Rungtynių klastojimas ir jų pirkimas yra toks pelningas verslas, kad traukia visus – paprastus melagius ir narkotikų kartelių baronus. O ir pagąsdinti jų nėra kuo – teismų skiriamos baudos nusikaltėliams kelia juoką.
Kaip vyksta kova su rungtynių pirkimu? Ar įmanoma atsilaikyti prieš šį futbolo marą? Ar pareigūnai yra pasirengę stoti prieš nusikaltėlius?
Visa tai - naujienų agentūros „Associated Press“ straipsnyje, kuris yra šešis mėnesius vykdyto tyrimo dalis. „Associated Press“ pusę metų domėjosi ir aiškinosi, kaip organizuotas nusikalstamumas veikia futbole.
Pinigai vertė nuodyti
Prieš dvejus metus ant italo prokuroro iš Kremonos miesto Roberto Di Martino stalo atsirado įdomi ir intriguojanti byla. Penki Italijos trečiojo diviziono „Cremonese“ klubo žaidėjai po rungtynių su „Paganese“ pasijuto prastai. Vienas iš jų pateko į avariją. Iš pradžių buvo teigiama, kad tai nutiko „neaiškiomis aplinkybėmis“, tačiau tiesa buvo kitokia.
Paaiškėjo, kad „Cremonese“ komandos vartininkas buvo papirktas rungtynių rezultatų klastojimais užsiimančių žmonių. Jis turėjo pasirūpinti, kad jo ekipa pralaimės. Nesugebėjęs bendram tikslui užverbuoti daugiau komandos draugų, jis nusprendė, kad geriausias alternatyvus variantas – juos apkvaitinti.
Todėl jis į komandos draugų vandens butelius įdėjo dideles dozes raminamųjų. Už tai jis buvo diskvalifikuotas penkeriems metams.
Nedidelis būrys už priešo linijos
„Skamba kaip pasaka ar novelė. Tai visiška beprotystė. Kažkas neįtikėtino. Tačiau visa tai – tiesa. Iš pradžių manėme, kad tai – keletui mačų, tačiau vėliau įsitikinome, jog visas reikalas įsiliejęs pasaulinę sistemą“, - naujienų agentūrai „Associated Press“ interviu kalbėjo R. Di Martino.
Šis tyrimas 62 metų R. Di Martino įtraukė į vieną didžiausių rungtynių rezultatų klastojimo bylų istorijoje.
Buvo klausomasi daugiau nei 210 tūkstančių žmonių telefonų pokalbių. Į tyrimo lauką pateko daugiau nei 150 įtariamųjų. Buvo analizuojami šimtai mačų visose keturiose profesionaliose Italijos lygose. Dešimtys asmenų buvo suimti.
Per operaciją, pavadintą „Paskutinės lažybos“, suimtas buvęs „Lazio“ kapitonas, Italijos rinktinės puolėjas Giuseppe Signori. Taip pat ir buvęs „Atalanta“ komandos kapitonas Cristiano Doni.
Prokurorai Neapolyje ir Bario mieste pradėjo susijusius tyrimus, tačiau R. Di Martino teigė, kad jis nesijaučia dirbąs pilnu pajėgumu ir tikino, kad neužtenka laiko, siekiant tiriant futbolo pūlinius.
„Jeigu ties tuo dirbčiau visą dieną, galėčiau sužinoti daugiau, tačiau aš esu biuro vadovas ir turiu tvarkyti administracinius reikalus. Tam paaukoju daugiau laiko nei teismams“, - teigė jis.
Tačiau R. Di Martino nėra vienas. Prokurorai Vokietijoje atskleidė apie 340 rungtynių, kurios, manoma, buvo vienaip ar kitaip veikiamos sukčių. Tačiau jie gali tirti tik pusę jų, nes jiems nepakanka darbuotojų.
Pažangesni nei persekiotojai
Vienas iš tyrėjų su naujienų agentūra „Associated Press“ bendravo anonimiškai, nes jam draudžiama su žiniasklaida kalbėti apie tyrimo medžiagą.
Jis atskleidė, kad sugavus žaidėją, kuris įsipainiojęs į rungtynių klastojimo aferą, sunkiausia būna susekti tarptautiniais keliais keliaujančius pinigus.
„Jie veikia visame pasaulyje. Policija nesuvokia, kaip dirbti tarptautiniu lygmeniu, kaip tai daro nusikaltėliai. Jie gali daryti ką nori – keliauti kada nori ir kur nori“, - teigė buvęs FIFA saugumo vadovas Chrisas Eatonas, kuris šiuo metu dirba Tarptautiniame sporto apsaugos centre, kuris kovoja su rungtynių klastojimu.
Ralfas Mutschke, buvęs Interpolo direktorius, kuris pernai pakeitė Ch. Eatoną, pakeitė taktiką ir visą sistemą sutelkė ties mokymais ir prevencija. Jeigu Ch. Eatonui teko dirbti su nedideliu skaičiumi šaltinių ir labai ribotomis galimybėmis, tai R. Mutschke pasistengė, kad nacionalinės agentūros tirtų rungtynių pirkimo bylas padedamos 209 FIFA narių.
