„Jaučiuosi taip, kad mano Dakaras truko ne dvi savaites, o tris metus. Pagaliau pasibaigė. Pagaliau galiu kvėpuoti, planuoti į priekį, nes po tų sudėtingų metų, dedasi, dedasi, tos sudėtingos situacijos ir pradeda slėgti tas sportinių rezultatų nebuvimas.
Labai svarbu, kad galų gale pramušėme tą kamštį. Kitaip, kad ir koks būtum žvėris, vis tiek tam spaudimui gali pasiduoti. Labai laiku pramušėme tą kamštį. Dabar galiu grįžti namo, atsisėsti ant sofos ir šiek tiek pagulėti“, – teigė į Lietuvą sugrįžęs V.Žala.
Ilgą laiką V.Žala varžėsi su lyderiais dėl aukščiausių vietų, tačiau kelios nelaimės nebeleido lietuviui svajoti apie beduino statulėlę. Visgi lenktynininkas nemano, kad galutinis rezultatas nuviliantis.
„Dakaras toks žvėris, kurio negali prognozuoti ir dėl to, jį turi kažkiek ir gerbti. Atrodo važiuoji, planuoji, dėlioji ir vienu metu jau mintyse galvojau, kad šitas TOP 3 yra įmanomas. Staiga vieną dieną atsikeli, gauni per veidą ir tada supranti, kad ne veltui tos dvi savaitės tokios sudėtingos.
Jeigu viskas būtų paprasta, tai jau išvažiuodamas galėtum rėkti, kad bus toks rezultatas. Dėl to niekada ir nerėkiam, nes daug ko gali nutikti. Iš esmės džiaugiuosi, kad esame finiše ir su visai padoriu rezultatu, kuris leidžia atsispirti į ateitį. Nėra taip, kad grįžti namo ir galvoji, kokią profesiją reikės rinktis. Tai yra svarbiausia“, – teigė lenktynininkas.
– Su kuo buvo smagiau važiuoti – automobiliu ar sunkvežimiu?
– Labai sudėtingas klausimas – labai skirtingos kategorijos. Dabar diskutavome su šturmanu, kad mūsų meilė sunkvežimiams. Per tas dvi savaites vis tiek labai susidraugavome, pripratau ir praėjau tą kritinę mokymosi kreivę.
Teisybės dėlei, jeigu tą projektą reiktų daryti švariai, reiktų išvažiuoti į kokį Maroką, praeiti tas klaidas anksčiau laiko. Dabar mes pusę Dakaro mokėmės. Dabar jau kai praėjome, norisi tą žinių bagažą išnaudoti ir žiūrėti į priekį su šita kategorija.
– Kategoriją pakeitėte dėl sportinių rezultatų nebuvimo?
– Kategorijos keitime buvo daug skirtingų priežasčių, bet sportinių rezultatų nebuvimas buvo turbūt pagrindinė. Vienu metu supratau, kad kažką turiu keisti, nes tai, ką darau – neveikia. Labai smagu, kad po to pokyčio suveikė.
– Ar dar galime tikėtis jūsų automobilių kategorijoje?
– Kaip starte negali prognozuoti Dakaro, taip finiše negali prognozuoti kas bus po metų. Aš norėčiau, kad tas projektas nesibaigtų. Kol jaučiu, kad galime kažką produktyvaus nuveikti, tol būtų galimybę sugrįžti.
– Kitais metais planuojate varžytis su ta pačia technika, komanda?
– Pagal rezultatas matėme, kad mūsų sunkvežimiai dominuoja. Kitiems nepavyksta palaikyti to tempo, nes yra ne tik galia, bet ir patikimumas. Žiūrint į šią kategoriją, kas labiausiai skiriasi nuo automobilių, tai yra dideli skirtumai, nes visi turi reikalų – sulūžta, gedimai, klaidos. Ir gavosi čekų ekipažui, visą laiką puikiai važiavo ir priešpaskutinę dieną Dakaras pasibaigė dėl klaidos kopose.
Kol kas ta komanda, kurią pasirinkome, ir ta transporto priemonė veikia, bet teisybės dėlei matau daug galimybių patobulinimams, kurie leistų užtikrinčiau tikėtis gero rezultato. Dabar buvome tokie mokinukai, nenorėjau per daug reikštis komandoje, durų spardyti koja, nes vis tiek – pirmi metai. Dabar matau, kur būtų galima padaryti atnaujinimų.
– Kur ši 5 vieta įsiterpia tarp kitų pasiekimų gyvenime?
– Iš mano finišuotų Dakaro ralių, tai, galbūt, sunkiausias buvo. Fiziškai daugiausiai reikalų pareikalavo ir prie to prisidėjo ir tos sudėtingos dienos, kai važiuojame, stengiamės ir staiga stojame ir nežinia, ar toliau važiuosi, ar ne. Tas neužtikrintumas daug atėmė jėgų.
Ne veltui tas sunkvežimio vairas didelis. Atsimenu, priešpaskutinę dieną atvažiavome į startą, mūsų laukė 120 kilometrų, galvoju „ai, čia lėksime ir pralėksime.“ Pirma kopa, kuri, nežinau, kaip kalnas didelis. Tada supratau, kad gerai, su šita kategorija yra reikalų. Iškart mačiau, kaip prieš mane važiavęs dalyvis paprasčiausiai negalėjo užvažiuoti į kopą. Tai ji tikrai pareikalavo daugiausiai jėgų, kiek esu važiavęs – 10 metų.
Nefinišuoti Dakarai psichologiškai labiau tave išgręžia, bet iš finišuotų tai šis tikrai buvo sunkiausias. Paskutinėmis dienomis jau labai laukiau finišo.
– Sutartis su komanda jau baigėsi, kuomet negalėtoje įvardinti, kas buvo nutikę Dakare, kai stovėjote 4 valandas vietoje. Dabar galite pasakyti, dėl ko stojote?
– Norint turėti galimybę tęsti draugystę su komanda, tai nenoriu ir apskritai, manau, kad tam tikri dalykai turi būti sprendžiami už durų. Ypatingai, jeigu tai yra konstrukciniai dalykai. Komanda turi daug techninių partnerių ir norisi, kad jie išliktų, nepaisant to, kaip sekėsi Dakare.
