29-erių lietuvis žaidė nuo mačo pradžios iki 54-osios minutės. Iš viso šiame sezone E. Česnauskis vidutiniškai rungtyniauja po 69 minutes ir žaidė 29-iuose susitikimuose, per kuriuos du kartus pasižymėjo.
„Rostov“ užima 12 vietą 16-os komandų turnyre. Iki čempionato pabaigos liko du turai ir artimiausias mačas su „Amkar“ ekipa ypač svarbus: pergalės atveju E. Česnauskio atstovaujamas klubas nutoltų nuo pavojingos zonos per keturis taškus ir ekipai nereikėtų papildomai kovoti dėl išlikimo aukščiausioje lygoje. Pralaimėjimo atveju klubas gali kristi į 13-tą ar 14-tą vietą, o paskutiniame ture lauktų akistata su greičiausiai čempionais tapsiančiais Maskvos CSKA futbolininkais.
42 rungtynes už nacionalinę rinktinę sužaidęs ir 5 įvarčius į Lietuvos rinktinės varžovų vartus pelnęs E. Česnauskis papasakojo apie vis stiprėjantį Rusijos čempionatą, artėjantį Čempionų lygos finalą ir savo šansus Vakarų Europoje.
„Rostov“ ekipa – be žvaigždžių
- Ar klubo vadovybė patenkinta užimama dvylikta vieta, kokie tikslai buvo prieš čempionato pradžią? - portalas lrytas.lt paklausė E. Česnauskio.
- Tikslai buvo visai kitokie, na, bet šiai dienai yra kaip yra. Dabar svarbiausia neiškristi iš aukščiausios lygos. Rusijoje labai stiprus čempionatas. Kiekvienais metais lygis kyla ir kyla, atvyksta labai aukšto lygio legionieriai. „Rostov“ klubas negali prisipirkti žvaigždžių, dėl to tenka kovoti dėl turnyro lentelės vidurinių vietų.
- Kaip jums asmeniškai sekasi šiame sezone? Jo prastu sau tikrai negalite pavadinti, praleistu laiku aikštėje juk skųstis negalite?
- Visada norėčiau žaisti geriau. Tačiau, kaip bebūtų, svarbiausia ekipos tikslai. Šiemet nei komandai nėra patys geriausi metai, nei man asmeniškai.
- Išvykęs iš Lietuvos visada žaidėte Rytų Europoje. Nėra minčių išbandyti savo jėgas Vakarų Europoje?
- Manau, praėjo laikas, kai galėjau išvykti į Vakarų Europą. Nebe tie metai, kai galiu siekti tikslų Vakaruose. Daugelis komandų žiūri į jaunesnius žaidėjus. Aš jau nebe tokio amžiaus, kad klubas galėtų uždirbti pardavęs mane. Manau, Rusija man – tinkamiausia vieta žaisti. Su „Rostov“ klubu sutartis galioja dar porą metų.
- Persikėlėte iš Maskvos „Dinamo“, vieno iš čempionato favoritų, į „Rostov“? Nebuvo gaila palikti Rusijos sostinės klubo?
- Na, taip skiriasi truputį treniruočių sąlygos, tačiau skirtumas nėra toks didelis palyginti su mūsų šalimi. Išvykimas iš Lietuvos į Rusiją - yra didelis žingsnis į priekį, čia tobulėti ir siekti meistriškumo yra geresnės galimybės. „Rostov“ klubas taip pat yra aukšto lygio, negaliu kažkuo skųstis.
- Praėjusį savaitgalį 1:1 sužaidėte su Sankt Peterburgo „Zenit“ klubu, ar „Rostov“ ekipai tai palankus rezultatas?
- Taip, visai geros rungtynės. Pastaruosius kelis mačus sužaidėme visai neblogai. Mūsų didžiausias trūkumas – stabilumo stoka. Su kai kuriomis komandomis sužaidžiame labai gerai, kiek prasčiau rungtyniaujame su labiau organizuotomis ekipomis.
Su „Zenit“ mačas tikrai neblogas, rezultatas mums taip pat palankus.
Dabar mūsų pagrindinis tikslas – išvengti papildomų rungtynių dėl išlikimo aukščiausioje lygoje.
Rusija – savas kraštas, tačiau Lietuvai meilė neblėsta
- Čempionato pabaiga ant nosies, netrukus prasidės atostogų laikas, ką planuojate veikti?
- Šiemet daug atostogų neturėsiu. Bus rinktinės stovykla, birželio 6 dieną žaisime atrankos rungtynes su Graikija.
- Tačiau laisvą laiką planuojate praleisti Lietuvoje?
- Taip, žinoma, pasiilgau artimųjų, draugų.
- Rusijoje gyvenate su šeima?
