo kelią į viršų 1977 metais su treneriais Benjaminu Zelkevičiumi, Stasiu Rameliu ir jų jaunaisiais auklėtiniais.
Armėnai 1970–1971 metais pasistatė Jerevane didelį nacionalinį stadioną „Razdan“, kuriame tilpdavo 75 000 aistruolių (po 2008, 2012 metų rekonstrukcijų žiūrovų skaičius sumažėjo iki 54 tūkstančių). Kad naujas stadionas nebūtų tuščias, jie išsiugdė puikių žaidėjų, kurie 1973 metais ne tik tapo Tarybų Sąjungos čempionais, bet ir iškovojo TSRS taurę. Oganesas Zanazanianas, Arkadijus Andriasianas, Levonas Ištojanas – jie tapo Armėnijos futbolo legendomis. Prisimenate kino filmą „Mimino“, kur armėnas (aktorius Frunzikas Mkrtčianas) gruzinui, kurį vaidino Vachtangas Kikabidzė, sako: “Kas tu toks? Ji iš arti matė kosmonautus, prezidentus, matė Ištojaną“.
1974 metų rudenį „Araratas“ startavo Europos čempionų taurės turnyre (dabar šis turnyras patobulintas ir vadinasi Čempionų lyga). Lengvai įveikė Norvegijos čempioną Stavangerio „Viking“ (2:0 ir 4:2), Airijos pirmenybių nugalėtoją „Cork Celtic“ (2:1, 5:0). Ketvirtfinalyje jų laukė Miuncheno „Bayern“ su pasaulio čempionais Franzu Beckenbaueriu, Gerdu Muelleriu, Seppu Maieriu.
Miuncheno Olimpiniame stadione armėnai atsilaikė 77 minutes, po to praleido du įvarčius. Namie, sausakimšame „Razdane“, laimėjo 1:0, bet to buvo maža. „Bayern“ tą sezoną iškovojo Čempionų taurę.
Nuo 1977 metų Armėnijos futbolo žvaigždė ėmė žibėti vis blyškiau ir blyškiau, o Lietuvos – atvirkščiai, vis labiau ryškėjo. 1982 metais Vilniaus „Žalgiris“ įgyvendino daugiametę Lietuvos futbolo sirgalių svajonę – įkopė į aukščiausiąją lygą, kur jo laukė dvikovos su ten jau 17 sezonų be pertraukos žaidusiu „Araratu“.
Pirmoji 1983 metų sezono dvikova su armėnais – Jerevane. „Žalgiris“ fantastiškai startavo čempionate, per 4 rungtynes dar nepatyrė pralaimėjimo: 3 lygiosios, 1 pergalė, įvarčių santykis 1:0. Jerevane viskas klostėsi gerai iki pačios pabaigos, kai vienas talentingiausių visų laikų Armėnijos futbolininkų Chorenas Oganesianas (jo tėvynės futbolo aistruoliai 2005 metais rengtoje apklausoje jį išrinko geriausiu XX amžiaus Armėnijos futbolininku) šovė iš toli labai stipriai ir taikliai – į patį viršutinį kamputį. Fantastiškas įvartis. Vaclovas Jurkus nepasiekė kamuolio. Joks pasaulio vartininkas nebūtų išgelbėjęs.
Vilniuje „Žalgiris“ parodė charakterį: iš pradžių praleido įvartį, o po to du įmušė. Pergalė 2:1.
1983-1989 metų sezonuose reprezentacinės Lietuvos ir Armėnijos komandos susitikdavo kasmet. Tik 1984 metais armėnai buvo sėkmingesni (1:1, 2:0). 1983-1989 metais „Žalgiris“ galutinėje čempionato lentelėje visada būdavo aukščiau, nei „Araratas“. Tuo laikotarpiu Lietuvos futbolas buvo ryškiai stipresnis. 1985 ir 1986 metų dvikovos Vilniuje baigėsi triuškinančiomis žalgiriečių pergalėmis rezultatu 4:1. Buvau stadione, mačiau, buvo išties saldu ir linksma.
Po 1990 metų kovo 11 dienos pasikeitė Lietuvos gyvenimas, įskaitant ir futbolą. Naujomis aplinkybėmis Vilniaus „Žalgiris“ kaip reprezentacinė Lietuvos komanda, sukurta dalyvavimui ir pergalėms TSRS čempionate, nustojo egzistuoti. Senasis „Žalgiris“ lyg suskilo į dvi dalis. Liko Vilniaus „Žalgiris“ kaip turtingas tradicijomis futbolo klubas, bet jau nevienijantis geriausių mūsų šalies futbolininkų. Buvo atkurta Lietuvos nacionalinė rinktinė, bet ji jau niekada neturėjo galimybės tiek drauge treniruotis, kiek senasis „Žalgiris“.
Prasidėjo nauji laikai. „Žalgiris“ susitiko su Armėnijos futbolininkais 1999 metų Čempionų lygos atrankoje. Varžovai buvo Ararato miesto „Cement“. Silpna komanda, kurią tuometiniai žalgiriečiai, treniruojami Kęstučio Latožos, įveikė nepersistengdami 2:0 Vilniaus „Žalgirio“ stadione ir 3:0 Armėnijoje.
Nacionalinių rinktinių lygyje liūdnesni popieriai. Nors Kaune užpernai draugiškose rungtynėse buvo šauniai laimėta 3:0, kiti du susitikimai atnešė pergalę Armėnijai – 1:2 Kaune 2000 metais ir 2:4 Jerevane praeitą lapkritį.
Šiuo metu Armėnijos futbolas pergyvena pakilimą. Sulaukta gražių, rezultatyvių nacionalinės rinktinės pergalių. Atsirado nemažai gabaus jaunimo. Gabiausius jaunuolius, suburtus į „Pyunik“ ekipą, galėsime pamatyti Vilniuje.
„Pyunik“ lietuviškai reiškia Feniksą, stebuklingą senovės graikų mitų paukštį, atgimstantį iš pelenų. Tai prisikėlimo, vilties simbolis. Gal ir Lietuvos futbolas sulauks savo Fenikso?
