Tąsyk į Vilnių graikai atvyko stiprios sudėties, kurioje buvo jų tuometinės žvaigždės Theodoros Zagorakis (iš viso nacionalinėje rinktinėje sužaidė 120 rungtynių), Nikos Machlas, Vassilis Tsartas, Brazilijoje ginęs Danielis Lima Batista. Bet svečiai rungtyniavo atsipalaidavę, todėl trenerio Benjamino Zelkevičiaus vadovaujamai Lietuvos ekipai, tuo metu buvusiai geros sportinės formos, nebuvo labai sunku pasiekti teigiamą rezultatą.
Lietuvos futbolo rinktinės rungtynes su Graikijos komanda tiesiogiai 21 valandą 45 minutės transliuos „Lietuvos ryto“ televizija. Susitikimą aistruoliai galės stebėti ir internete.
Lietuvos ir Graikijos futbolo istorijos stebėtinai panašios. Lietuviai neskubėjo kurti savo futbolo federacijos. Graikai – irgi. Lietuvos rinktinė savo pirmąsias pirmenybių rungtynes žaidė olimpiadoje. Graikijos ekipa – taip pat. Lietuviai jas pralaimėjo 0:9. Graikai – lygiai tokiu pačiu santykiu. Lietuvos futbolo federaciją laikas nuo laiko sukrečia skandalai. Graikijos futbolo federacija irgi to neišvengia.
Lietuviai įkūrė futbolo federaciją ketveriais metais anksčiau nei graikai (šiemet pažymimas LFF 90-metis). Į FIFA Lietuva buvo priimta 1923 metais, o Graikija – 1927.
Graikai dėl narystės tarptautinėse futbolo organizacijose sau nekėlė rūpesčių. Pirmąsias oficialias rungtynes 1920 metų Antverpeno olimpiadoje jie žaidė dar neturėdami nacionalinės federacijos. Nenuostabu, kad Švedijos rinktinė juos patiesė devyniais sausais įvarčiais. Lietuviai po ketverių metų Paryžiuje gavo tokią pačią skaudžią pamoką nuo Šveicarijos futbolininkų.
Pirmą pergalę Graikijos rinktinė iškovojo tik 1930 metais (namie Atėnuose 2:1 nugalėjo Jugoslaviją). Iš viso iki Antrojo pasaulinio karo Graikijos futbolo lygis buvo apgailėtinas. 1931-1933 metais graikai pralaimėjo 10 rungtynių iš eilės.
Kai buvo nutarta dalyvauti 1934 metų pasaulio čempionato atrankos varžybose, burtai jiems išrinko Italijos rinktinę, kuri tuomet buvo labai stipri. Milane italai nugalėjo be vargo 4:0, o atsakomąsias rungtynes nusipirko už pinigų sumą, analogišką dabartiniams 300 tūkst. eurų. Graikai pasiėmė pinigus ir atsisakė rungtynių savo stadione. Tai anais laikais buvo leistina.
Dar liūdniau Graikijos rinktinei baigėsi atranka į 1938 metų pasaulio čempionatą Prancūzijoje. Pralaimėję Vengrijos rinktinei Budapešte 1:11 (tai didžiausias visų laikų Graikijos nacionalinės ekipos pralaimėjimas), graikai atsisakė revanšo net neprašydami kompensacijos.
Po Antrojo pasaulinio karo graikų futbolo padangė prašviesėjo: 1949 metais buvo pasiekta didžiausia visų laikų pergalė - Atėnuose 8:0 įveikta Sirijos rinktinė. Atranka į 1954 ir 1958 metų pasaulio čempionatus buvo nesėkminga, bet jau ne katastrofiška.
Graikai po truputį mokėsi futbolo ir kopė meistriškumo laipteliais. Skirtingai nei prieš karą, pralaimėję Prancūzijai 1:7 Paryžiuje pirmojo Europos čempionato aštuntfinalyje, jie neatsisakė žaisti namie atsakomųjų rungtynių ir nepatyrė gėdos (1:1).