- Taip, su žmona Agne, kiek įmanoma, stengiamės būti kartu. Vis tiek mano darbe daug išvykų, treniruočių stovyklų kitose šalyse, o ji juk kartu nekeliauja.
- Sūneliui Emiliui jau dveji, galbūt jau stebėjo tėčio žaidimą stadione?
- Kol kas žaidžiantį tėtį stebi televizoriaus ekrane. Stadione dar nebuvo (red. - šypsosi).
- Ar norėtumėte, kad sūnus sektų jūsų pėdomis?
- Manau, jis pats nuspręs, ką nori veikti gyvenime, tačiau jei norės tapti futbolininku - neprieštarausiu.
- Viename interviu minėjote, kad Rusija jums yra antrieji namai, nėra minčių pabaigus sportinę karjerą likti ten gyventi?
- Pripratau prie Rusijos, tai jau savas kraštas, turiu čia daug draugų, pažįstamų, su visais čia gerai sutariu, mane aplinkiniai palaiko.
Tačiau Lietuva lieka ta šalis, kurioje užaugau, čia mylimas kraštas.
- O į kurį miestą grįžtate, Panevėžį ar kažkur kitur?
- Panevėžyje likę Agnės tėvai bei keletas draugų. Nėra kažko tokio, kas mane rištų su Panevėžiu. Visi artimiausi draugai persikėlė į Vilnių.
- Kaip dažnai bendraujate su broliu Deividu?
- Gana dažnai, porą kartų per savaitę pakalbame telefonu.
- Niekada su broliu nerungtyniavote kartu, ar nesvajojote dviese atstovauti kuriam nors klubui?
- Mintis nebloga, būtų smagu (šypsosi). Galėtų brolis atvykti į Rostovą, būtų kur kas geriau, nei man keliauti į Azerbaidžaną. Pamenu, jis iš Panevėžio „Ekrano“ išvyko į Rusiją, o aš tik pradėjau pirmuosius žingsnius tame klube. Kartu niekada nežaidėme.
A lygoje – intriga, kurios nebuvo jau keletą metų
- Rinktinės birželio pradžioje laukia susitikimas su Graikija. Kokia šio mačo reikšmė?
- Taip, labai norėtųsi iškovoti tris taškus, tai būtų geras stimulas toliau kovoti dėl antros vietos grupėje. Realybė tokia, kad Graikija yra ypač stipri komanda, mums reikės labai gerai žaisti, jei norime galvoti apie pergalę.
- Lietuvos nacionalinėje komandoje žaidžiate beveik 10 metų, kaip ji keitėsi per tą laiką?
- Kai aš pradėjau žaisti, buvo nemažai aukšto lygio žaidėjų, tai Edgaras Jankauskas, Aurelijus Skarbalius, Gintaras Staučė, kiti futbolininkai. Visi buvo ragavę aukšto lygio futbolo, atstovavo geriems klubams. O šios rinktinės lygis yra žemesnis, nedaug žaidėjų iš Lietuvos išvyksta į stiprius klubus. Gera praktika stipriame klube kelia meistriškumą.
- Ar sekate šalies futbolo aktualijas, A lygos naujienas?
- Taip, dažnai pasižiūriu reportažus ar pasiskaitau naujienas. Pradėjau aktyviau domėtis, nes „Atlanto“ treneris – man žinomas žmogus, Konstantinas Sarsanija. Teko su juo bendrauti, tai jis mane pakvietė į Maskvos „Dinamo“. Dėl to ėmiau aktyviau sekti „Atlanto“ žaidimą, rezultatus.
- Na, ir kokį įspūdį iš šalies palieka Lietuvos pirmenybės?
- Labai įdomus čempionatas, 3-4 komandos kovoja dėl pirmųjų vietų, favoritai – Panevėžio „Ekranas“, Vilniaus „Žalgiris“, Klaipėdos „Atlantas“. Manau, per pastaruosius keletą metų tai - vienas įdomiausių čempionatų. Kažkuriai komandai nesimpatizuoju, tiesiog sergu už intrigą. Kas bus vertas tapti čempionu, tas ir laimės pirmenybes.
Finale – lygiavertės komandos
- Ar nenustebino Vokietijos futbolo klubų šuolis Čempionų lygos turnyre?
- Žinoma, nesitikėjau, kad abu taip lengvai įveiks Ispanijos klubus. Tiek Dortmundo „Borussia“, tiek Miuncheno „Bayern“ yra labai aukšto lygio komandos, turinčios puikių žaidėjų. Abi komandos demonstruoja labai gerą žaidimą.
- Už kurią komandą sirgsite finale?
- Sunkus klausimas, nesu didelis sirgalius nei vienos, nei kitos komandos. Manau, finale susitiks lygios ekipos, jos vertos žaisti finale.
