Kirjat Šmonoje įvyko stebuklas. Šiuos žodžius kartoja miesto meras, sporto direktorius, žaidėjai ir aistruoliai. Gal tikrai reikia stebuklo, kad buvusi ketvirtosios lygos komanda taptų geriausiu Izraelio klubu.
Tai komanda iš miesto, metų metus apšaudomo tūkstančiais raketų, paleistų iš Libano. Kirjat Šmona – 24 tūkstančių gyventojų miestas, kuriame – pilki betono statiniai, didelis nedarbas, penkios kavinės, du prekybos centrai ir daugiau nieko įsimintina.
Tai miestas, iš kurio bėga visi, kas gali, o tie, kurie lieka, atrodo praradę viltį. Miestas, turintis didesnių problemų nei futbolas. Nepaisant visko – dabar tikintis, kad jį išgelbės futbolas.
Viena Kirjat Šmonos stadiono tribūna atsukta į Libaną – nuo kalnų grandinės iki sienos yra trys kilometrai.
Iš kitos stadiono tribūnos žvelgiama Sirijos, esančios už 25 kilometrų, kryptimi.
Kai anapus sienos šėlsta pilietinis karas ir „Hezbollah” ginkluojasi, Kirjat Šmonos „Hapoel Ironi” tapo geriausiu Izraelio futbolo klubu, laimėjęs ne tik čempionatą, bet ir lygos taurę.
Žaidė su kibucų ekipomis
Kokį ilgą kelią nuėjo Kirjat Šmonos futbolo klubas, galima suprasti atidžiau pasidairius po stadioną.
5,5 tūkst. žiūrovų vietų, išsitrynusi veja, senos byrančio betono tribūnos. Metinis bilietas į rungtynes – keturi eurai.
Žolės pjovėjas tarsi slalomo slidininkas sukiojasi tarp žaidėjų, tarp kurių – keletas Izraelio arabų, argentinietis, vengras ir serbas. Bet pirmiausia – daug žaidėjų iš Kirjat Šmonos ir jos apylinkių.
Sporto aikštės pakraštyje stovi 40-metis Jossi Edri, gimęs Kirjat Šmonoje. Jo tėvas žaidė šioje komandoje, o paskui – jis, bet varžovės dažniausiai buvo iš aplinkinių kibucų.
Dabar J.Edri – sporto direktorius, vairuojantis prabangų automobilį. Ant piršto – sidabrinis žiedas su užrašu „2011–2012 metų čempionas”.
Sporto direktoriaus telefonas skamba nuolat: jam reikia rūpintis vizomis, duoti interviu ir kalbėtis su Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA).
„Anksčiau nebuvo pinigų – nei vejai, nei fizioterapeutams.
Tribūnose buvo tik tūkstantis vietų”, – J.Edri sakė vokiečių žurnalistui per trumpą pertrauką tarp telefono skambučių.
Geradariu patikėjo ne iškart
Nuo to laiko daug kas pasikeitė, o permainos pirmiausia susijusios su vienu žmogumi – Izzy Scheratzky.
Prieš 13 metų, kai vėl krito raketos, Kirjat Šmonos merui paskambino šis verslininkas, savo turtą susikrovęs iš automobilių navigacinių prietaisų, ir pasakė: „Noriu padėti tavo miestui.” Meras atsakė: „Tuomet padėk mūsų futbolui!”
I.Scheratzky perėmė du miesto futbolo klubus, sujungė juos, naująjį klubą pavadino „Hapoel Ironi” ir pažadėjo, kad po ketverių metų jis pateks į pirmąją lygą, o po dešimties – į Europą.
„Pamanėme, kad jis fantazuoja. Ką jis čia kalba?” – prisiminė J.Edri. Jie laikė verslininką didybės manijos apimtu žmogumi, netgi politiškai įtartinu, o mažų mažiausiai pamišusiu.
Kas gi perka mėgėjišką klubą, žaidžiantį 4-ojoje lygoje ir ten užimantį 11-ąją vietą? Ir šis žmogus dar žada kone stebuklą!
Bet tai gali tiktai toks kaip I.Scheratzky: 65 metų verslininkas yra vienas tų, kurie ne laukia pinigų, o tiki sunkiu darbu pelnyta sėkme. I.Scheratzky pats yra žaidęs futbolą ir nuo to laiko silpnybė šiam žaidimui neišblėso.
„Hapoel Ironi” metinis biudžetas – 4 milijonai eurų, didžiąją dalį duoda I.Scheratzky.
Verslininkas prisipažino, kad 1999-aisiais, pasisiūlęs padėti Kirjat Šmonos miestui, iš tiesų žengė beprotišką žingsnį.
Kitokia Izraelio komanda
I.Scheratzky rūpi ne tik žaidimas, bet ir miestas, todėl futbolo klubas nesimaudo piniguose, nes verslininkas nenupirko nė vienos žvaigždės.
Jis vadovaujasi dviem taisyklėmis. Pirma – į klubą turi ateiti kaip galima daugiau žaidėjų iš Kirjat Šmonos. Siekdamas šio tikslo jis investuoja į jaunimą. Dabar net trys Kirjat Šmonos futbolininkai kviečiami į nacionalinę komandą.
Antroji taisyklė: Kirjat Šmona – privaloma gyvenamoji vieta. Visi iš kitur atvykę žaidėjai turi gyventi šiame mieste. Tai nėra paprasta, nes kas norės gyventi mieste, kurio kiekvienas gyventojas namuose laiko dujokaukę ir turi patalpą, kurioje prisiglaudžia esant pavojui.
Vis dėlto kai kurie žaidėjai atvyko į šį miestą, kuriame nėra barų, klubų ir restoranų, kuriame didžiausia savaitės pramoga – šabo vaišės su aistruoliais ir žaidėjais. Gal toks gyvenimo būdas ir nulemia sėkmę: čia sunku jaustis žvaigžde.
„Futbolas – tik lašas vandens ant karštų akmenų, bet jis padeda pamiršti žmonėms kasdienes bėdas”, – sako I.Scheratzky.
Dabar į rungtynes susirenka nebe 300, o 3000 aistruolių. Ateinama su šeimomis, vėliavomis, o dėl pergalių džiaugiamasi taip pat tyliai kaip ir liūdima dėl pralaimėjimų.
Kai pavasarį komanda laimėjo Izraelio futbolo čempionatą, gatvėse nebuvo matyti džiūgaujančių: prie tokių pergalių reikia įprasti.
Tai priešingybė likusiai šalies daliai, kur futbolo rungtynės triukšmingos ir agresyvios, kur aistruoliai rengia masines peštynes, o šūksniai „karas, karas” priklauso prie draugiškesnių.