„Visi turi atlikti vaidmenį. Turi būti baudžiamasis persekiojimas. Turi būti prevencija. FIFA privalo veikti. Turi veikti ir legalios lažybų bendrovės. Tai – didžiulė problema“, - teigė Interpolo generalinis sekretorius Ronaldas Noble.
Smulkus tarptautinio masto nusikaltimas
Italijoje susitarimai dėl rungtynių rezultatų ar kitų aspektų nėra laikomi rimtu nusikaltimu.
„Tai laikoma nedideliu sukčiavimu. Už jį baudžiama daugiausia dviejų metų laisvės apribojimo ar atėmimo bausme“, - pasakojo R. Di Martino, kuris akcentavo, jog dauguma bausmių iki dviejų metų Italijoje dažniausiai yra atidedamos.
Tačiau kol pareigūnai susiduria su teisiniais formalumais, Italijos futbolo federacija (IFF) gali kirsti griežčiau, dar prokurorams net nepradėjus dirbti darbo.
Sukčiai, įkliuvę operacijos „Paskutinės lažybos“ metu, net nebuvo pakviesti į teismą, o IFF kaltintojas Stefano Palazzi jau kapojo galvas – jis nurodė ne tik atimti taškus iš ekipų, bet ir ne vieną klubą išmetė į žemesnįjį divizioną.
C. Doni iš futbolo ištremtas buvo penkeriems su puse metų. Jis buvo pripažintas kaltu dėl statymo už rungtynes, o taškai iš „Atalanta“ komandos buvo atimti ir praėjusiame, ir šiame sezone. Signori, tariamai veikęs kaip tarpininkas tarp pinigų skirstytojų Rytų Europoje ir žaidėjų, kurie klastodavo mačus, buvo suspenduotas penkeriems metams, nors jis ir buvo pasitraukęs iš futbolo.
Iš viso trylika dviejų aukščiausių Italijos lygų klubų buvo nubausti ir prarado taškus turnyro lentelėse.
Gruodį savo bausmę baigė Turino „Juventus“ treneris Antonio Conte, kuriam baigėsi keturių mėnesių diskvalifikacija, skirta už tai, kad prieš porą sezonų, jam dirbant „Siena“ klube, jis nepranešė apie ketinimą suklastoti mačo rezultatą.
Karo neskelbia
Kitose šalyse sukčiai taip pat gali išsisukti be laisvės atėmimo bausmės, nes jose tiesiog nėra griežtų įstatymų arba tokie atvejai nelaikomi rimtais nusikaltimais.
Lapkritį trys lažybų skandale dalyvavę futbolininkai buvo išteisinti. Tuomet Šveicarijos futbolo asociacija garsiai prabilo, kad būtina kurti įstatymą ir tobulinti jo pataisas.
R. Di Martino į bylą įtrauktas buvo tuomet, kai pradėta manyti, jog ji susijusi su gerokai rimtesniu nusikaltimu – žmogaus apsvaiginimu. Tai jam leido naudoti veiksmus ir būdus, kurių jis nebūtų galėjęs pasitelkti, jeigu būtų tyręs tik rungtynių pirkimo bylą.
„Sąsajos su kriminaliniu nusikaltimu leidžia klausytis pokalbių, tačiau juk tu automatiškai negauni įrodymų, kad byla yra kriminalinio pobūdžio. Todėl klausytis pokalbių yra beveik neįmanoma, nebent atrandi itin rimtą priežastį. Tokią, kaip šiuo atveju“, - teigė jis.
Blakės ir pinigų keliai
Yra keletas būdų, kuriais prokurorai gali įrodyti, kad rungtynės buvo klastojamos. Geriausia – gauti žaidėjų ir sukčių-organizatorių prisipažinimą. Taip nutiko 2010-iais, kai vietinė policija, padedama prokurorų iš Vokietijos, sukčiaus Vinko Saka telefone įtaisė pasiklausymo priemonę ir taip pradėjo gaudyti visus dalyvaujančius purvinuose žaidimuose.
Penkiolika žaidėjų, trenerių ir oficialių futbolo asmenų buvo iškviesti į teismą dėl rungtynių klastojimo. Policijos blakės buvo tokios naudingos, kad keletas iš kaltinamųjų prisipažino padarę nusikalstamą veiką. V. Saka pats susitarė su prokurorais dėl bendradarbiavimo. Jo liudijimas buvo panaudotas ir skandalo Italijoje metu.
Bochumo (Vokietija) byla, leidusi pradėti tyrimus ir kitose Europos šalyse, buvo paremta žiniomis, gautomis naudojant blakes. 2012 metais 93 žmones, tarp jų ir teisėjų vadovus, apkaltinusi rungtynių klastojimu Turkijos policija taip pat naudojosi blakėmis.