Pirmąjį svarių tarptautinių pergalių džiaugsmą Graikijos futbolo gerbėjams atnešė ne nacionalinė rinktinė, o klubas, kuriame tuo metu žaidė tik graikai - Atėnų „Panathinaikos“. 1970 metų Graikijos pirmenybių nugalėtojai Europos čempionų taurės turnyre iš eilės įveikė Liuksemburgo, Čekoslovakijos, Anglijos (Liverpulio „Everton“), Jugoslavijos (Belgrado „Crvena zvezda“) čempionus ir finale Londono „Wembley“ stadione 1971 metų birželio 2 dieną susitiko su Amsterdamo „Ajax“ futbolininkais, kurių gretose žibėjo Johanas Cruyffas, Johanas Neeskensas, Arie Haanas ir kiti žiūrovus žavėjusio olandų „totalinio futbolo“ asai.
Graikai pralaimėjo 0:2, bet gavo teisę atstovauti Europai Tarpžemyninės taurės kovose, nes „Ajax“ ten žaisti atsisakė. Susitikę su stipriausia Pietų Amerikos ekipa Montevidėjo „Nacional“ Atėnų žaliai-balto klubo žaidėjai pralaimėjo minimaliai: po lygiųjų 1:1 namie Urugvajuje nusileido 1:2.
Pirmą kartą Europos čempionato finalinės dalies slenkstį Graikijos rinktinė peržengė 1979 metais, bet stipriausiųjų aštuonių žemyno komandų turnyre Italijoje 1980-ųjų vasarą nė vienos pergalės nepasiekė. Sėkmės Europos pirmenybėse graikams teko laukti iki 2004 metų vasaros – pergalės ne tik vieneriose rungtynėse, bet ir visame turnyre.
Didžiausio Graikijos futbolo triumfo tėvu vadinamas vokiečių treneris Otto Rehhagelis. Jis iš vidutinio meistriškumo Graikijos futbolininkų sugebėjo sulipdyti kolektyvą, kuris žaidė nelabai patrauklų akiai, bet duodantį teigiamą rezultatą futbolą. Griežta drausmė aikštėje, tikslus trenerio nurodymų vykdymas, geras fizinis pasirengimas, pasiaukojimas dėl komandos sėkmės – tai buvo 2004 metų Graikijos rinktinės vertingiausios savybės.
Europos čempionatą Portugalijoje graikai pradėjo nuo sensacingos pergalės 2:1 prieš šeimininkus. Vėliau buvo lygiosios 1:1 su Ispanija ir pralaimėjimas 1:2 Rusijai. To pakako patekti į ketvirtfinalį. Čia Graikija 1:0 įveikė Prancūziją.
Pusfinalyje 1:0 buvo nugalėta Čekija, o finale tokiu pačiu rezultatu – Portugalija. Drausmingai žaisti, įmušti įvartį ir apsiginti – ši O. Rehhagelio sistema tą vasarą Portugalijos stadionuose suveikė šimtu procentų.
Svarbiausią Graikijos futbolo istorijos įvartį, atnešusį triumfą Europos čempionate, Lisabonos „Estadio da Luz“ arenoje galvos smūgiu po kampinio įmušė Angelas Charisteas.
2008 ir 2012 metais Graikijos rinktinė dalyvavo Europos čempionatų finaliniuose turnyruose, bet per septynerias rungtynes pasiekė tik vieną pergalę – šią vasarą Varšuvoje 1:0 prieš Rusiją, kai graikai dar kartą parodė kovotojų savybes ir nustebino Europą, išstumdami iš čempionato geriau vertintus Rusijos futbolininkus. Vis dėlto po įkvepiančios pergalės graikai aukščiau ketvirtfinalio nepakilo.
Pasaulio čempionatų finalo turnyruose graikai dalyvavo du kartus. 1994 metais JAV stadionuose jie debiutavo katastrofiškai (pralaimėjo po 0:4 Argentinai ir Bulgarijai, 0:2 Nigerijai).
2010 metais Pietų Afrikos Respublikoje Graikijos rinktinė žaidė sėkmingiau: įmušė pirmąjį įvartį ir pasiekė pirmąją pergalę (rungtynėse su Nigerija pasižymėjo Dimitrios Salpingidis ir Vasileios Torosidis - 2:1). Pietų Korėjai ir Argentinai graikai pralaimėjo rezultatu 0:2.
