Spėjęs debiutuoti ir sužaisti tris mačus Lenkijos aukščiausioje lygoje, vartininkas spėjo atkreipti į save ir vietos žiniasklaidos dėmesį. Per šias rungtynes vartininkas nepraleido nė vieno įvarčio, šiame sezone Lenkijos „Ekstraklasa“ autsaideris tokios serijos dar neturėjo.
- Per trejas rungtynes - nė vieno praleisto įvarčio, ar sulaukėte pagyrų iš trenerių štabo? - paklausė portalas lrytas.lt.
- Patys treneriai ar klubo vadovai specialiai neakcentavo mano pasirodymo. Žinoma aišku, geriau startuoti nepraleidžiant įvarčių. Kol kas visi patenkinti, GSK klube pradžia klostosi gan gerai.
- Trys rungtynės – trys lygiosios, kaip ekipos vadovai vertina ekipos žaidimą ir rezultatus po žiemos pertraukos?
- Rungtyniavome prieš stiprius varžovus. Rungtynėse su Varšuvos „Legia“ mus tenkino vienas taškas, taškas prieš Krokuvos „Wysla“ - taip pat gerai.
Tačiau su Lodzės „Widzew“ žaidėme kur kas pranašiau nei varžovai ir turėjome iškovoti pergalę. Tačiau klubo vadovybė supranta, kad išlikti aukščiausioje lygoje bus labai sunku. Liko 12 rungtynių, dabar skirtumas iki ribos, kuri leistų išlikti lygoje, yra 10 taškų. Tad faktas, kad vien lygiųjų nepakanka, reikia ir pergalių.
- Gal klubo sirgaliams vyko specialus jūsų pristatymas, ar yra klube tokia tradicija?
- Ne, tokio dalyko nebuvo. Kol kas progos iš arčiau susipažinti su klubo gerbėjais neturėjau. Treniruotės ir namai - toks dabar mano gyvenimas Lenkijoje. Esu įsikūręs Belchatovo miestelyje. Jis visai nedidelis Lenkijos mastais, gyvena apie 70-80 tūkstančių žmonių. Kažkuo skųstis negaliu, gyvenimo sąlygos geros, klubas išnuomojo dviejų kambarių butą. Iki treniruočių bazės atstumas nedidelis.
- Praėjusį savaitgalį pirmas rungtynes pavasarį žaidėte ir namuose. Kokia atmosfera savame stadione?
- Na, ją sunku palyginti su atmosfera, tvyrojusia Varšuvos „Legia“ stadione. Girdėjau, kad Poznanėje, kur žaisime šį savaitgalį, taip pat yra „karšta“. Minėjo, kad jau nupirkta keliasdešimt tūkstančių bilietų. Laukia tikra futbolo atmosfera.
Belchatove susirenka apie 2000 žmonių, iš jų keli šimtai aktyvių aistruolių, kurie palaiko komandą nuo pat pirmos rungtynių minutės iki finalinio teisėjo švilpuko.
- GSK sirgaliai ir Varšuvoje sirgo už komandą, ar jautėte jų palaikymą?
- Tiesą pasakius, juos visiškai užgožė kelių tūkstančių „Legia“ aistruolių armija. GSK sirgalių buvo gera šimtinė. Bet kokiu atveju, jie šaunuoliai, atvyko, palaikė, stengėsi dėl mūsų komandos, jiems priekaištų neturiu (šypsosi).
- Turbūt geras jausmas yra iš Lietuvos persikelti į tikrą futbolo šalį?
- Taip, futbolo kultūros skiriasi kaip dangus nuo žemės. Lenkijoje puikūs stadionai, žiniasklaidos dėmesys, televizijos transliacijos, tribūnose tūkstančiai žmonių. Dar prieš dvi valandas sirgaliai renkasi stadione.
- Ar nejauti kalbos barjero komandoje, su kuo dažniausiai bendraujate?
- Su keliais vaikinais, kurie moka angliškai. Pačiam lenkiškai dar per sunku kalbėti.
- Gal teko pajausti Lenkijos sporto žiniasklaidos dėmesį, gal jau davėte interviu?
- Taip, teko. Gelchatovo komanda šiame sezone dar neturėjo trijų „sausų“ rungtynių serijos. Žurnalistai atkreipė į tai dėmesį, klausė manęs, ar tai mano asmeninis rekordas. Šyptelėjau ir nustebinau juos atsakydamas, kad 2011 metais 11 rungtynių iš eilės nepraleidau nė vieno įvarčio.
- Gal gavai kvietimą iš Lietuvos rinktinės trenerių štabo?
- Ne, nepakvietė į stovyklą, yra ir be manęs gerų vartininkų, Žydrūnas Karčemarskas, Giedrius Arlauskis, Ernestas Šetkus, Saulius Klevinskas. Tačiau žinau, kad išmuš ir mano valanda rinktinėje.