Tačiau pokalbių pasiklausymai ir blakės nėra vienintelis būdas surinkti įkalčius. Pareigūnai taip pat pasitelkia tai, dėl ko ir užvirė visas šis katilas – pinigus. Būtent stebint pinigų srautus galima sukurti pagrindą bylai.
O kartais viskas sprendžiasi paprasčiausiu būdu – futbolininkai patys ateina į policiją ir praneša, kad su jais buvo susisiekę sukčiai. Tuomet pareigūnai gali reaguoti greitai ir sugauti ne tik sukčius, bet ir tuos žaidėjus, kurie sutiko dalyvauti nusikalstamoje veikoje.
Skundikui baigėsi karjera
2011 metais „Serie B“ čempionato komandos „Gubbio“ žaidėjas Simone Farina sulaukė sukčių, kurie jam pateikė solidų pasiūlymą – 200 tūkstančių eurų. Jam tiesiog reikėjo daryti įtaką įvairiems Italijos taurės rungtynių su „Cesena“ elementams.
S. Farina sukčiams tarė „ne“ ir apie įvykį pranešė policijai. Už tai jis sulaukė daugybės ovacijų, o FIFA futbolininką netgi paskyrė kovos su sukčiavimu futbole ambasadoriumi, tačiau vėliau skandalą į viešumą iškėlusiam žaidėjui teko ilgą laiką sėdėti be darbo. Joks klubas nenorėjo jo priimti ir S. Farina nusprendė pakabinti batelius ant vinies. Vėliau „Aston Villa“ klubas iš Anglijos jį pasikvietė dirbti vienu iš trenerių.
„Tikiu, kad vieną dieną sprendimas, kurį priėmiau, nebus laikomas išskirtiniu, o bus norma“, - vienoje iš savo kalbų teigė S. Farina.
Sėkmės formulė - nematomumas
Tyrėjai informacijos apie galimus rungtynių klastojimus gauna iš įvairiausių šaltinių. Minėtieji pasiklausymai, blakės – tik dalis jų. Itin svarbi informacija buvo gauta Suomijoje suėmus singapūrietį sukčių Wilsomą Perumalą, kuris pareigūnams išklojo visą tiesą.
Įtarimus mesti gali ir keisti teisėjo sprendimai ar neįprastos futbolininkų klaidos, tačiau tai gali būti tik paremiamieji įrodymai, nes neįmanoma imtis teisinių veiksmų už prastą pasirodymą.
Tačiau startą tyrimui gali suteikti įvarčiai, kurie įmušami po labai abejotinų teisėjo sprendimų. Šešėlį mesti ir policijos dėmesį patraukti gali ir neįprasti pasikeitimai rungtynėse ar netikėtai geras komandos, kuriai gresia iškritimas iš lygos, žaidimas.
Sėkmingiausiu rungtynių klastojimo būdu laikomas „nematomumas“ - pergalė komandos, kuri yra favoritė arba autsaiderės pralaimėjimas. Į šį lauką taip pat patenka draugiški mačai ar kitos rungtynės, kurios neturi įtakos čempionatų turnyro lentelėms.
O rafinuotesni ir mažiau rizikuoti norintys sukčiai renkasi mažesnius skaičius ir stato pinigus už daugiau sutartų mačų nei už vienerias didelį pelną galinčias atnešti rungtynes.
Italija – patyrusi
Po visą šalį ir pasaulį paplitę skandalai Italijai nėra naujiena. Dar iki šiol vyksta „Calciopoli“ vadinamojo skandalo tyrimas, kuris tęsiasi nuo 2006 metų. „Calciopoli“ byloje dažniausiai kalbama apie klubų spaudimą teisėjams, o garsiausia teisėsaugininkų auka tapo Turino „Juventus“ klubas, kuris buvo pašalintas iš „Serie A“ čempionato į „Serie B“ pirmenybes.
Italija dar mena ir 1980-ųjų lažybų skandalą. Tuomet pareigūnai suėmė daugybę teisėjų ir aukšto lygio žaidėjų, kuriems buvo skirtos diskvalifikacijos. Tarp tokių futbolininkų buvo ir Paolo Rossi, kuris vėliau sugrįžo į Italijos futbolą ir 1982 metais savo šalį atvedė iki pasaulio čempionato titulo.
Nors nuo pastarojo skandalo praėjo daugybė metų, o su sukčiais kovojančių pareigūnų gretos išaugo, futbolas ir toliau laikomas viena nešvariausių sporto šakų. Futbolininkai stebimi, mačai prižiūrimi, o pinigų srautai į Rytus ir atgal yra nuolat fiksuojami, tačiau R. Di Martino yra įsitikinęs, kad nepaisant jo juodo darbo ir atsidavimo tyrimams, Italijos sukčiai nesustos.
„Esu įsitikinęs, kad tai tęsis. Labai abejoju, ar viskas sustojo. Tikiuosi, kad tyrimas turės įtakos. Tik dėl to ir dirbu“, - teigė R. Di Martino, kuris šiandieninėje byloje tašką padės dar negreitai.
